Yra garsiai kalbama, kad šis Europos krepšinio čempionatais ilgam išliks atmintyje. Turbūt dėl to, kad vyksta Lietuvoje, o gal dėl to, kad sirgaliai kaip niekad vieningai siūbuoja tribūnose. Na gerai, atsiprašau, šiek tiek sušvelninau, mat tribūnos greičiau lūšta nei siūbuoja, kaip ir sirgalių prarėkti balsai.
Jei taip atvirai, tai ir pati šiandien sėdžiu ir rašau, nes ar vargu, ką sugebėčiau išlementi po vakarykščių Lietuvos – Serbijos varžybų. Ir tam visiškai nebuvo būtina sporto arena, nes kaip ir daugelis kitų Anglijos Lietuvių buvau įsitaisiusi privačioje Belushi’s ložėje. Kas ant kėdžių, o kas ir ant žemės, svarbu arčiau ekrano ar toliau nuo visai nestiklinių žmonių. Bet kaip ten bebūtų visi draugiškai siūbavom, trypėm, plojom, rėkėm (Serbai namo), baubėm (Gaidys, gai**s, teisėjas gai**s) ir dainavom (Ant kalno mūrai, joja lietuviai). Vieningai lietuviško alaus bokalus kėlėm (o girdėjau pletkų, kad jo atsargos visam Londone dideliu pajėgumu blėsta – tai jei skambinsit bobutėm į Lietuvą paprašykit, kad Švyturio pašefuotų) ir su pergale draugų, pažįstamų ar svetimų nesvarbu, sveikint nesivaržėm.
O kokios varžybos be startinio jei ne sirgalių penketo, tai tikrai trejeto: skardžiabalsių Mindaugo Vinckevičiaus, Šarūno Rasalo ir Antano Budvyčio, kurie kiekvienas varžybas netausoja nei jėgų, nei balso resursų nutvieskę primąsias eilės žaliaspalve ir pasiruošę užvesti visą salę tautiečių. Nors žinot, kai kalba krypsta apie krepšinį – balsai keičias pamainom, vieniem užkimus įsijungia kiti, tai kurį šį penktadienį sodinsim ant suoliukų ir kas pasiruošęs pulti prancūzus?
O bendrai tai man vis ramybės neduoda klausimas iš kur atsirado ta beatodariška palaikymo banga? Tarsi krepšinis būtų patriotizmo šaknys, nes yra neatsiejama nuo lietuvio visame pasaulyje sporto šaka, suburianti tautiečius prie vieno stalo su pasididžiavimu girdint nenutylantį Lietuvos vardą.
Tada akys užkliuvo už seno M. Markevičiaus dokumentinio filmo “The other dream team”, kuriame NBA legenda B. Walton’as ir JAV žurnalistas J. Lampley pripažįsta, kad pasaulyje 92-ųjų metų laikotarpyje apart Amerikos būta kitos svajonių komandos. Šalies, kuri tik atgavo nepriklausomybę ir geidė išrėkti visam pasauliui esanti vieninga Lietuva, atsikračiusi represijų ir kupina stiprybės, būtent 92-ųjų omlimpinėse žaidynės iškovojusi bronzos medalį. Ir tai buvo pirma didi Lietuvos pergalė pelniusi vardą savo šaliai ir įrodžiusi, kad mes nesam nė kiek menkesni už Rusiją ar visą likusį pasaulį.
Mano manymu, tai buvo tai kas sulipdė ir įpūtė tikėjimo tik besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai ir kas net po šiai dienai vienija po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius ir dvelkia pačiu tikriausiu patriotizmu. Nes krepšinis nėra tik sportas – tai tikėjimas. Tikėjimas, kad net būdami maži, mes esam galingi.
Todėl jei namie prie televizijos ekranų trūksta dvasios, o gal tiesiog pasiilgote lietuviškos bendruomenės, nebūkit houmeriais, lipkit nuo tų sutrūnijusių sofų ir esat mielai laukiame Belushi’je, nes čia mes gyvenam tikrom emocijom.
Originalus įrašas tinklaraštyje b-uk.lt
