Miesto pokalbiai: architektas Audrys Karalius

Paskelbė: Data: 2010-07-13 09:18

Spausdinti | Komentarai

A. Karaliaus asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvieną miestą galima mylėti arba nekęsti. Tačiau retas, kuris vienu metu mylėdamas ir nekęsdamas miesto, daro ką nors pastarojo naudai. Šį kartą “Miesto pokalbiuose” svečiuojasi architektas, daugybės architektūrinių ir tarpdisciplininių renginių organizatorius bei kuratorius, architektūros kritikas, kultūrinių tautos vertybių puoselėtojas, miesto antropologijos tyrinėtojas, judėjimo už kino teatro „Romuva“ atgavimą vedlys Audrys Karalius.

– Audry, pasiklausius kai kurių Jūsų viešų pasisakymų, prislegia gilus liūdesys. Mūsų visuomenę apėmusią būseną esate įvardinęs nekrofilijos terminu. Ar galima sakyti, kad šiandien Kaunas yra miręs miestas?

– Nevisai. Kaunas greičiau – yra dreifuojantis miestas… Miestas, plaukiantis pavėjui, yra tiesiog pasmerktas būti tarp autsaiderių. Kol mes manysime, kad viskas kažkokių burtų dėka išsispręs savaime ir visiems naudingai, tol mes ir dreifuosime. Šitam laivui reikia ne triukšmingų ritualų, o konkrečių kryptingų veiksmų, vedančių į priekį, į tikslą. Tačiau, prieš tai, kai kam ir valdžioje, ir versle derėtų išsiaiškinti ir susitarti – kur gi tas „priekis“. Neturint miesto vizijos, nėra ir tikslo. Taigi, bet koks irklavimas šiuo atveju yra tik vandens taškymas ir imitavimas, kad „vyksta plaukimas“…

– Koks Jums atrodo mūsų miesto veidas? Ar galima daryti tam tikras prognozes apie Kauno vystymąsi artimiausiais dešimtmečiais?

– Čia du skirtingi klausimai. Miesto veidas – yra pasekmė to, kas buvo sugalvota, suprojektuota vakar ir kas atėjo iš gilios praeities. Taigi, šios dvi architektūrinės upės yra akivaizdžiai susipykusios. Veidas yra padrikas, deformuotas neišmintingų urbanistinių chirurgų ir vienadienių, godžių intervencijų. Kauno veide atsispindi nepagarba praeičiai ir gretimybėms, idėjų lėkštumas ir neprofesionalumas, egoizmas ir gašlios investicinės aistros.

Kultūrą, eleganciją ir harmoniją galima aptikti nebent per stebuklą „neišrekonstruotuose“ smetoniškuose Kauno kvartaliukuose.

Taigi, prognozėms optimizmo kol kas nerandu, nes tai, kas projektuojama į ateitį, ir toliau yra projektuojama fragmentiškai, atsietai nuo konteksto, su maksimaliu godumo koeficientu ir minimalia kūrybine konkurencija. Jokios bendramiestinės pagerinimo koncepcijos, iniciatyvos ar bent jau man tokie projektai nėra žinomi.

– Nejau visos miesto problemos susijusios su pinigų trūkumu, valdininkų neveiklumu, verslininkų godumu ar išsilavinimo trūkumu? Gal būt kalti ir patys žmonės: miestiečiai, kultūros kūrėjai, tie patys architektai, nesugebantys parodyti tvirto stuburo, pakovoti už savo teises, nuomonę, idėjas?

– Karas keliuose atspindi Lietuvos piliečiuose tūnančią agresiją ir nepagarbą vienas kitam. Karas architektūroje – tą patį, o dar pridėkime – valdininkų neveiklumą ir kompetencijos stoką. Taip pat – architektų menką reiklumą sau ir investuotojų trumparegiškumą bei dažną norą pralobti vienu ėjimu.

Žinoma, kultūros stoka taip pat geriausiai atsispindi architektūroje. Čia ji savotiškai įsimedžiagina ilgiems metams. Taigi, kol mūsų miestus stato finansų „aristokratai“ baudžiauninkų galvelėmis, tol kitaip tiesiog būti negali. Koks mentalitetas – toks ir jo medžiaginis šešėlis – architektūra. Miesto nesuvaidinsi…

– Minėjote, kad miestui trūksta vizijos. Ar turite savąją Kauno viziją? Kokia ji, ir ką reikėtų padaryti norint ją įgyvendinti?

– Miesto vizijos trimis sakiniais neapibrėši… Juk miesto architektūra atspindi žmonių, kurie jame gyvena, kultūrą, vertybes, mentalitetą apskritai, todėl Miesto Vizija turėtų būti savotiška „suneštinė svajonė“. Tam, kad šviesioji miesto bendruomenė jaustų, jog gyvena savo mieste, sau adekvačioje aplinkoje, joje turėtų dominuoti pagarba kontekstui, harmonija ir korektiškas naujovių veržlumas. Taip pat – nuoseklus ir racionalus vietos vertingųjų sąvybių išnaudojimas ir jų „įdarbinimas“ stiprinant vietos identitetą.

Čia turiu omeny ir visas keturias Kauno upes, ir nuostabų miesto reljefą, ir istorinę (ypač smetoninę) architektūrą. Taip pat – sėkmingiausių seniau suformuotų urbanistinių darinių (Laisvės alėja, Ąžuolynas, Santaka, Žaliakalnis, Pažaislis ir pan.) solinį vaidmenį miesto „orkestre“. Tačiau visų pirma turi įvykti idėjų konkurencija.

Konkurencinė terpė yra tiesiog būtina geriausių idėjų paieškai, deja Kaune galioja kita praktika: suokalbiški „viešieji pirkimai“ bei dvaro architektų monopolis.

– Gal būt analizuodamas miesto bendruomenės sanklodą turite minčių kokie žmonės galėtų būti pagrindiniais miesto idėjų generatoriais ir stūmėjais? Kas skatintų jų iniciatyvumą, gebėjimą telkti bendraminčius?

– Esu tikras, kad Kaune glūdi (vis dar) didelis kūrybinis potencialas. Esu tikras, kad tai yra daug didesnė vertybė nei Emyratuose glūdinti nafta. Skirtumas tas, kad Dubajus vertina savo išteklius ir moka juos racionaliai išnaudoti, o Kaunas – ne. Kai Kaunas ims gerbti ir vertinti savo žmonėse glūdintį gebėjimą kurti ir išmoks tuo racionaliai pasinaudoti – jis taps nebepavejamas…

– Ar pritartumėte minčiai, kad viena pagrindinių Kauno, o ir apskritai visos Lietuvos problemų yra visuomenės elito, tikrąja to žodžio prasme, nebuvimas?

– Problema ta, kad vietoje elito, Lietuvos visuomeninės piramidės viršūnėje stirkso kažkokios surogatinės iškamšos.
Jau sakiau, kad kai išmoksime iš minios išskirti gabiausius, kūrybingiausius ir veikliausius ir eisime paskui juos bei gerbsime (o ne ėsime) juos – tapsime stiprūs, originalūs ir konkurencingi.

Mokykimės iš krepšininkų, galų gale. Jei mūsų klubuose žaistų „sūneliai“, „reikalingi žmonės“ arba „nusipirkę vietą“, tai mus užmėtytų bet kuri parapinė komanda. Tačiau yra priešingai – Lietuvos krepšinio mokykla yra gerbiama ir vertinama pasaulyje. Nes yra už ką.

– Kokia šiandieninė kino teatro „Romuva“ situacija? Ar protesto akcijos, nešvarių sandorių viešinimas žiniasklaidoje duoda rezultatų?

– Vyksta pasirengimas teisiniams žingsniams, kurie turėtų įvykti jau artimiausiu metu.
„Žmonių kavingais veidais“ akcijos ne tik atkreipė visuomenės dėmesį, bet ir išjudino daugybę aktyvių miestiečių. Subūrė juos ir paskatino aktyviai veikti savo miesto naudai. Tai ne mažiau svarbu, nei pačios „Romuvos“ problemos judinimas.

– Ar esate sulaukęs kokių nors grasinimų susijusių su Jūsų visuomenine veikla, bandymu gražinti „Romuvos“ kino teatrą miesto bendruomenei?

– Taip.

– Ar ruošiatės į juos kaip nors reaguoti?

– Nusipirkau neperšaunamus prieštankinius akinius….

Gal būt vis tik yra kokių nors dalykų, kurie galvojant apie Kauną ir jo vystymosi perspektyvas Jus džiugintų?

– Santaka išsivadavo iš krūmų baudžiavos. Aleksoto aerodromas išsisuko nuo plėtristinės invazijos. Laisvoji Ekonominė zona mąsto apie „Naująjį Hanzos Šilko kelią“. Be to, mieste daugėja dviračių ir mažėja juodų katinų…

– Kaip manote, ką galėtų padaryti daryti eilinis miestietis, norėdamas prisidėti prie savojo miesto kūrimo?

– Pirma – išjungti televizorių. Antra – susipažinti su kaimynu. Trečia – išeiti su juo į miestą ir dalyvauti miesto reikaluose, o ne tūnoti saugiame ir bereikšmiame „žiūrovo“ fotelyje. Fotelio revoliucijos (plepalai prie alaus ir čipsų) bevertės. Vertingas – tik veiksmas. Konkretus, savalaikis ir skirtas vietai pagerinti. Mūsų Vietai, Kaunui. Kai liausimės gyventi kaip klajokliai – Kaunas ims keistis akyse.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt