Maz Evans – garsi britų dramaturgė, žurnalistė, kritikė ir dainų kūrėja. Ji nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir vieną dieną parašė smagią knygą apie senovės dievų nuotykius mūsų pasaulyje. „Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį“ – jos pirmoji knyga vaikams (ir ne tik).

Dvylikametis Eliotas turi bėdų mokykloje, jo mama sunkiai serga ir jam tenka vienam rūpintis namais, o kišenėse švilpauja vėjai. Maža to, jei jis per savaitę negaus dvidešimties tūkstančių svarų, juodu su mama neteks namų! Eliotui belieka tikėtis stebuklo… Bet, svajodamas apie stebuklą, Eliotas nesitikėjo, kad į jo kiemą ims ir nukris tikras žvaigždynas. O Mergelė, jauniausioji Zodiako Tarybos narė, pasišovusi įvykdyti svarbią užduotį, tikrai nemanė, kad jos skrydis į Žemę baigsis Elioto tvarte… Kartu jie užverda tokią košę, kad tenka į pagalbą kviestis Olimpo dievus: į pensiją išėjusį Dzeusą su jo šauniuoju žirgu Pegasu, stilingąjį dievų pasiuntinį Hermį, išminties deivę Atėnę bei meilės deivę Afroditę. Bet ar pasaulis pasiruošęs priimti tokią gelbėtojų komandą?

Jei mėgsti kvapą gniaužiančius nuotykius ir nori sužinoti, kas tas ištrūkęs demonas, ši knyga kaip tik tau! O jei manai, kad senovės dievai nuobodūs, atsiversk 156 puslapį!

***

Ir varge, ir džiaugsme

Eliotas manė, kad žvaigždynas – baisiausia transporto priemonė, kokia jam teko keliauti.

Bet užteko pasivažinėti su Hermiu, ir nuomonę jis pakeitė.

Iš pradžių atrodė, kad kelionė spindinčio dievų pasiuntinio motociklo, puošto chromuotais turkio spalvos žvyneliais, šoninėje priekaboje bus nuostabus nuotykis. Mama žadėjo išmokyti Eliotą važiuoti motociklu, kai paaugs, tad jis nekantravo kuo greičiau prašvilpti apylinkės keliukais.

Bet sėdęs į Hermio motociklą Eliotas ėmė svajoti apie paprasčiausią triratuką.

Pirma, Hermiui atrodė, kad greičio ribojimai jam negalioja ir važiuoti reikia mažų mažiausia didžiausiu leidžiamu greičiu. Jam švilpiant keliu šen bei ten vis įsižiebdavo įspėjamieji ženklai: SKORPIONAS PERSPĖJA – NEBŪK KELIŲ GAIDELIS! ZODIAKO TARYBA RAGINA VAIRUOTI ATSARGIAI! Jei Hermis įspėjimus ir pastebėjo, matyt, jam buvo į juos nusispjauti – dievų pasiuntinys tik dar padidindavo greitį ir vieną po kitos lenkė kitų nemirtingųjų transporto priemones, nekreipdamas dėmesio į pagyvenusio nykštuko, birbiančio elektriniu neįgaliojo vežimėliu, keiksmų papliūpą ir baltu furgonu važiuojančio gnomo grasinamus gestus.

Antra, jie važiavo keliu aukštyn kojom.

Niekaip nesuprantu, – sušuko Eliotas, bandydamas perrėkti kurtinamą ūžesį ir jausdamas, kaip kraujas muša į galvą. – Kodėl mes nenukrentame?

Mes važiuojame žemkeliu, mat nemirtingųjų keliai driekiasi tiesiai po mirtingųjų keliais, – atsišaukė Hermis. – Supranti, jūs sukūrėte puikiausią kelių tinklą, taigi mes jį tiesiog nukopijavome. Kaskart, kai tu savo pasaulyje važiuoji keliu, greičiausiai koks nors nemirtingasis važiuoja po tavimi. Tu juk nenukrenti nuo žemės, ar ne? Lygiai taip pat ir čia neįmanoma nukristi. O dabar laikykitės!

Jis vėl padidino greitį ir priekaboje sėdintys Eliotas su Mergele neramiai susižvalgė. Iš netoliese įrengto garsiakalbio nugriaudėjo kažkieno balsas:

Transporto priemonė, registracijos numeris JĖ6A; savininkas: Hermis; kategorija: Olimpo dievas. Zodiako Taryba įspėja, kad tai jūsų antras kelių taisyklių pažeidimas. Dar vienas nusižengimas, ir jūsų transporto priemonė bus išvesta iš rikiuotės, o jūs turėsite sumokėti piniginę baudą arba neteksite vienos kūno dalies. Malonios jums dienos.

Koks skirtumas! – riktelėjo Hermis. – Mes jau beveik vietoj.

Kiek pavažiavęs nemirtingųjų greitkeliu, Hermis įsuko į vieškelį, pasak ženklo, vedantį į Karališkąjį šv. Steno Sudžiūvėlio golfo klubą. Jis užvažiavo ant spirale besisukančios rampos ir ėmė kilti, kol galų gale išlindo pro kelio darbininkų iškastą duobę.

Kaip miela, kad jūs, mirtingieji, nuolat rausiate savo kelius, – tarė Hermis. – Taip mums daug lengviau nardyti tarp jūsų ir mūsų pasaulių. Štai mes ir atvykome. Bum!

Jis įburzgė į golfo klubo automobilių stovėjimo aikštelę ir pasuko automobilių, ne ką mažesnių už Elioto tvartą, link. Galiausiai motociklas sustojo. Eliotas nusiropštė nuo motociklo, kojose vis dar jausdamas variklio skleidžiamą vibraciją.

Nusivažiavai, tėtuk, oi, nusivažiavai, – išsišiepė Hermis, žvilgsniu apmetęs didingą klubo būstinės – senovinių dvaro rūmų – fasadą ir aplink plytinčius sodriai žalius golfo laukus. – Eina sau! Mums liko tik penkios minutės.

Eliotas pažvelgė į prašmatnią paauksuotą karietą, į kurią buvo pakinkytas nuostabus baltas žirgas, bet viduje nieko neįžiūrėjo, tik nenusakomo dydžio baltą suknią. Trys gelsvai rausvose suknelėse skęstančios pamergės mėgino išlaisvinti nuotaką, bet gausybė klosčių ją buvo tvirtai įkalinusios tarpdury. Karieta šokčiojo ir siūbavo į visas puses, ir žirgas, užklotas įmantriai siuvinėta gūnia, irzliai suprunkštė. Eliotas galėjo prisiekti, kad žirgas užvertė akis.

Trijulė prisidėjo prie pulko išsipusčiusių svečių, nešančių kruopščiai supakuotas dovanas. Ponios buvo pasipuošusios kailiais, o ponai vilkėjo smokingus. Hermis liūdnai nužvelgė savo marškinėlius ir džinsus.

Nieko gero, drauguži, – tarė jis ir išsitraukęs savo aiDievą ėmė kažką spaudinėti ekrane. Tuomet pavedžiojo pirštu vidury ekrano, ir jo drabužiai ėmė keistis – iš pradžių į sportinį kostiumą, paskui į paplūdimio drabužius, tada į tiroliečių tautinį kostiumą.

Hermi, neturime tam laiko, – pyktelėjo Mergelė. – Mums reikia pasikalbėti su Dzeusu.

Mažule, visada galima rasti laiko stilingam įvaizdžiui, – pareiškė Hermis, galiausiai pasirinkęs dizainerio kurtą smokingą. Tada nužvelgė Elioto suplėšytus marškinėlius bei Mergelės išvirkščias kelnes ir maloniai jiems pasiūlė savo aiDievą. – Gal ir jūs persirengsit?

Hermi! – sušnypštė Mergelė.

Nurimk, mažule, – atsiduso jis. – Et, gali nuvesti vienaragį prie vandens, bet negali priversti jo…

Jie nusekė paskui dvi moteris, užsimetusias ant pečių gyvūnų gaišenas.

Taigi, pagaliau ji sutiko Poną Šaunųjį, – tarė ponia, pasipuošusi nugaišusia lape.

Pats laikas, – palingavo galva kita ponia, besipuikuojanti nugaišusia audine. – Prieš jį buvo Ponas Blogiukas, Ponas Kvailys, Ponas Nuoboda ir Ponas Vedęs…

Jiedvi nemaloniai nusijuokė. Gyvūnų gaišenos liūdnai žvelgė į Eliotą. Jis puikiai suprato, kodėl jie tokie nelaimingi. Juk jie ne tik buvo išplėšti iš gyvenimo pačiame jėgų žydėjime, bet štai dabar dar ir priversti kyboti toms juokingoms moteriškėms ant kaklo.

Nuotaka ar jaunikis? – paklausė tvarkdarys.

Nei vienas, nei kitas, mulki tu, – pareiškė ponia Lapė. – Aš viešnia.

Neįtikėtina, – tarė Mergelė, mėgindama susiglostyti plaukus. – Aš tikrai susitiksiu su Dzeusu! Ką man pasakyti, kad padaryčiau jam įspūdį?

Gal nieko? – pasiūlė Eliotas.

Sulig tais žodžiais trijulė įžengė į didžiulę patalpą, kurioje buvo tiek daug eilėmis sustatytų kėdžių, kad tarp jų vos galėjai praeiti. Viskas ten rėkte rėkė apie vestuves. Kiekviena pėda buvo išpuošta gėlėmis, kiekvienas kampelis apraišiotas rožiniais balionais, be to, tryško didžiulis šokolado fontanas, kuriame braidė zefyriniai jaunieji.

Tai kur tas senas krienas? – paklausė Hermis ir kiek pakilo nuo grindų, norėdamas apsidairyti virš minios. – O, štai ir jis!

Hermis mostelėjo į vyrą, kuris, Elioto požiūriu, atrodė kaip tikras dievų karalius. Nors tas aukštas, plačiapetis vyras buvo nusisukęs, jo karališka laikysena bylojo, kad jis – kilnus, stiprus ir narsus. Eliotas, braudamasis su Hermiu ir Mergele pro besišnekučiuojančius svečius prie to iškilaus vyro, suko galvą, ką pasakyti tokiam didingam nemirtingajam.

Ilgai sukti galvos neteko, mat vyras atsisuko.

Šampano, pone? – paklausė padavėjas, siūlydamas taurę Hermiui.

Mielai, – atsakė Hermis ir paėmė dvi taures.

Geriau pripilk ir man, berneli, – sugriaudėjo kažkieno balsas jiems už nugarų. – Na, žinai, paskutinis pasmerktojo noras ir taip toliau…

Dzeusas! – žioptelėjo Mergelė, kai padavėjas pasitraukė ir jiems prieš akis pasirodė dievų karalius.

Mitologija buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriais Eliotas domėjosi mokykloje, tad buvo matęs klasikinius Dzeuso atvaizdus – dievų karalius buvo vaizduojamas žilais, ant plačių pečių krintančiais plaukais, galinga drabužį plėšančia krūtine ir laidantis žaibus į priešus.

Taigi jis kiek nustebo išvydęs Dzeusą, vilkintį žydrą prastai pasiūtą smokingą bei nėriniuotus marškinius ir šveičiantį pyragėlį su sūrio ir kumpio įdaru. Jis tikrai buvo žilas, bet plaukai sutepti geliu ir nemokšiškai sušukuoti atgal. Ir marškinius plėšė ne galinga krūtinė, o didžiulis pilvas.

Hermi, mano berniuk! – šiltai sušuko Dzeusas ir stipriai suspaudė jį glėbyje. – Kaip aš džiaugiuosi, kad atvykai! Juk tai tokia ypatinga diena. Štai ji, mano antroji puselė. Kad ir kuo ji būtų vardu. O ką čia atsivedei?

Aš… eee… ką gi… aš esu… – mikčiojo Mergelė.

Tai Mergelė, Zodiako Tarybos narė, – pristatė ją Hermis.

A, kanceliarijos žiurkė, ar ne? – nusijuokė Dzeusas. – Nesijaudink, nenoriu tuo pasakyti nieko bloga. Malonu susipažinti.

Ta… aaa… mmm… – vebleno Mergelė.

O čia mano bičiulis Eliotas, – tarė Hermis. – Nežinau, kodėl jis čia, bet jis puikiai įvaldęs apšepusio dabitos stiliuką, ir to man užtenka.

Jūsų Didenybe, – tarė Eliotas, žvelgdamas į ryškiai mėlynas besišypsančias akis raukšlių išvagotame veide. Nors Dzeusas ir vilkėjo tą juokingą apdarą, jį gaubė ypatinga aura, liudijanti, kad jis visagalis dievas. Eliotas prisiminė, jog panašus jausmas jį apėmė ir Tanato akivaizdoje – atrodė, kad tas vyras gali skaityti mintis, – bet šįkart tai nebuvo nemalonus jausmas. Tas jausmas buvo jaukus, pažįstamas, šildė krūtinę. – Aš Eliotas Huperis.

Žiauriai malonu su tavimi susipažinti, Eliotai, – sugriaudėjo Dzeusas. – Kaip miela, kad atėjai. Man labai patinka prašmatnios vestuvės.

Tik štai santuokinis gyvenimas jam ne prie širdies, – nusišaipė Hermis.

Prikąsk liežuvį, pienburni, – nusijuokė Dzeusas ir taip smarkiai niūktelėjo Hermiui į nugarą, kad tas akimoju atsidūrė ant grindų. – Užtat koks spektaklis!

Jūsų Didenybe, – prabilo Mergelė, pagarbiai tūptelėjo ir sustingo. – Man mirtinai reikia jūsų pagalbos. Aš padariau kai ką siaubingo.

Eik jau, eik, negali būti viskas taip blogai, – tarė Dzeusas. – Kad ir ką padarei, tai tikrai ne taip siaubinga kaip šitie pyragėliai. Net ir Tantalas geriau mus vaišino… Nėra čia ko lankstytis, kelkis, širdele.

Jis padėjo Mergelei atsistoti ir tą akimirką sugriaudėjo vargonai – pasigirdo pirmieji vestuvių maršo akordai.

Oi, vargeli, – nugurkė seilę Dzeusas, šveitė pyragėlį į šalį ir nusivalė rankas į švarką. – Prasideda. Vėl.

Bet, Dzeusai, aš… – išsižiojo Mergelė.

Ją nutraukė susižavėjusių svečių aikčiojimai – akivaizdu, kad Petunijai, tai yra nuotakai, pagaliau pavyko išlipti iš karietos. Deja, toli ji nenuėjo, mat didingoji suknelė, pirma įkalinusi ją karietoje, dabar įkalino pusiaukelėje – siaurame take tarp eilėmis sustatytų kėdžių.

Matydamas, kaip trys nelaimingos pamergės vargsta bandydamos išlaisvinti nuotaką, Eliotas iš paskutiniųjų valdėsi, kad neimtų kvatoti.

Dzeusai, – sukuždėjo Mergelė. – Man tikrai reikia…

Gordonai, – sučiulbo ant tako įstrigusi nuotaka. – Brangusis, Petunijai reikia tavo pagalbos!

Perkūnėli, Gordonas – tai juk aš, – sušnibždėjo Dzeusas ir metęs šalin mažytę sidabrinę gertuvę, iš kurios ką tik kažko siurbtelėjo, nulėkė nuotakai į pagalbą. – Laikykis, mano kvapnioji gėlele. Vienas. Du. Trys!

Eliotas prisidengė burną ranka, kad nesusijuoktų, mat dievų karalius sugriebė už suknelės apatinio lanko ir smarkiai trūktelėjo. Dzeusui pavyko jį ištraukti, bet suknia buvo tokia didelė ir plati, o po ja tiek pasijonių, kad Petunija neišlaikiusi pusiausvyros loštelėjo atgal – nuotakos kojos sumataravo ore ir visi susirinkusieji išvydo jos baltutėlius nėriniuotus pantalonus.

Ak! Gordonai! Padėk!

Laikykis, balandėle! – sušuko Dzeusas, stverdamas ją už kojos. – Hermi, griebk už kitos kojos!

Tėvo paragintas Hermis šokosi padėti. Nuotaka buvo ne iš smulkiųjų ir energingai spardėsi, tad Hermiui teko gerokai pavargti, kol sugriebė jos koją.

Atrodai nuostabiai, mažule, – sušnibždėjo jis. – Bet prie tokios suknelės reikėtų aukštesnių kulniukų…

O dabar skaičiuoju iki trijų: vienas, du, trys… TRAUKIAM!

Sulig skaičiumi „trys“ abu Olimpo dievai trūktelėjo Petuniją už kojų. Šįkart pastangos atsipirko. Petunija pajudėjo iš vietos. Bet ne suknelė. Nuotaka iššovė iš savo apdarų kaip šampano kamštis, kartu nusitempdama ir Dzeusą su Hermiu, – trijulė nulėkė tarp kėdžių eilių ir taip žnektelėjo į šokolado fontaną, kad ištiško šokolado purslai. Dabar vienais pantalonais ir nėriniuotais apatiniais vilkinti Petunija priminė Eliotui Egipto mumiją.

Tą akimirką pasirodė kita nuotaka.

Eliotui iki tol nebuvo tekę dalyvauti vestuvėse, bet jis būtų galėjęs lažintis, kad vestuvėse nuotaka turėtų būti viena.

Frederikai! – sušuko antroji nuotaka. – Ką visa tai reiškia?

Dzeusas iškišo galvą iš fontano ir išspjovė iš burnos šokoladą.

Eee… o, labukas… eee… Enida, – išsišiepė jis. – Tu juk Enida, ar ne?

Tėti, betgi tu geras diegas! – nusijuokė Hermis. – Tą pačią dieną paskyrei dvejas vestuves. Ir vėl!

Mano angele! Tu mano akių šviesa! – pamėgino laimę Dzeusas.

O tu paskutinis niekšas! – sustūgo Enida, bėgdama jo link, bet kelią jai pastojo kliūtis – Petunijos vestuvinė suknelė. – Na, palauk, pakliūsi man į rankas, šunsnuki!

Dzeusas žvilgtelėjo į vieną nuotaką, įstrigusią fontane, tada į kitą, besigrumiančią su vestuvine suknele, ir šaižiai sušvilpė. Po akimirkos į salę įšuoliavo nuostabus baltas žirgas, kurį Eliotas buvo matęs įkinkytą į nuotakos karietą.

Pegasai! Čionai! – riktelėjo Dzeusas. – SOS!

Žirgas atšuoliavo taku, grakščiai it geriausias ristūnas Nacionalinėse konkūro varžybose peršoko Enidą, pamerges ir nuotakos suknelę.

Greičiau lipkit, – tarė Dzeusas ir laikydamasis už siuvinėtos gūnios užsiropštė ant žirgo, tada priešais pasisodino Mergelę su Eliotu.

Pasipiktinę svečiai suklego, o Petunija ir Enidos draugės ėmė ginčytis, kuri turi daugiau teisių į užkandžius ir gėrimus. Dzeusas mirktelėjo Hermiui, šis linktelėjo ir kuo ramiausiai nužingsniavo į patį peštynių sūkurį, vos vos paliesdamas gyvūnų kailius, puošiančius storus viešnių kaklus. Jam prisilietus kailiai atgijo ir netrukus po salę jau lakstė lapės, audinės ir vienas ypač nuožmiai nusiteikęs barsukas. Jie urzgė ant savo kankintojų ir kerštingai vaikėsi šias po salę. Gudrybė pavyko. Minia prasiskyrė ir dabar Pegasas galėjo laisvai šuoliuoti tarp eilėmis sustatytų kėdžių.

Nagi, Pegai, pirmyn, – paragino savo puikųjį ristūną Dzeusas ir trūktelėjo pavadį.

Pegasas nulenkė galvą ir Eliotui nespėjus nė apsižiūrėti iššuoliavo iš golfo klubo. Hermis tyliai nusklendė jiems iš paskos. Atsidūręs lauke, Pegasas išskleidė puikius baltus plunksnotus sparnus ir mikliai nusipurtė siuvinėtą gūnią.

Dzeusas apdairiai žvilgtelėjo sau už nugaros.

Tvarka, Pegai, kilk, – dingstam iš čia!

Eee… tėti, nekvailiok, geriau užsidėk šalmą, – tarė Hermis ir pasirausęs krepšyje padavė Dzeusui raižytą bronzinį šalmą – beje, gerokai per didelį, kad ten tilptų.

Gerai sakai, – tarė Dzeusas, maudamasis šalmą. – Jis priklausė mano broliui Hadui, – paaiškino Eliotui. – Jį užsidėjęs tampi nematomas, be to, nematoma tampa visa, prie ko tuo metu lietiesi. Perkūnėli, koks naudingas daikčiukas! Laikykitės!

Kai tik šalmas atsidūrė Dzeusui ant galvos, Elioto kūnas ėmė dilgčioti ir tapo perregimas. Jis pakėlė ranką. Dabar galėjo matyti kiaurai rankos. Eliotą apėmė keistas jausmas, bet neturėjo kada į tai gilintis, mat Pegasas jau šuoliavo golfo lauku.

Stebuklingasis žirgas sumosavo milžiniškais sparnais ir pakilo į giedrą popietės dangų. Skrisdamas aukštai virš žemės, Eliotas išvydo šokoladu aplipusią Petuniją – ji vienais apatiniais skuodė iš golfo klubo, mėtydama į tuščią karietą pyragėlius, įdarytus kumpiu ir sūriu.

Iš anglų kalbos vertė Jūratė Dzermeikaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 358 p.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: