Miesto pokalbiai: režisierius Romas Zabarauskas

Paskelbė: Data: 2013-07-19 09:48

Spausdinti | Komentarai

Romas Zabarauskas / asmeninio archyvo nuotr.

Šį kartą Miesto pokalbiuose vieši trumpametražio fimo „Porno Melodrama“ (2011) bei filmo „Streikas“ (2013) režisierius, sparčiai populiarėjantis visuomenės veikėjas, kovotojas už žmogaus teises, socialinių akcijų iniciatorius bei dalyvis, savo kartos balsas – Romas Zabarauskas!

2009-aisias metais buvai vienas iš LGBT protesto prieš homofobišką įstatymą iniciatorius. Žvelgiant atgal, ar LGBT bendruomenės situacija pakito? Ir kaip?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes nepriklausau nei vienai LGBT ar apskritai žmogaus teisių gynimo organizacijai. Kartais atrodo, kad labiau sieju save su Vilniaus jaunimo bendruomene, nei LGBT. Kita vertus, tikriausiai visi žmonės turi daug skirtingų, susikertančių tapatybių. Manau, kad bendros tendencijos yra teigiamos – daugėja atvirumo, drąsos, reprezentacijos viešumoje, o kartu įvairių kultūrinių renginių, akcijų.

Man norėtųsi dar daugiau aiškių pozicijų. Kartais, tarkime, šiuolaikinio meno pasaulyje, vyksta „queer“ parodos, kurios tarsi užima tą nišą, bet kurios savaime niekuo nėra politiškos, o patys organizatoriai viešai nesitapatina su jokiomis LGBT ar queer tapatybėmis. Tokie atvejai man atrodo keisti, bet vėlgi – vaivorykštėje yra šešios spalvos, ir visos jos gali sugyventi.

Kokia Tavo pozicija dėl besitęsiančios LGBT ir sostinės savivaldybės kovos dėl artėjančių Baltic Pride eitinių Vilniuje vietos? Kodėl LGBT bendruomenei svarbu žygiuoti Gedimino prospektu?

– Gerai, kad LGL nenusileido ir užsibrėžė rengti eitynes Gedimino prospekte. Juk nėra jokių priežasčių, kodėl vieniems būtų galima žygiuoti, kitiems ne.

Savivaldybės atstovai sprendimą uždrausti eitynes pagrindinėje miesto gatvėje grindžia rūpesčiu dėl renginio dalyvių ir aplinkinių saugumo. Kaip manai ar tai pakankamai svarus argumentas?

– Tiek teismai, tiek policija jau aiškiai pasakė, kad toks argumentas nėra pagrįstas – man telieka jiems pritarti.

Studijavai Paryžiuje, bei Niujorke, buvai pakviestas į tarptautinius filmų festivalius Berlyne, bei Maskvoje. Koks požiūris į LGBT bendruomenę vyrauja svetur? Ar galėtum palyginti minėtų šalių ir Lietuvos situaciją?

– Rusija buvo vienintelė mano lankyta šalis, kurioje vyrauja homofobiškesnės nuotaikos nei Lietuvoje. Vis dėlto Maskva yra didelis metropolis su šiuolaikiškomis vertybėmis, kur niekas nekvaršina sau galvos dėl kitų žmonių seksualinės orientacijos. Paryžius, Niujorkas, kuriuose studijavau kiną, yra atviri miestai, kur bet kokios homofobijos apraiškos nėra toleruojamos.

Į Lietuvą palaikyti LGBT bendruomenės Lietuvoje atkeliauja ir svečiai iš kitų šalių. Ar pačiam teko dalyvauti lygių teisių pripažinimo siekiančiuose protestuose, akcijose ar panašiuose renginiuose svečiose šalyse?

Man neteko dalyvauti LGBT eitynėse. Niujorke prisidėjau prie Occupy Wall Street judėjimo kino grupės, su kuria rengėme filmų peržiūras Zuccotti parke, taip pat su nešiojamu projektoriu dalyvavome Occupy eitynėse. Tai buvo nepakartojama patirtis, pamatyti kaip žmonės nebenori taikstytis su neoliberalios sistemos trūkumais, bando kažką pakeisti, patys sprendžia savo likimą.

Besiruošdami Baltic Pride eitynėms Lietuvos gėjų lyga (LGL) gamina specialius marškinėlius su visuomenės veikėjo, Seimo nario Petro Gražulio atvaizdu. Kaip manai, kodėl po nesuskaičiuojamų įžeidinėjimų ir LGBT bendruomenę žeminančių replikų, šis veikėjas dar nebuvo patraukas baudžiamojon atsakomybėn?

– Neturiu ką pakomentuoti apie šį asmenį, jau pakankamai minčių išsakyta šia tema.

2012 metais su grupe bendraminčių, surengei tolerancijos akciją ir ant sostinės kavinių durų klijavote LGBT Friendly lipdukus. Gal gali papasakoti apie akciją?

– Iš Niujorko grįžus į Vilnių, mane apėmė lengvas šokas. Niujorke įprasta matyti gėjų, lesbiečių poreles, neslepiančias savo jausmų, garsiai kalbančius apie savo gyvenimą. Vilniuje to pasigedau ir norėdamas tai paskatinti inicijavau šią akciją. Prisijungė beveik 20 vietų, kurios užsiklijavo LGBT Friendly lipduką, taip palaikydamos idėją. Kavinės, barai šiais laikais patys yra informaciniai kanalai, turintys tūkstančius draugų Facebooke, tad tai yra jų sprendimas ir pozicija prisidėti prie gerų pokyčių.

Maskvoje vykusiame kino festyvalyje demonstratyviai parodei savo paramą rusų punk rock‘o grupei Pussy Riot. Kuo Tau artimos šio judėjimo idėjos?

– Pussy Riot moterys labai artikuliuotai reiškia kritiką Rusijos imperializmui ir demokratijos nepaisymui. Įdomiausia, tai kad dalis jų kritikos tinka ir JAV bei kitų valstybių politikai.

Homofobija ir tamsuoliškumas nėra išskirtinai lietuviški bruožai. Štai Afrikos valstybėse žmonės jaučiantys seksualinę trauką tai pačiai lyčiai – baudžiami mirties bausmėmis. Akistatoje su šiuo faktu dažnas lietuvis pasakys, kad yra tolerantiškas ir dėl kokios priežasties visas šis šurmulys. Romai, ką atsakytum tokiam tautiečiui?

– Visiškai pritariu, kad iš esmės lietuviai yra tolerantiški žmonės. Reikia tik šiek tiek laiko, o taip pat politinės valios, kad būtų panaikinta teisinė ir socialinė LGBT asmenų diskriminacija.

Neseniai praūžė naujiena tapusi savotiška pasauline sensacija, kalbu apie Alan Chambers, Exodus International įkūrėjas, kuris po ilgų metų maldų ir bandymų atversti homoseksualus į „tikrąjį tikėjimą“ viešai prisipažino pats jaučiąs trauką tos pačios lyties atstovams. Kaip manai, kodėl kai kurie seksualinių mažumų atstovai gyvena neigime?        

– Neigimo fazę išgyvena labai daug homoseksualių asmenų, jei auga homofobiškoje aplinkoje. Vieniems ji būna sunkesnė ir ilgesnė, kitiems trumpa. Neigimas gali turėti siaubingas pasekmes, kai melu grindžiamos ištisos šeimos. Vaidinama graži šeima, o tėvas savaitgaliais išvažiuoja „žvejoti“… Tai baisu, kai šeimoje nėra meilės.

LGBT bendruomenė dar gana jaunas fenomenas, turint omenyje, jog pati sąvoka viešai vartoti pradėta tik 1990, todėl iš dalies natūralu, jog apie LGBT narius sklando daug nepagrįstos informacijos, o tai kuria neigiamą visuomenės reakciją. Kaip manai, kokias būdais geriausia sustabdyti tokią dezinformacijos sklaidą?

– Manau, turime nebijoti drąsiai ir atvirai kalbėtis. Žinomi žmonės, politikai, intelektualai turi būti priekyje ir žmonėms suprantama kalba skatinti lygybės idėjas. Šiuo metu Lietuvoje kairės intelektualai yra per daug akademiški. Didžiuosiuose portaluose kartais spausdinami tekstai su techniniu žargonu – mano manymu, tai neįtikėtinai kvaila.

Viename straipsnyje ironiškai klausi: „Gal ne taip blogai toje Lietuvoje gyventi?“ Klausimas individualus, tad kaip į jį atsakytum pats? Ar jautiesi pritapęs tėvynėje?

– Aš jaučiuosi absoliučiai puikiai, esu įsimylėjęs Vilnių, jo žmones, renginius, vakarėlius. Tai idealaus dydžio miestas, džiaugiuosi būdamas jo dalimi.

Holivudiniuose filmuose gėjai vaizduojami itin moteriški apsupti moteriškos lyties draugių. Ar Tavo manymu toks homoseksualių vyrų vaizdavimas yra teisingas? Ir ar jis neturi neigiamo efekto? Kaip manai, ar pačiam  pavyko pabėgti nuo šio stereotipo “Porno Melodramoje” (2011)?

– Manau, kad perdėtas politinis korektiškumas yra nuobodus reikalas. Aš kaip tik matau tendenciją, kad šiuolaikiniuose Holivudo ir Europos filmuose gėjai vyrai vaidinami heteroseksualių aktorių, ir atrodo labai “normalūs”. Man tai nebuvo įdomu, aš specialiai pasirinkau “Porno Melodramoje” parodyti archetipinę gėjų porą – manieringą, intelektualų Matą ir “tikrą vyrą” Joną. Tai buvo sąmoningas žaidimas klišėmis, jų vaidmenys filme ne sykį apmąstomi – bet kartu tai romantiškas poros suvokimas. Menas neprivalo būti matuojamas pagal “efektyvumą”, todėl sau šio klausimo išvis nekeliu. Viena yra tai, ką kalbu viešai, kita yra patys filmai, kuriuos kurdamas nedarau kompromisų su savo vizija.

„Streikas“ (2013) jau pristatytas tarptautiniame Maskvos Kino Festivalyje, taip pat dalyvausi Ukrainos Lvovo mieste vyksiančiame „Wiz-Art“ trumpo metro kino festivalyje. Kodėl Lietuvos žiūrovai filmą išvys tik šių metų rudenį?

– Atidėjau premjerą, kad spėtume sudalyvauti A lygio tarptautiniame kino festivalyje, kuriems svarbu turėti pasaulinę premjerą. Šią misiją įvykdėme – mus pakvietė Maskvos kino festivalis. Be to, rudenį didesnis kino teatrų lankomumas.

Kad jau užsiminiau apie “Streiką” (2013), kaip kilo idėja šio filmo scenarijui?

Šis filmas pasakoja apie Niujorko DJ’ėjų Luke, kuris atvyksta į Lietuvą susipažinti su savo turtingų tėvų nuslėpta močiute. Jos pažinčių dėka Luke gauna miesto mero pasiūlymą vadovauti naujam elektroninės muzikos klubui. Įsimylėjęs vietinę klubinėtoją Martą ir atradęs muzikinę “beatmakerių” sceną, Luke sutinka, neįtardamas, kokie išbandymai jo laukia…

Idėja kilo dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kai sužinojau, kad metus studijuosiu Niujorke, norėjau sukurti filmą tarp Niujorko ir Vilniaus. Kita vertus, garso takelio režisierius Mark Splinter visada siūlė sukurti muzikinį filmą, kur apie muziką būtų galvojama anksčiau, nei rašomas scenarijus. Apskritai mane įkvėpė Vilniaus jaunimo bendruomenė, “beatmakerių” muzika, “Satta Outside” festivalis. Vilniuje turime daug talentų, apie kuriuos nežinome, kol jie neišvažiuoja ir neišgarsėja svetur. Pavyzdžiui, Fingalick muziką jau dabar groja BBC – o kur žiūri mūsų radijai?.. Manau, taip neturėtų būti, turime atpažinti tuos talentus ir įvertinti tai, ką turime Lietuvoje.

Po Kristinos Buožytės filmo “Aurora” (2012) pristatymo pradėta drąsiau kalbėti apie lietuviško kino renesansą. Kaip pats įvertintum lietuviško kino situaciją?

– Apie lietuviško kino renesansą pradėta kalbėti po “Tado Blindos”. Jei trumpai, manau, kad situacija gerėja, daugėja pasirinkimo, žanrų, ambicijų.

Filme “Streikas” (2013) pasakojama ir apie Lietuvos elektroninės muzikos „beatmaker’ius”, viename iš interviu sakai, jog Tave traukia ši scena dar ir todėl, kad beatmaker’iai dažnai įsivaizduojami (o gal ir yra) raumeninigi extra-heteroseksualūs vyrai.  Ar tai reiškia, kad visuomenė gėjams neleidžia pasirinkti ne tik ką mylėti, bet ir kokia profesine veikla užsiimti? Jei taip, kodėl? Ar Tau kada nors teko patirti, jog vertinama ne Tavo kūryba, o Tavo seksualinė orientacija?

– Na taip, man tai įdomu, nes tai labai netikėta, būtent niekaip nesusiję su LGBT bendruomene… Šiaip, manau, lietuviai “beatmakeriai” yra tolerantiški ir išsilavinę jauni žmonės, bet taip yra, kad tikrai dauguma jų yra heteroseksualūs vyrai – nei atvirų gėjų, nei moterų kuriančių “beatus” Lietuvoje nelabai yra. Čia sudėtinga tema, kodėl žmonės renkasi vieną ar kitą profesiją, bet be abejo, bendra atmosfera tam daro įtaką. Vėlgi, tarkim, Amerikoje yra gėjų, “queer”, biseksualių reperių, kaip Frank Ocean, Zebra Katz, Aezelia Banks ir kiti. Esu tikras, kad pasikeitus viešajai nuomonei apie LGBT asmenis, jų (reperių ir “beatmakerių”) pasirodys ir Lietuvoje.

Kaip bebūtų apmaudu, tačiau gali užtrukti, kol Lietuva taps atvira šalimi visų rasių, tautybių , lyties ir socialinės orientacijos žmonėms ir kol bus įteisinta tos pačios lyties santuoka, ir tos pačios lyties šeimos galės įsivaikinti. Kokį pasirinkimą šiuo metu Lietuvoje  turi LGBL bendruomenės nariai norintys kurti šeimą?

– LGBT šeimos jau egzistuoja ir yra kasdien kuriamos, joms tik reikia teisinio ir viešo pripažinimo.

Prieš keletą savaičių Facebook’e drąsinai žmones nebijoti šnekėti apie juos kankinančias baimes, kreiptis į artimuosius ir draugus ar rašyti Tau. Kaip manai, ar Lietuvoje suteikiama tinkama psichologinė pagalba žmonėms kenčiantiems diskriminaciją dėl savo seksualinės orientacijos?

– Skatinau tai daryti, nes pažįstamas žmogus nusižudė. Jis buvo heteroseksualus. Deja, nežinojau ir net neįtariau, kad jį kankino depresija. Niekas nuo to neapsaugotas. Lietuvoje, manau, gerą darbą atlieka Jaunimo Linija, teikianti psichologinę pagalbą telefonu. Pasinaudodamas proga noriu pakviesti paaukoti Jaunimo Linijai įsigyjant šiuos “Support Baltic Pride 2013” akcijos marškinėlius.  Remdami tokias akcijas, o kartu tiesiog viešai išsakydami savo idėjas, kiekvienas galime prisidėti prie pokyčių Lietuvoje.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt