Ar jau įvyko antrasis Lietuvos pagonių krikštas?

Paskelbė: Valdas Vasiliauskas Data: 2016-12-07 09:16

Spausdinti | Komentarai

Vladas Vasiliauskas / asmeninio archyvo nuotr.

Šį pokeistį klausimą paakino politologų konferencijoje perskaityto Ainės Ramonaitės pranešimo atpasakojimas žiniasklaidoje „Ištyrė R.Karbauskio partijos vertybes: rezultatas netikėtas“. Jau savo pavadinimu ir tema publikacija – maloni išimtis lietuviškoje žiniasklaidoje, kurios politikos skiltyse įsivyrauja bulvarinės spaudos stilius: kas ir kiek kartų per dieną lanko vienas kito kabinetą, kuris viršesnis iš dviejų valstiečių cezarių, kieno žmogus (statytinis) yra tas ar kitas ministras ir panašūs gandai ar paprasčiausios paskalos.

Ir, žinoma, jau vien A.Ramonaitės pavardė žada rimtą politologiją ir analitiką. Profesorė bene pirmoji pabandė pateikti porinkiminį Lietuvos politinį portretą, krašto politinių jėgų susigrupavimą ir diferencijaciją (skirtis) pagal ekonominių pažiūrų ir moralinių vertybių vektorius, taip pat Lietuvos rinkėjų preferencijas. Pabrėžčiau: šis susigrupavimas naujas ir iš tikrųjų netikėtas. Ir dar nesibaigęs. Vien todėl nedėkingas ir net beprasmiškas darbas dėlioti partijas į lentynėles, prisilaikant tradicinio ideologinio kairės – dešinės spektro. Ne visuomet čia padės partijos istorija, jos šaknys ar net šiandien galiojanti programa. Antai Antanas Guoga, tik tapęs laikinuoju Liberalų sąjūdžio pirmininku, pirmiausia pažadėjo pastatyti bažnyčią.

Gaila, kad jis tebuvo „kalifas vienai valandai“, niekas nesuskato įvertinti šio polėkio, kuris būtų atvertęs naują liberalizmo puslapį: liberalai stato bažnyčias. Tai tas pats, kaip, F.Dostojevskio žodžiais tariant, atgailą atlikęs laisvamanis. Partijos pavadinimas gali būti tik sena iškaba, už kurios slypi naujas turinys. Istoriškai valstiečiai liaudininkai, kaip ir jų tradiciniai tarpukario Lietuvoje koalicijos partneriai socialdemokratai, priklauso kairiajam sparnui. XX a. septintąjį dešimtmetį Europos politinėje scenoje pasirodę žalieji taip pat stojo kairėn pusėn. Tačiau, kaip teisingai sako A.Ramonaitė, rinkimų nugalėtoja „Valstiečių ir žalųjų sąjunga yra net ne partija, o skirtingų ideplogijų žmonių rinkinys“. Dar po pirmojo turo buvo prognozuota, kad tuoj ši marga „samdinių armija“ išsilakstys. Bemaž plojimais buvo sutikta pirmoji maištininkė Dovilė Šakalienė, negavusi ministrės ar kokio kito svarbesnio posto: „Va, ar nesakėme, kad tuoj prasidės maištas laive“. Tačiau viltys nepasiteisino, aistros greitai buvo numalšintos, požeminiai smūgiai, pranašaujantys didesnius ar mažesnius žemės drebėjimus, persimetė į socialdemokratų ir konservatorių politinį lauką.

Iš tikrųjų valstiečių Seimo frakcija ir partija – du visiškai skirtingi dariniai, kuriuos sieja tik bendras vadovas ir pavadinimas. Negana to, frakcijos, kaip ir kandidatų į Ministrų kabinetą, absoliučią daugumą sudaro nepartiniai, tačiau vis vien deleguojami į svarbiausius postus. Kas juos vienija? Tikrai ne žaliųjų ideologija, kuri nebuvo per daug įkyriai brukama rinkimų vajaus metu, o nūnai, brėžiant ateities darbų planus, išvis nutylima. Mat rinkėjai yra daltoninkai arba, kaip tvirtina A.Ramonaitė, jie nebalsuoja pagal ideologijas.

O pagal ką balsuoja? Šią mįslę valstiečiai sėkmingai įminė, ko nepadarė socialdemokratai ir konservatoriai – jiems ši užduotis, atrodo, net iki šiol per sunki. Neteisybė, kad valstiečiams pergalę atnešė protesto balsai. 56 Seimo mandatams buvo būtina atsiriekti socialdemokratų ir konservatorių rinkimų pyrago dalį, be to, protesto balsams buvo specialiai sukonstruota gaudyklė – Naglio Puteikio koalicija, sykiu su valstiečiais galutinai palaidojusi Darbo partiją.

Buvusi antraeilė regioninė partija išsiveržė iš siauros nišos, nes pasiekė ir nusivedė paskui save ne vieną rinkėjų grupę, tarkim, ūkininkus, kaimą, o visus sluoksnius, net vidurinę klasę (jeigu tokia Lietuvoje dar likusi). Pridurkime: visus nuskurdusius sluoksnius, nes kitokių turbūt jau nebėra. Už valstiečius balsavo mokytojai, medicinos, mokslo, kultūros darbuotojai, net valstybės tarnautojai, nes jiems buvo pažadėtas socialinis saugumas, didesnis socialinis teisingumas. Bet juk rūpintis socialiniu teisingumu, globoti vargstančius žmones, ginti dirbančiųjų, o ne kapitalo interesus – amžini socialdemokratų prioritetai ir stiprybė. Prieš rinkimus dėl nesuprantamų priežasčių skubintą Darbo kodeksą vieni gyrė, kiti peikė, tačiau ničniekas jo nepavadino socialdemokratišku. Turbūt neįmanoma pasakyti, kiek dėl šio liberalios minties produkto socialdemokratai prarado balsų, tačiau neatrodo, kad skaudžią rinkimų pamoką jie išmoko ir bandytų iš valsčiečių susigrąžinti savo pozicijas. Kalbu apie socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus iškeistą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio ministeriją. Taip sakant, rinka svarbiau nei socialinis teisingumas. Nemėgstu etikečių, bet teisus profesorius Povilas Gylys, sakantis, jog savo ekonominėmis pažiūromis A.Butkevičius yra liberalas. Kaip ir, pasak A.Ramonaitės, kandidatas į Ūkio ministrus jaunasis Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius. Neramu ir dešinėje pusėje, nes Tėvynės sąjunga- Lietuvos krikščionių demokratai (TS-LKD) taip pat „paskolino“ valstiečiams dalį savo rinkėjų ir nepanašu, jog artimiausiu metu juos susigrąžins. Kaip perkūnas iš giedro dangaus ūmus jaunojo lyderio pareiškimas, kurio nesuprato net senelis, – reikalavimas anksčiau laiko surengti partijos suvažiavimą ir pirmininko rinkimus arba jis atsistatydinsiąs. Gal tai Virgio Valentinavičiaus kritiško labai stipraus straipsnio padarinys, gal politinės tapatybės krizės požymis? Garielius Landsbergis sustiprinino ir pagreitino dar Andriaus Kubiliaus laikais pastebimą TS-LKD slinktį liberalizmo link, pelnydamas jaunųjų rinkėjų simpatijas. Tačiau į tą patį rinkėją nusitaikęs ir Liberalų sąjūdis, tokį partijų supanašėjimą įvertino kaip grėsmę savo politiniam idetitetui ir pasirengęs ginti jį visomis priemonėmis. Nesėkmingos derybos su liberalais dėl koalicijos ir opozicijos lyderio – skaudus smūgis konservatoriams ir jų jaunajam vedliui. Iš kitos pusės – valstiečių spaudimas. Ir netikėta konkurencija su jais, kas arčiau Dievo. Iki tol jau pagal pavadinimą TS-LKD be konkurencijos pirmoji stovėjo prie Bažnyčios durų. Tiesa, į aršius mūšius su įvairiomis formomis besiskverbenčiu į Lietuvą genderizmu konservatorių elitas mesdavo savo „talibaną“, pats likdamas nuošalyje ir išsaugodamas „europietišką“ veidą Briuselio akyse. A.Kubiliaus komandos santykiai su bažnyčia buvo mandagūs, pagarbiai neutralūs, niekam neužkliūnantys. Europietiški.

Tačiau G.Landsbergis žengė dar toliau „į Europą“: jis pritarė tos pačios lyties asmenų santuokai, sukeldamas ne vienam konservatoriui ir TS- LKD rėmėjams šoką. Valstiečiai šeimos politikos, pagarbos gyvybei ir jos išsaugojimo klausimais tokių kompromisų nepripažįsta ir yra patikimi bažnyčios partneriai. Tiesa, valstiečių lyderiai apie santykius su bažnyčia nutyli, neužsimenama apie tai ir partijos programoje. Belieka kliautis jų veiksmais, sprendimais, personaline sudėtimi ir paskyrimais. Seimo frakcijoje svarbiausias vaidmuo tenka nepartiniams Povilui Urbšiui, Egidijui Vareikiui, kurių santykis su tikėjimu nėra proginis, o ką jau kalbėti apie Sveikatos reikalų komiteto pirmininkę, teologijos daktarę Agnę Širinskienę ar kandidatą į socialinių reikalų ir darbo ministrus Liną Kunkuraitį, pažinusį krikščioniškąjį humanizmą ir bažnyčios socialinį mokymą ne iš knygų, o „Caritas“ praktikos. Tikėjimo tiesos valstiečiams, atrodo, padės rasti kalbą su Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, kuri nepasiskelbė opozicija. Jeigu įvestume religinę dimensiją, dar realesnė būtų Lietuvos valstiečių paralelė su Lenkijos Jaroslawo Kaczynskio „Teise ir teisingumu“, apie ką užsimena A.Ramonaitė. Konservatoriams yra ko sunerimti. Baikime lengvai pajuokaudami. Humoristai anksčiau Naisius pavadindavo Lietuvos pagonių sostine. Jeigu jau įvykęs antrasis pagonių krikštas, būtina paskelbti jo datą, kad profesorius Alfredas Bumbliauskas aukso raidėmis įrašytų į Lietuvos istorijos analus greta pirmojo.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt