Vytautas V. Landsbergis: Namai daug platesnė sąvoka, negu gyvenamas bustas

Paskelbė: Justina Markevičiūtė Data: 2016-12-20 05:03

Spausdinti | Komentarai

Vytautas V. Landsbergis / J. Danileviciaus nuotr.

Atsižvelgiant į šių dienų aktualijas, Landsbergio pavardė pirmiausiai turbūt asocijuojasi su politika. Bet šiandien kalbėsimės ne su politiku ir ne apie politiką. Kalbiname labai įdomią ir spalvingą asmenybę, bardą, režisierių, poetą, knygų autorių – Vytautą V. Landsbergį.

Sunku patikėti, kaip tiek visko gali tilpti į vieną žmogų? Vytautas kuria archyvinius tautinius filmus apie svarbias Lietuvos asmenybes, rašo eiles vaikams (meškiukas Rudnosiukas turbūt kiekvienam yra girdėtas), teatruose galite aplankyti spektaklius, pagal Vytauto rašytas pjeses, taip pat organizuoja kūrybines stovyklas vaikams, džiugina žiūrovus scenoje. Kalbiname Vytautą apie gyvenimą, svajones, tikslus ir aišku – artėjančias šventes ir naujus metus.

Iš Vilniaus dažnai važiuojate į Anykščius. Ar Jūs tas menininkas, kurį mūza lanko gamtoje ir tylumoje? Ar tai daro įtakos Jūsų kūrybai? Gal miesto džiunglėse būtų kitokia kūryba?

Kūrybinė mūza – gana baukšti mergina, be to, mėgsta intymumą, privatumą, nuošalumą; tad su ja žymiai lengviau draugaujasi kur nors miške, ant Šventosios kranto ar užsiropštus į piliakalnį. Kartais tenka daug kilometrų miškais ar pajūriais nupėdint, kol pajunti ją, alsuojančią į ausį:

 –  O dabar parašyk man apie tą ir tą. 

Kartais ji prabyla ir mieste, bet rečiau. Ji mėgsta taiką, atsipalaidavimą, neskubrumą, o mieste, ypač gimtajame Vilniuje, ore tvyro daugokai įtampos. Skubėjimo, reikalų… Mano mūza būtent to ir nemėgsta, o aš ir nesistengiu mylimosios priversti mėgti tai, kas ir man nelimpa prie širdies.

Kaip suderinate tokias atrodo labai skirtingas sritis – eiles vaikams ir istorinius, tautinius filmus?

Vaikai ir tautiniai filmai many labai gerai dera. Apskritai mes permažai kreipiame dėmesį į kultūrą – kaip ugdymo, savęs pažinimo ir formavimosi įrankį, o pilietiniam vaikų ir paauglių brandinimuisi tai būtinas segmentas. Bene geriausiai vaikai patiria Lietuvą sukurdami apie ją pasakas, filmus (tą dažnai matau, kaip rezultatą savo organizuojamų kūrybinių stovyklų moksleiviams); tada net ir tie, kurie buvo abejingi Lietuvos istorijai, netyčia ją pasisavina, suasmenina, privatizuoja, pasiskiepija ir jau nebeatimsi. Tai jų, nes jie tai patyrė.

Pasakose, eilėraščiuose vaikams irgi bandau kalbėt apie tai, kas mus jungia, pakylėja, kas gražu. Norisi parodyt, jog esama ir kilnesnio, pasakiško gyvenimo Lietuvoje. Ne tik toks, kaip laikraščiuose.

Savo šeimą labai gražiai apibūdinote – „Esame viena gentis“. Kaip galima to pasiekti? Ką reikia daryti, kad atsirastų toks jausmas šeimoje?

Daryti nereikia nieko, reikia būti. Pačiam tapti gentiniu dariniu. (Čia panašiai kaip rūkantis tėvas niekad neišmokys vaikų nerūkyti, kol pats nemes.) Ir apskritai vaikus bandau kuo labiau palikti ramybėj, o ugdytis pats; tada ir jiems gal atsiras koks nors stimulas. “Lenk medį, kol trekštels” – ši patarlė gerokai pasenusi, apie tai rašiau jau “Angelų pasakose”.

Mano pažiūra į vaikus visad buvo kaip į didelius, gal net didesnius negu aš, mes. Jie ateina ko nors pamokyti, o mes turime tai pamatyti, nusilenkti ir paimti. Juk negali būt, kad į žemę ateina primityvesnės sielos, negu mes. Turi būt evoliucija. Ateina aukštesnės, tai ką čia juos gali mokyt? (Kartais yra ir kitaip, tačiau toks požiūris leidžia nenuvertint jų iki nesusipratėlių, nesubrendėlių; ir nors truputį bandyt prisidėt prie išties laisvos, savarankiškos kartos atsiradimo.)

v-v-l-j-danileviciaus-nuotr

Vytautas V. Landsbergis / J. Danileviciaus nuotr.

Štai prieš kelias dienas trimetė anūkė Rytė man padovanojo tokį dialogą, kad tik imk ir dėk į knygą:

– Nereikia klausyti žmonių.
– Kodėl nereikia, Ryte?
– Nes juokinga.

Naujoje koncertinėje programoje “Pasakojimai apie namus”, kurią žiūrovams pristatysite sausio 7 d., Žalgirio arenos amfiteatre, pasakosite apie savo namus? Ar čia reikia ieškoti paslėptos metaforos?

Namai – daug platesnė sąvoka, negu gyvenamas būstas. Apie tai ir bandysiu kalbėti bei dainuoti, šis motyvas mano kūryboje gana esmiškas. Labiausiai – apie sielos namus, ten kur esu kiek amžinesnis ir nebijau jokių barbarų. Nei savų, nei svetimų.

Taip jau atsitiko, kad kitąmet man sukanka 55 meteliai, toks lyg ir riboženklis, kai norisi peržvelgti atgal į nueitą kelią ir prisiminti žmones, kuriuos filmavai, tekstus, kuriuos rimavai, rudnosiukus, kurie padėjo palikti vienus namus ir keliauti ieškotis kitų. Toks ir bus kiek proginis tas pakoncertavimas – teatriškai/kinematografiškai/muzikaliai/poetiškas – sau ir kitiems namiškiams. O tokie namiškiai – turbūt visi, jeigu jau susitikom po šiuo dangum, šioje Lietuvoj. Šiuose palaimintuose Dievo namuose.

Artėja gražiausios metų šventės ir metų sandūra. Ar specialiai tam ruošiatės? Turite kokių tradicijų, ką reikia padaryti iki metams baigiantis?

Specialiai nesiruošiu, nebent apeigėlės su gentainiais – pvz., perėjimas Rėdos Ratu į kitą etapą. Esam pasidarę iš akmenų prie Anykščių tokį apeigų ratą, tai stengiamės kiekvieną virsmą patirti būtent ten. Tada ir permąstai, ką palieki ir ko nebenori neštis į sekantį laikotarpį, bei užsiprogramuoji, ką norėtum patirti pavasarėdamas. Kalėdiniai pažaidimai ir tiek.

O kiti ritualai – tradiciniai: visos šeimos susibūrimas prie Kūčių stalo, Kalėdų ramuma. Bandau ir vienatvei atrasi laiko – ypač prieš Naujuosius. Dingti į miškus. Juk šiaip ar taip,  ši baltuma – geriausias laikas susitikt su siela, pajust anapusybę, esančią už šalčio ir apmirimo.

Ar turite kūrybinių iššūkių kitiems metams? Gal Jūsų gerbėjai gali tikėtis staigmenų?

Iššūkių visad yra, bet apie juos nepatartina perdaug kalbėti, kol dar neturi ką šūktelt… Rašau porą knygelių, sudarinėju eilių rinktinę, dėliojasi gražiausių “Kaimiečių mantrų” CD, pradedu montuot vieną filmą apie savą gentį, statančią tris gamtos šventyklas, ir tiek. O rimčiau pakalbėsim, kai vaikas bus jau gimęs – čia toks truputį prietaras.

Gal norite tarti šventinį žodį savo gerbėjams, kurie su nekantrumu laukia Jūsų pasirodymo?

Būkit šventi – ir ne tik per šventes; ir aš pasistengsiu, jeigu pavyks. O jei nepasiseks dabar, tai kitą sykį, per kitas šventes. Gal jos bus dar šventesnės?

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt