Tuo metu, kai nuo knygų lentynų Lietuvoje šluote šluojamos jo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ ir „Kelionių istorijos“, naujasis kelionių guru, rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis ne tik keliauja po pasaulį, kolekcionuodamas įvairiausius civilizacijos bei kultūrų įvairovės siūlomus malonumus, bet ir nepamiršta savo talento gerbėjų, dalyvaudamas begalėje susitikimų su skaitytojais. Pašnekesiu su šiuo nepaprastu, visais klausimais savo nuomonę turinčiu žmogumi pradedame naują „Miesto pokalbių“ ciklą.
– Andriau, kažkada suklusti privertė šmaikščiai ištarta frazė, kad Jums nėra būtina tapti garsiausiu Lietuvos rašytoju, užtektų tapti perkamiausiu. Knygų pardavimai rodo, kad sparčiai artėjate prie savo tikslo. Nejau Lietuvoje galima uždirbti rašant knygas?
– Atsakysiu taip: uždirbti galima, bet nelabai daug, ir tik labai stengiantis. Lietuvos rinka yra labai maža, tiesiog mūsų, skaitančių lietuviškai, yra nedaug. Gerai gyventi vien iš knygų rašymo, kuriant tik Lietuvos skaitytojui, turbūt beveik neįmanoma. Sielotis nėra ko: autoriai, kuriantys visomis mažomis kalbomis, gauna šiek tiek daugiau pinigų tik tuomet, kai jų knygas pradeda versti į kitas kalbas. Esu vertėjas, išvertęs dešimtis tūkstančių puslapių, taip kad duonai ir džinsams kaip nors užsidirbsiu.
– Mažai kam žinoma, kad Kaunas – Jūsų gimtasis miestas, čia prabėgo ir nemaža dalis vaikystės. Kokius pokyčius pastebėjote lankydamasis šiame mieste gyvenimo išeivijoje periodu, ir kaip miestas Jums atrodo šiandien?
– Taip, aš gimęs Kaune. Aš – Žaliakalnio vaikas, ir mano ankstyvoji vaikystė praėjo būtent čia. Vėliau į Kauną grįžau studijuoti Vytauto Didžiojo Universitete.
Nuo mano studijų laikų, kurios sutapo su pačia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžia, Kaunas nusikratė negudrios ir nemalonios kriminalinės reputacijos, kai žiguliukai tamsintais langais stovėdavo tiesiai ant šaligatvių, garsiai grojo bumčiką ir kai restoranai buvo pavojingos vietos, kur galėjai gauti į galvą.
Man patinka, kad Kaunas yra nepasipūtęs ir ne toks snobiškas, kaip Vilnius ir nesusireikšminęs. Vilniuje yra daugybė žmonių, kurių nuolatinis darbas – kuo nors piktintis ir dūsauti. Jie negali gyventi be pilietinių akcijų: kažkada nugalėję ir užmušę negimusį golfo aikštyną, šiandien kovoja su kiekviena nauja statyba, kiekvienu prekybos centru, kiekvienu dangoraižiu. Kaune, man rodos, šitų kliedesių mažiau, nors, be abejo, esu girdėjęs apie protestus dėl prekybos centrų statybos. Žinoma, laisvoje šalyje kiekvienas gali protestuoti ir piktintis, kaip jam atrodo reikalinga. Tik manęs tie nesibaigiantys vaitojimai neįtikina.
– Jei tektų nutapyti tipišką kauniečio portretą, koks jis atrodytų Jūsų akimis?
– Kauniečiai dirba, augina vaikus, perka parduotuvėse ir švenčia šventes pernelyg savęs nemistifikuodami ir nevaizduodami, kad turi gyvenime didelę ir paslaptingą misiją. Kauniečiai nelabai ima į galvą, ką apie juos galvoja Vilniuje ar kitur Lietuvoje, ir nebando niekam nieko įrodyti. Amerikoje panašūs žmonės gyvena Čikagoje – nesusireikšminę ir nekišantys visiems į akis savo streso ir tempo, kaip Niujorko gyventojai, ir neprisipildę galvų egzotiškais kliedesiais, kaip Los Andžele ir San Franciske. Nemanau, kad lietuviai miestiečiai labai skiriasi nuo amerikiečių ar prancūzų miestiečių: ir vieniems, ir kitiems gyvenimas yra skausminga kova dėl laiko, kurį neproporcingai siurbia didmiesčio atstumai. Tai, kas mažame miestelyje paprasta ir čia pat – vaikų mokykla, parduotuvės, plaukymo baseinas, pagaliau, išvažiavimas į gamtą – mieste pradeda reikalauti didžiulių pastangų, laiko ir pinigų.
– Savo naujoje knygoje „Kelionių istorijos“ smulkiai aprašėte įvairius keliavimo po tolimus kraštus malonumus. Kokios yra pagrindinės priežastys skatinančios žmogų keliauti ir kodėl kai kurie žmonės taip ir nepasiryžta kelionėms?
– Man regis, žmonės imasi keliauti, nes nori išsiskirti iš kitų ir pasisemti naujų minčių ir potyrių. Arba nebūtinai nori išsiskirti, kai kada jie ir šiaip jau yra kitokie, bet nori tą savo skirtingumą panaudoti teigiamai. Noriai keliauja tie, kurie nelabai nori ar sugeba pritapti prie kolektyvo. Jie pratę būti visur truputį svetimi, ir todėl kelionėje nebijo to, kas daugelį atgraso: svetimumo jausmo. Greta nuolatos kelionėje jaučiamo netikrumo, būtinybės spėlioti, būtinybės dažnai jaustis kvailiausiu, būtent svetimumo jausmas daugeliui trukdo keliauti.
Žinote, kaip jautiesi pirmą kartą įėjęs į nepažįstamą biurą, kur visi pažįsta vieni kitus, tik Jūsų – ne? Visi pakelia akis, tyli ir žiūri. Droviam, ar pratusiam savimi abejoti žmogui, tai baisus psichologinis išbandymas. Tačiau nepritapėliai prie tokio jausmo pripranta, jis jiems nebėra baisus. Jie išsiugdo imunitetą, ir jų nebekausto kankinantys svarstymai: ką apie mane pagalvojo?
Beje, dėl šitos pačios priežasties daugelis žmonių siekia žinomumo ir pripažinimo: jis atpalaiduoja nuo savigraužos ir abejonių. Esu tikras, pats garbinimas, pagyros ar suvokimas „mane pažino gatvėje!” mažai kam svarbus. Žymiai labiau vertinamas saugumo jausmas: kai vertinimų ir įsmeigtų akių tiek daug, jie nebegali hipnotizuoti, kaustyti ir bauginti; tiesiog įvyksta persilaužimas.
– Koks Jūsų požiūris į kultūrinį Lietuvos gyvenimą, ir kokie mūsų šalies kūrėjai ar jų kūriniai yra artimi Jūsų širdžiai?
– Man atrodo, kad kultūrinis gyvenimas Lietuvoje yra nuostabus, ir ne tik todėl, kad bilietai į koncertus – pigesni nei Vakaruose. Palyginti su Anglija, kurioje šiuo metu gyvenu, kultūros veikloje – bet kurioje kūrybinėje veikloje – yra noras ir pasiryžimas siekti kuo daugiau, būti geriausiu, o ne šiaip ką nors vidutiniškai pateplioti ar pačirpinti muzikos instrumentą. Lietuviai gerbia profesionalus ir supranta nežabotas ambicijas. Lietuviai nori ir stengiasi būti čempionais, o ne tokiais nepersidirbančiais, atsipūtusiais, puse jėgų besikrapštančiais tinginiais.
Vaizduojamojo meno srityje man itin įspūdinga lietuvių grafika. Tokie kūrėjai, kaip Stasys Eidrigevičius, Rimvydas Kepežinskas, Kęstutis Kasparavičius, Šarūnas Leonavičius yra, mano galva, pasaulinio lygio gigantai. Kažkokiu nesuprantamu būdu grafikų rengimas ir jų darbas buvo net ir tarybiniais laikais mažai suvalstybintas, tarybinė tikrovė jų kūrybos beveik nepalietė. Grafikai buvo lyg užburti. Net tarybinės ideologijos oficialiai numylėtas Stasys Krasauskas buvo ištisai europietiškas, jo linijos – ištisai vokiškos, kvepiančios XX a. pradžia ir secesijos stiliaus Europa.
Lietuvių tapybai, man rodos, pasisekė mažiau – ji daugiausia buvo niūri, valstietiška, ruda ir negatyvi.
O dar man labai patinka šiuolaikinė Lietuvos architektūra, ypač interjerai. Broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1959 m. sukūrę kavinės „Neringa“ interjerą Vilniuje, taip pakėlė kartelę, kad džiaugtis galime ligi šiol. Neišlikęs (deja) Audronės Kaušpėdienės „Ritos slėptuvės“ interjeras – irgi sostinėje – buvo tapęs paminklu ką tik atgimusios Lietuvos optimizmui, tauriam naivumui ir tyram vakarietiškumui.
– Gal būt, pats gyvendamas svetur galėtumėte taikliau įvardinti su kokiais pagrindiniais sunkumais susiduria lietuvių emigrantai? Taip pat įdomu kokias mūsų kraštiečių būdo savybes būtų galima vertinti kaip akivaizdų privalumą siekiant įsitvirtinti svetimoje šalyje?
– Pagrindinis sunkumas yra bendruomenės ryšių netekimas. Pažinčių ratą tenka kurti iš naujo, netenki statuso, kurį turėjai savo šalyje. Tai galioja visiems išvykusiems svetur, ne tik lietuviams.
Kalbant apie privalumus, turiu vėl grįžti prie to, apie ką kalbėjau: prie ambicijų ir siekimo būti geriausiu. Lietuviai neatprato svajoti. Jei lietuvis stato kibininę prie plento, jis nori, kad ši būtų prašmatniausias kibinų restoranas pasaulyje, jei Karmėlavoje verda didžkukulius – kad jie būtų didesni, nei bet kur kitur. Lietuviai šiuo būdo bruožu yra artimi amerikiečiams, ir tarp apsnūdusių, aptingusių, pokario socialinės gausos išpaikintų europiečių jie atrodo kaip stiprūs, energingi, nenustygstantys
– tegu ir ne perdaug rafinuoti – vilkai greta lepių, bailių ir netikusių pudelių ir kitokių saloninių šunelių su rausvais kaspinais ant uodegų.
– Savo knygose ir straipsniuose internete atsiskleidžiate kaip ypatingas maisto kultūros vertintojas ir žinovas. Kaip jums atrodo lietuviško pietų stalo tradicijos pasaulinės virtuvės kontekste?
– Lietuviai gamina ir valgo skaniai, nes dar neatitrūko nuo žemės. Dėmesys maistui – didžiausia mūsų valstietiškų genų dovana. Be abejo, mūsų virtuvę tradiciškai paveikė šaltas klimatas, kai įpratome prie maisto, užtaisančio energija visai dienai – krakmolingų bulvių, gyvulinių taukų; arčiau prie jūros ir jos gėrybių buvo tik labai nedidelė Lietuvos dalis, o penkiasdešimt metų tarybų valdžios su panieka žuviai, kaip antrarūšiam maistui, padarė didelę žalą – bet padėtis tikrai nėra beviltiška.
Pakanka prisiminti, kaip dideli prekybos centrai, lenktyniaudami, kas labiau maistą nupigins, daugelį dešrų ir sūrių privedė prie liepto galo. Jie visi buvo beskoniai ir blankūs, bet pirkėjai privertė pasitaisyti. Dabartinis naujas susidomėjimas maistu Lietuvoje, ūkininkų turgūs, dėmesys sudėtinėms dalims ir prieskoniams, naujus horizontus atidarančios ir moderniai parašytos kulinarinės knygos, graibstomos knygynuose – kaip Beatos Nicholson „Beatos virtuvė“ – nuteikia labai optimistiškai.
– Ir klausimas pabaigai: gal būt galėtumėte mūsų skaitytojams atskleisti apie ką pasakos būsimos Jūsų knygos?
– Mano trečioji knyga pasirodys prieš Kalėdas. Ji vadinsis „Prijaukintoji Anglija“ ir pasakos apie tai, kaip lietuviai padarė Angliją savo šalies dalimi. Anglija dabar – nebe užsienis, o viena iš Lietuvos apskričių. Tai pirmosios „Anglijos“ tęsinys, bet ne kartojimas.
O kitais metais, jei viskas bus gerai, parašysiu „Japoniją“: tai knyga, kurią seniai esu pažadėjęs skaitytojui ir sau pačiam. Aš noriu apie tą nuostabią šalį papasakoti ne tik ir ne tiek bandydamas tuos pačius kampus, kurių imasi kiti rašantys apie tą kraštą, ne tik apie vienuolynus, kaligrafijos menininkus ir tuos, kas komponuoja puokštes. Noriu papasakoti apie žvejus, traukinių mašinistus ir darželio auklėtojas – kaip jie gyvena, ką galvoja ir kodėl.
O kas bus paskui, dar nežinau. Labai noriu parašyti apie lietuvius ir Lietuvą. Noriu parašyti XX amžiaus antrosios pusės socialinę istoriją, apie mano tėvų kartą ir mano kartos jaunystę. Tie metai jau nutolo pakankamai, kad taptų istorija.
