Emancipacinė negalia

Paskelbė: Data: 2016-11-07 09:19

Spausdinti | Komentarai

Gintautas Mažeikis / VDU archyvo nuotr.

Emancipacinė negalia yra dvasios bejėgystė, negebėjimas nebūti tarnu. Jis yra susijęs su viešųjų kairumo idealų žlugimu. Ar galima kalbėti, kad tūlas Lietuvos rinkėjas balsuoja prieš emancipaciją, o kairieji sudaro koaliciją su politine galia, kuri yra nusiteikusi daugiau varžyti nei remti gebėjimą kurti naujas moraliai ir estetiškai išsilaisvinusias autonomijas? Ateitis parodys, tačiau programiniai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir jos lyderių pasisakymai turi labai mažai ką bendra su emancipuojančia praktika ir jos plėtra.

Kas yra šiandieninis kairumas? Daugelis ras šimtą apibrėžimų, tačiau aš teigiu, kad kairumas yra socialiai ir politiškai reikšmingas emancipacinis įgalinimas. Emancipacija yra priklausomybių įveikimas: moterų nuo jų diktatoriškų vyrų, spalvotųjų nuo baltųjų hegemonijos, homoseksualų nuo baimės prieš heteroseksualų diktatą, tautinių mažumų nuo asimiliacinių projektų, meninės bohemos nuo tradicinių vertybių, atminties grupių nuo istorijos aiškinimo vienpusiškumo, regionų nuo Vilniaus centrizmo, meno nuo valdžios cenzūros ir t.t. Emancipacinis sąjūdis – tai kūrybinga senų ir naujų autonomijų – miestų ir seniūnijų savivaldos,  universitetų, žiniasklaidos ir politinių sąjūdžių, tautinių ir atminties bendruomenių, religinių ir priešingų jiems pasaulietinių sąjūdžių – plėtra.

Vis dėlto, ne mažiau svarbus žodis yra įgalinimas, kuris dažniausiai taikomas, kai kalbama apie tam tikrą fizinę ar psichinę negalią turinčius asmenis. Įgalinti judėjimo negalią turintį asmenį reiškia ne tik sukurti jo judėjimui patogią aplinką ar spausdinti neregiams balsavimo biuletenius brailio raštu, bet ir paskatinti juos judėti visur ir balsuoti, t.y. padėti jiems išmokti būti aktyviais. Tačiau ką daryti su asmenimis, kurie turi gilią emancipacinę negalią ir priima tai kaip duotybę? Turėti išsivadavimo negalią ir tuo džiaugtis yra didžiausia iš socialinės ir politinės negalės formų. Tokie laimingi priklausomieji trukdo ne tik savo saviraiškai, bet ir įvairovės plėtrai bei šiuolaikinėms modernizacijos formoms. Emancipacinė negalia yra abejingumas ne tik savo naujumui, bet ir baimė, panieka veiklioms, aktyvioms autonomijoms, menant jas amoraliomis ar antivalstybinėmis. Tokia panieka neretai yra adresuojama aktyviai lenkų mažumai, rusų kultūros gerbėjams, homoseksualams, žydų kultūrinei atminčiai, bohemiško gyvenimo būdo menininkų šeimoms ir t.t. Neįgalinimas pasireiškia tuo, kad kaimo ar mažų miestelių savivaldos nėra įveiklinamos, jos yra per silpnos, nepatyrusios, baikščios, konservatyvios ar autoritariškos ir nesugeba būti autonomiškomis. Liberalizmas dažniausiai teigia, kad individas turi tam pakankamus dvasinius, plačiąja prasme, išteklius laisvės pasirinkimui. Tačiau tai yra arba tuščia svajonė, arba vulgarus antropologinis teiginys. Kita vertus, krikščioniški ir konservatyvūs politiniai judėjimai, nors ir nėra tiek antropologiškai naivūs, vis dėlto nemano, kad emancipacinis sąjūdis pats savaime yra progreso ir gerovės šaltinis.

Kairiųjų partijų politinė užduotis yra emancipacijų plėtra ir jų įgalinimas per švietimą, socialinę paramą, darbo kodeksą, kitus švietimo ir socialinius įstatymus. Ji yra daug platesnė nei senasis tikslas vaduoti darbo žmones nuo išnaudojimo. Tačiau konservatyvių nuostatų visuomenei yra sunku vykdyti emancipacijų įgalinimą ir autonomizmo pripažinimą, nepriklausomai nuo to, ar ji sudaryta iš susvetimėjusių vienas kitam individų, ar iš itin konservatyvių pažiūrų bendruomenių. Tiek abejingumas, tiek nepakanta vienodai trukdo kūrybiniams išsivadavimams iš priklausomybių. Vis dar girdime atvejų, kai radikalios religinės bendruomenės ryžtasi gąsdinti ar bausti moraliai ir estetiškai išsilavinusius asmenis; daugelyje pasaulio kraštų moterys yra baudžiamos už norą būti atvirai gražiomis ir išsilavinusiomis; seksualinės mažumos yra įkalinamos ar net operuojamos; darbininkams yra nesukuriamos galimybės mokytis visą gyvenimą, keisti profesiją; netradiciniai gyvenimo būdai ir dvasinės praktikos yra ribojami, bijant, kad šios sugriaus esamas moralines tvarkas.

Dešinysis protas kartais net labai racionaliai priešinasi emancipaciniam entuziazmui, kritikuoja laisvės ir autonomizmo sąjūdžius, nes išsivadavimai ir savarankiškumo plėtra tiesiog drasko socialinį ir politinį visuomenės kūną plačia įvairovių pasiūla. Tačiau kai kritika ar net cenzūra adresuota emancipacijai yra perdėtai plati, kai nėra suvokimo ir politikos, kad naujas įvairoves reikia moraliai, kultūriškai, urbanistiškai ir kitaip remti, padėti jiems sukurti galimybes saviraiškai, pakliūname į modernizacijos ir progreso aklavietes. Didžiausia bėda, kai valstybė ir jos pareigūnai emancipacinius sąjūdžius bando reguliuoti rinkos priemonėmis, prisidengdami konkurencijos demono vardu. Socialinės ir kultūrinės autonomijos nėra nei rinkos, nei valstybės aparato dalis, o savimonės ir kultūros plėtros reiškinys. Jis visados yra trukdis miegančiam valstybės aparatui, turint omenyje, kad nuolatos reikalauja keisti socialines ir kultūrines strategijas, t.y. ryžtingai atsinaujinti. Tai štai, šis emancipacinis socialinių ir kultūrinių autonomijų judėjimas Lietuvoje yra nuolatos tikrinamas dėl savo pavojingumo valstybei, dėl savo „amoralumo“. Tai yra aiškiai dominuoja perdėta dešinioji, o ne kairioji perspektyva. Dar blogiau, kai kairieji vietoje to, kad šiuos judėjimus skatintų taip pat pasigauna dešiniųjų kritikos stilių ir patys ima varžyti autonomizmo ir įvairovės plėtrą. Kai emancipaciniai sąjūdžiai visuomenei tampa nebesvarbūs, kairė išnyksta, net jei ji dar nešioja K. Marxo portretus ir skelbia valstybės viršenybę.

Norint įgalinti emancipacijas Lietuvoje būtina pasipriešinti dešiniųjų pasipriešinimui. Pasipriešinti pasipriešinimui panašiai kaip neigti neigimą arba kritikuoti kritiką. Toks negatyvusis dialektinis išlaisvinimo veiksmas, sudėtingas filosofinis emancipuojančios politikos projektas buvo sukurtas Frankfurto socialinės kritikos mokykloje. Pavyzdžiui T. Adorno, jis buvo pasiūlytas Vokietijos visuomenei, o vėliau ir Vakarų pasauliui. Kritikuoti kritiką – tai vesti nuolatinius debatus su dešiniaisiais dėl emancipacinio įgalinimo. Kairiųjų priedermė yra žeisti valstybės saugojamas tapatybės ribas, o ne jas įtvirtinti. Tai ypač svarbu šiandien, kai kalbame apie įvairius europinius kultūrinius, politinius, socialinius, religinius ir kitokius tinklus, susijusias komunikacijas ir gyvenimo būdus, įskaitant naujo tipo švietimą. Emancipacijas įgalinantis švietimas galėtų ardyti egzistuojančią švietimo sistemą ir leisti pačioms autonomijoms naudotis teise ir didesne dalimi formuoti švietimo tikslus, programas, inspektuoti rezultatus ir tam naudoti didesnę nei šiandien leidžiama savo mokesčių dalį. Atitinkamai klausite, ar aukštojo mokslo sistema yra suderinama su emancipuojančiu kairiuoju įgalinimu? Žinoma, kad ne. Šiandien universitetai yra daugiau priklausomybes ugdantys valstybinio aparato institutai, nei emancipacijas įgalinančios saviorganizacijos. Egzistuojanti universitetų autonomija yra daugiau laisvių apgaulė, fikcija nei švietimo galimybė. Net ir būtinas universitetų reformų projektas, kurio atmainos diskutuojamos Lietuvoje, yra dešinysis projektas, priešingas autonomijoms ir emancipacijai. Manymas, kad „valstybės aparatas“ išgelbės švietimą ar sveikatos apsaugą yra aiškiai antikairioji vizija, net jei tą viziją aiškina kairiaisiais gerovės ir darnios visuomenės šūkiais pasidabinę politikai.

Dabartiniai rinkimų rezultatai Lietuvoje, koalicijos derybos, sąlygos ir tikslai nieko gero nežada emancipaciniam sąjūdžiui. Žinoma, yra keletas idėjų dėl išlaisvinančio įgalinimo. Pavyzdžiui, regionai galėtų būti mažiau priklausomi nuo Vilniaus centrizmo, vardus būtų leidžiama rašyti visa galima lotynų kalbos abėcėle, Baltų tikėjimas įgautų sau prideramą tradicinės religijos statusą. Tačiau šie emancipaciniai projektai anaiptol nėra susiję su kūrybine visuomene, kuri ir yra šiuolaikinės modernizacijos šaltinis. Kūrybinei visuomenei ir jos kūrybinei klasei yra svarbesni kiti emancipaciniai projektai, pirmiausiai, susiję su tolerancijos meninei bohemai, rasėms ir seksualinėms mažumoms augimu, su švietimo autonomizacija, atminties ir istorijos formų įvairove ir juos įkūnijančiais meniniais projektais bei vaizduotės bendruomenių platesniu įsiteisinimu ir politiniu atstovavimu.

Prof. Gintautas Mažeikis Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt