Miesto pokalbiai: technologijų guru Džiugas Paršonis

Paskelbė: Saulius Rimkus Data: 2010-07-26 04:57

Spausdinti | Komentarai

Džiugo Paršonio asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikinis miestas itin tampriai susijęs su technologijomis ir inovacijomis. Miesto bendruomenės gyvenimą geriausiai galima suvokti stebint tendencijas ir pokyčius internete. Šioms temoms aptarti pokalbiui pasikvietėme technologijų ir interneto ekspertą, vieno seniausių ir skaitomiausių lietuviškų tinklaraščių nežinau.lt autorių Džiugą Paršonį.

– Džiugai, remiantis tavo ekspertine nuomone, per paskutiniuosius šimtą metų labiau pakito technologijos ar visuomenė?

– Nuo pramoninės revoliucijos pradžios technologijos ir visuomenė yra neatsiejamos ir nuolat veikia viena kitą. Nors visi žmogaus produktai „su idėja“ veikia siauresnį ar platesnį visuomenės sluoksnį, technologijos yra ypatingos tuo, kad jų poveikis ne vien tenkina žmogaus poreikius, bet ir sukuria naujus. Naujų technologijų kūrimas yra nepigus dalykas, bet jų vis tiek atsiranda daugiau, nei visuomenė sugeba priimti. Žinoma, ne visos visuomenės yra vienodai atviros technologijoms.

– Neseniai bendrovė „Amazon“ pranešė, kad šioje internetinės prekybos sistemoje JAV elektroninių knygų pardavimai pirmą kartą pralenkė popierinių knygų pardavimus. Per pastaruosius tris mėnesius JAV parduotoms 100 paprastų knygų teko net 143 elektroninės knygos. Kas galėjo nulemti tokius pirkėjų elgsenos pokyčius?

– Skaitmeninė knyga visais atžvilgiais pranašesnė už popierinę. Ji nieko nesveria ir neužima vietos. Ji yra kartu visur, kur turi bet kokį mobilų prietaisą su ekranu. Ji paaiškina sudėtingesnius žodžius, ji įsimena skaitytą vietą, ji gali būti susieta su papildoma informacija internete, iliustruota ne tik piešiniais, bet ir animacija, „gyvomis“ diagramomis. O be to ji dažnai dar būna ir pigesnė.
Kaip minėjau – ne visi vienodai atviri progresui. Jungtinėse Valstijose skaitmeninė knyga tapo įprasta. Lietuvoje jų dar tenka ieškoti su žiburiu.

– Jau seniai internete galima rasti žaidimus, kino filmus, muziką, fotografiją, knygas, enciklopedinę informaciją, socialinius ir komercinius santykius. Galbūt galima spėti, kas technologijų evoliucijos dėka artimiausiu metu nužengs į praeitį ir kokios kitos mūsų gyvenimo sritys galėtų persikelti į internetinę erdvę?

– Iš tiesų internete kol kas turime tik pačius paprasčiausius dalykus. Lietuvoje turime gal du dėmesio vertus: mokėjimo sistemą per bankus (nelabai patogią, bet būtiną, kad vyktų elektroninė komercija) ir elektronines deklaracijas (kurios patenkinamai veikia tik tuomet, jei visi duomenys stebuklingai sutampa su VMI. Jei ne – biurokratijos lygis lieka nepakitęs). Gal prie šių dviejų dar galima pridėti komunalinius ir kitus mokesčius per e-banką. E-valdžios projektai neturi vieningos sąsajos ir nėra pakankamai gausūs bei patogūs, kad jais imtų naudotis šalies piliečiai. Žiniasklaida internete menkai tesiskiria nuo importuotos prieš 10 metų. Socialiniai tinklai virto nešvankybių ir infantilumo atspindžiais. Nenuostabu, kad didžioji dauguma naudojamų interneto tarnybų ir kitų resursų yra užsieniniai.

Man atrodo, kad didžiausią perspektyvą turi trys sritys:

1) e-demokratija – projektai, siekiantys virtualioje erdvėje labiau įtraukti piliečius į Europos, valstybės, savivaldybės, seniūnijos reikalus.

2) e-darbas – leidžiantis atlikti vis daugiau su fizine dirbančiojo buvimo vieta nesusijusių darbų. Virtualios darbovietės būtų daug paslankesnės už „betonines“: joms nereikėtų nuomoti patalpų, prarasti darbo laiką dėl spūsčių gatvėse ir pan. Jose galėtų dirbti patys tinkamiausi specialistai, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste ar kaime (o gal ir šalyje) jie gyvena.

3) E-bendruomenės. Nors psichologai mums patartų daugiau bendrauti gyvai, jei jau tokiu būdu bendruomenės nesusikuria (Lietuvoje itin prasta bendruomeniškumo tradicija), tai bent internete galime burtis į grupes bendraminčių kokiems nors tikslams siekti. Čia puikiai tinka socialiniai tinklai. Jie jau dabar ne vien pramogai naudojami, ypač „Facebook“.

– Ar toks žmonijos gyvenimo būdo virtualėjimas nėra susijęs su tam tikra rizika bei pavojais?

– Nemanau, kad virtualėjimas yra blogas dalykas. Juk iš esmės (pagal M. McLuhaną) virtualūs įrankiai yra realijų plėtiniai. Mes galime kalbėtis sėdėdami šalia, bet su technologijomis mes tai galime daryti ir nutolę. Puiku, kad dabar galime ne tik kalbėtis, bet ir projektuoti, kurti, organizuoti. Gali būti, kad labiausiai bijantys to virtualėjimo jo bijo tik dėl to, kad patys jaučia nesugebėsiantys prisitaikyti prie didelio technologijų tempo. Žmonės bijo atsilikti, todėl rėkia mašinistui stabdyti traukinį. Bet jis tikriausiai nebesustabdomas…

– Kaip būtų galima vertinti technologijos sklaidos, inovacinio imlumo, kompiuterinio išprusimo lygį Lietuvoje? Ar stipriai šioje srityje atsiliekame nuo vakarų valstybių?

– Skirtingai nuo kai kurių kitų Europos šalių – Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Suomijos, Slovėnijos, gal ir Estijos – mes nesame technologijų kūrėjai. Gal kai kurių pramoninių, bet ne vartotojo, ne komunikacinių, kurios dabar yra dėmesio centre. Todėl ir mūsų entuziazmas nėra toks didelis. Bet mes turime labai gerų jaunų specialistų, ir jų, keičiantis dirbančiųjų kartoms, turėtų daugėti, jei tik visi neemigruos. Šiandien Lietuvoje turime tris sąlygines kartas. Vyriausiajai bet koks už televizorių protingesnis prietaisas yra „velnio išmislas“; vidurinioji, „automobilininkų“ karta kompiuteriais naudojasi „pinigų darymui“, o štai jaunoji jau yra tikri technologijų „čiabuviai“, užsienyje taip ir vadinami – „digital natives“. Visos viltys į ją ir dedamos…

– Stebint situaciją Lietuvoje neatrodo, kad mūsų šalį būtų apėmusi kompanijos „Apple“ produkcijos karštligė. Gatvės neknibžda žmonėmis apsiginklavusiais iPhone, iPod ar iPad prietaisais. Kaip manai, kokios priežastys tai įtakoja?

– Lietuvis yra ūkiškas žmogus, visada funkciją vertinantis labiau už idėją. Net jei nori daugiau nei pragmatiškų dalykų.
Ar tūlas tautietis, norintis greito ir manevringo automobilio taupo „Porsche“ (kad ir nenaujam)? Ne, jis nusiperka „Golfuką“ ir lipdo prie jo „pelekus“. Taip jis neišsiskiria iš kitų pirkdamas automobilį ir kartu realizuoja savo kūrybinį polėkį.
Kitas dalykas, kad daugybę daiktų, įskaitant kompiuterius bei telefonus, mes vis dar perkame ne pagal jų vertę, o pagal kainą.

– Žvelgiant specialisto akimis, šiandieninis tinklaraščių populiarumas atrodo labiau laikina tendencija ar ilgalaikis, perspektyvus reiškinys? Kokie tinklaraščiai susilaukia didžiausio skaitytojų susidomėjimo?

– Sakyčiau taip – interneto sukurta galimybė žmonių saviraiškai bus populiari ir naudojama tol, kol bus internetas. Ar ta saviraiška bus tinklaraščių pavidalu, ar kokiu kitu – sunku pasakyti. Tinklaraštis įpareigoja prieš skaitytoją, todėl mažiau motyvuoti žmonės renkasi trumpesnes žinutes socialiniuose tinkluose. Vertinantys gilesnę diskusiją liks su tinklaraščiais, kurie ateityje gal būt susidės iš margesnio medijų audinio – daugiau vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų. Nors skaitytojams iš mėgiamo tinklaraščio tereikia dviejų dalykų: reguliariai skelbiamų autoriaus minčių ir bendravimo su autoriumi. Antraip greitai ištirpsta ir populiariausių tinklaraščių auditorija.

– Ką manai apie kolektyvinių tinklaraščių rašymo perspektyvą Lietuvoje? Ar tokie tinklaraščiai galėtų sudaryti alternatyvą komerciniams interneto naujienų portalams?

– Kolektyvinis tinklaraštis Lietuvoje ir užsienyje gyvuoja dėl skirtingų priežasčių. Ir ten, ir čia jie prasideda nuo bendraminčių grupės, tačiau jei užsienyje toks bendras darbas turi ekonominį, uždarbio motyvą, tai Lietuvoje bendras tinklaraštis iš esmės tegali būti varomas tik bendrų idealų. Kitaip jis labai greitai subyra.

Apie kolektyvinius tinklaraščius kaip tik diskutavome kasmetiniame tinklaraščių autorių susitikime Palangoje „BlogOut“. Trumpa išvada tokia: jei nėra uždarbio, tai kolektyvinis rašymas įmanomas tik tų bendraminčių, kuriuos labai stipriai vienija koks nors tikslas ar idėja. Žodis „stipriai“ čia svarbiausias. Kažkas tą stiprumą turi užtikrinti ir išlaikyti.

– Ir pabaigai, tikriausiai amžinas klausimas apie autorines teises: ar įmanoma autorinių teisių gynėjams ir priešininkams kada nors susitarti? Kaip turėtų atrodyti abi puses tenkinantis konflikto sprendimas?

– Dabar galiojantys ir naujai kuriami autorių teisių aktai bando „užtvenkti“ internetą. Manau, kad pigiau ir paprasčiau būtų nuskristi akmenų tvoros statybai į Mėnulį.

Neaptikau atvejo, kad demokratinėje visuomenėje žmonės būtų atsisakę kokios nors esminės laisvės mainais į didesnę ekonominę naudą kuriai vienai jų grupei. Laisvė nevaržomai keistis skaitmenine informacija internete jau yra esminė laisvė, kai kur pripažinta ir įstatymuose.

Tai nereiškia, kad autorių teisių organizacijų ir skaitmeninio turinio vartotojų tikslai yra nesuderinami. Tiesiog senas nuostatas reikia mesti lauk ir priderinti įrašų platinimo verslo modelius interneto amžiui. Vakaruose jau yra sėkmingų pavyzdžių, iš jų galima mokytis.

Jei nepavyks suderinti interesų, gali būti, kad didelė dalis kūrinių virs šienu, saugomu didelio pikto šuns. O naujoji karta pasirinks naujosios kartos kūrinius su „Creative Commons“ ar kitomis liberaliomis licencijomis. Kaip manote, kodėl JAV įrašų asociacija ASCAP pradėjo piktą propagandinę kampaniją prieš „Creative Commons“ ir GPL („GNU Public Licence“), o „Google“ skyrė 5 milijonus dolerių naujos kartos vaizdo kūrinių autoriams? Kad ir kaip norėčiau, kad susitartų senoji ir naujoji „tvarka“, šiandien takoskyra vis gilėja…

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt