Spektaklis „Pasimetimas“ / „Teatrono“ archyvo nuotr.

Patekimas į alternatyvių scenos menų erdvę „Šelterį“ – savaime gali tapti metaforišku nuotykiu, sukuriančiu pasakojimą apie institucinių ir neinstitucinių, arba jaunų, nepriklausomų, šiuolaikinių kūrėjų ir garsių, „etatinių“ teatro veidų, dar iki to, kol atsiduri jo viduje. Simboliška, bet „Teatrono“ režisieriaus Gildo Aleksos spektaklio pavadinimas – „Pasimetimas“, dėl kurio čia ir atėjai, jį puikiai apibūdina. Bet pirmiau patekime „Šelterio“ vidun.

Atėjus prie Kauno kultūros centro „Tautos namai“ pagrindinės pastato durys (visos keturios) tave išdidžiai pasitinka užrankintos. Lengvas suglumimas, žvilgsnis į laikrodį, – keista, juk dar nevėluoji… Pamindžikuoji vietoje, kol šalia prisijungia dar viena lygiai tokia pati pasimetusi porelė. Geriau įsižiūrėjus pamatai už „draugiškų“ durų degančią šviesa ir maloniai nugarą atsukusį stoviniuojantį barzdotą vyruką (panašesnį į sargą, nei į kostiumiuotą teatro durininką), bandai mandagiai mojuoti ir belsti, bet netrunki suprasti, kad jis tavęs nei girdi, nei mato, na, arba genialiai apsimeta (juk visgi saugo teatrą). Galų gale, pasimetėlius, išalkusius kitokio teatro, aplanko nušvitimas, kad galbūt egzistuoja dar koks nors slaptas įėjimas. Paėjus už kampo, – vuolia! – išnyra paslaptingos šoninės durys ir laiptai, vedantys aukštyn aukštyn į ketvirtą aukštą, kur ir įsikūręs „Šelteris“. Durys lyg ir atviros, „apsauginių“ nėra, bet viskas gerokai užslėpta. Beveik jokių nuorodų, bylojančių apie patekimą į teatrą, jokių rūbininkų ar įspėjančių trijų skambučių ir panašių oficialių atributų.

Tačiau nuo lokacinio pasimetimo pereikime prie teatro kūrėjų pasimetimo, apie kurį kalba G. Aleksos spektaklis, pagrįstas aktorių improvizacija. Pirmojoje spektaklio dalyje, pasimetimas atskleidžiamas režisieriaus (Luko Alsio), aktoriaus (Džiugo Kunsmano) ir psichologės (Renidos Baltrušaitytės) dialoguose kaip nelaisvėn patekusi kūrybinė būsena. Režisierius – savo įsakmiu tonu ir kategoriška nuomone maskuojantis savo paties nežinojimą, ko nori tiek iš atrankoje dalyvaujančio aktoriaus, tiek iš savo kūrybos. Aktoriaus pasimetimas atsiskleidžia per išorinį ir vidinį susikaustymą – nepasitikėjimą savimi ir kūrybos neįgalumą, vis belaukiant naujų ir naujų režisieriaus instrukcijų ir rolių užsidėjimo manevrų (kas aš, kaip aš atrodau, kaip man eiti ir t. t.), kurių pastarasis nesuteikia. O kai galų gale išvargintas aktoriaus mikčiojančių „nežinau“ sugalvoja jas pateikti, tai nuskamba kaip dar viena scenos klišė (kurių šaržo spektaklyje netrūksta) – „Nusirenk“, – liepia jis. Problema čia tampa ne pats nuogumo faktas (be kurio šiandien sunkiai išsiverčia televizija vis dažniau užkrečianti ir teatrą), šaržuojama pati idėja – kuomet už tuščios nuogumo idėjos nerandamas joks pagrindas – kokiu tikslu aktorius turi nusirengti ir kokią prasmę tai suteiks atrankos vertinimui?

Spektaklio „Pasimetimas“ akimirkos / „Teatrono“ archyvo nuotr.
                                     Spektaklio „Pasimetimas“ akimirkos / „Teatrono“ archyvo nuotr.

Begalinį ginčą tarp režisieriaus („už“) ir aktoriaus („prieš“) vis pertraukia publikos tarpe įsitaisiusi režisieriaus „asistentė“ psichologė, bandanti atverti ir parodyti paties režisieriaus pasimetimą (pasipūtimą, neapsisprendimą, banalumą) aktoriui metamose instrukcijose ir pagalvoti apie kitokias savo sprendimų bei elgesio alternatyvas. Įsakymas „nusirengti“ jos žodžiais interpretuojamas kaip aktoriaus pažeminimo ir paklusnumo režisieriui treniravimo metodas. Greitaeigiai, „terapiniai“ režisieriaus ir psichologės pokalbiai, neretai įgaunantys tokį pagreitį, kad klausant jų gali pabusti nuoseklesnės plėtotės, natūralios pauzės ir neskubrumo ilgesys, priverčiantis susimąstyti – ar tai nėra aktorių, papraščiausiai bijančių tylos scenoje, vaidybos pasekmė? Kita vertus, būtent toks „nepatogus“ ir neišlaikytas pokalbis žymi abiejų veikėjų įtampą ir vėlgi pasimetimą. Būtent po tokių dialogų situacijos tarp režisieriaus ir aktoriaus neretai įgyja komiškumo ar net absurdiškumo atspalvį, ne vienoje vietoje sukeldamos susirinkusių žiūrovų juoką. Pavyzdžiui, kuomet aktorius į sceną sugrįžta pagaliau ryžtingai nusiteikęs išpildyti režisieriaus prašymą – tik ar šį kartą pastarasis nepakeičia savo nuomonės apkeisdamas „už“ ir „prieš“ rolės, ir dar kartą apversdamas abiejų pasimetusios kūrybinės būsenos situaciją?

Visai kitokios savo nuotaika, o taip pat ir žiūrovų reakcijomis, yra kitos dvi spektaklio dalys – kuriose matome lovoje gulintį ir sergantį vyrą (kas tai – režisierius, ar ne, pabandykite atspėti patys) ir jį visaip klostinėjančią ir bandančią pagydyti moterį. Čia ryškaus publikos juoko jau nebeišgirsime, kaip ir nebeišgirsime scenoje vykstančio dialogo. Tiksliau, kalba tik moteris, pati imituodama dialogą su nebyliu ir į nieką nereaguojančiu vyru. Galiausiai spektaklis užbaigiamas reziumuojančiu anonimišku vyro monologu (akt. D. Kunsmanas) apie penkias depresijos stadijas, kurios pirmiausiai ir sukelia asociacijas su ankstesne spektaklio scena. Beje, tipiškos scenografijos simuliakrus – ligonio lovą, žvakes, atidaromą langą ir nuogus manekenų biustus, galbūt nebūtų per daug nukentėję pakeitus juos „tabula rasa“ vaizdiniais. Improvizacijos pagrindas visgi aktorių rankose, o jų ir žiūrovų vaizduotė neretai kur kas paveikesnė, kad, pavyzdžiui, ligonį atpažintum kaip ligonį, o ir daiktų (scenografijos) nebuvimas taptų maža alternatyva neretai perkrautam teatrui ir leistų sutelkti visą dėmesį į aktorių vaidybą.

Spektaklio „Pasimetimas“ akimirkos / „Teatrono“ archyvo nuotr.
                                         Spektaklio „Pasimetimas“ akimirkos / „Teatrono“ archyvo nuotr.

Režisierius G. Aleksa, neviename interviu kalbėdamas apie šį spektaklį, pabrėžė Kauno teatrinio pasimetimo būseną. Žinoma, galima ginčytis, ar daugelis spektaklyje diagnuozuojamų pasimetimo ženklų tikrai būdingi tik Kaunui, tačiau užvis labiau kirba kitas klausimas – tai kokia alternatyva? Kaip išeiti iš pasimetimo stadijos? Viena vertus, reflektuoti teatrą teatre yra drąsus žingsnis. Kita vertus, būtent jauniesiems kūrėjams ant pečių dažniausiai ir sukraunami tokio alternatyvaus teatro arba naujo kvėpavimo lūkesčiai. Tiesa, tokį vaidmenį teigia prisiimantys ir patys „Šelterio“ šeimininkai. Ko gero, kaip žiūrovams būtų neteisinga, reikalauti visų atsakymų iš čia įsikūrusio „Teatrono“ po pirmo sezono spektaklio. Suteikime jiems laiko mūsų pasitikėjimui sutvirtinti arba paneigti. Leiskime kurti ir stebėkime. Analizuokime ir vertinkime. Tačiau siūlau diagnozuoti ne ankščiau 2022-ųjų. Nes tikros alternatyvos neatsiranda ir nenumiršta per sezoną ar dvejus. Gyvybingumas ir performatyvumas, o ne tuščia kritika ar vienkartinis noras šokiruoti yra tikrasis jų požymis. Penki metai – tai pakankamas laiko tarpas įtvirtinti savo veidą teatro scenoje ir užsiauginti auditoriją. Fizinė komedija „Balandis“ ir judesio performansas „Nutricula“ (už kurį atlikėjas Džiugas Kunsmanas buvo įvertintas šiuometiniu „Fortūnos“ apdovanojimu) – galėtų būti sekantys žingsniai mūsų, žiūrovų, stebėjimo lauke.

Beje, sugrįžtant prie scenos menų lokacijų – sukurti „Šelterio“ įvaizdį, žinoma, galima (ir net dera) be ryškių reklaminių iškabų ir raudonų kilimų, o būtent per naratyvo apie alternatyvią tokios erdvės Kaune kūrimą. Žiūrovo įėjimas, jo pasitikimas ir įsitaisymas „Šelteryje“ taip pat galėtų būti dar alternatyvesnis. Problema, regis, kita – kad alternatyvios scenos menų erdvės kodas neretai nustumiamas ir galiausiai teliekantis slaptąja arba „pasimetusiųjų“ menininkų zona. Ir tai liečia ne tik „Teatroną“, bet ir daugelį Kauno (ar Kaune norinčių kurti) jaunų, nepriklausomų menininkų. Tarp kurių ir visų taip mylimas „menininkų meninkas“ ir #kaunas2022 budinantis šokėjas, choreografas Marius Pinigis. Paradoksas, bet net tarptautiškiausias ir vienas labiausiai miesto vardą garsinantis Lietuvoje ir užsienyje, aktyviai į jo kultūrinį gyvenimą įsitraukiantis, šuolaikinio šokio teatras „Aura“ iki šiol savo spektaklius rodo kitų institucijų erdvėse. Nes savo poreikius ir galimybes atitinkančios erdvės tiesiog neturi. Mieste, kuriame 2022-aisiais (ar net ankščiau) iš visur į scenos menų erdves, daugiabučių rajonus, fortus, gyventojų butus ir kiemus (kaip skelbiama KEKS‘o paraiškoje) turėtų pabirti šiuolaikiniai scenos menininkai – aktoriai, šokėjai, cirko artistai ir kiti. Noras priartinti kultūrą arčiau žmonių gražus. Bet nesinorėtų, kad visi šie menininkai, atėję iš pamestos arba „niekeno“ zonos, po penkerių metų į „niekur“ ir pradingtų. Belieka tikėtis, kad Kultūros sostinės vardas taps ne tik vienkartinėmis progomis menininkams „išeiti“ į miestą arčiau žmonių, bet ir  miesto kultūros politikos atstovai padės joje susiburti, įsikurti ir kurti. Iki KEKS‘o liko 1683 dienos. Norėtųsi, kad #kaunaspilnaskultūros liktų ir po jų.

Artimiausias „Pasimetimo“ spektaklis – balandžio 28 d. 19 val. „Šelteryje“ (Vytauto pr. 79)

Bilietus galima įsigyti  „Bilietai.lt“  arba vietoje 1 val. prieš spektaklį. Daugiau informacijos ČIA.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: