G.Mažeikis Lietuvos politiniai tikslai ir šaudymas į miražus

Paskelbė: Gintautas Mažeikis Data: 2017-03-02 03:10

Spausdinti | Komentarai

Gintautas Mažeikis / VDU archyvo nuotr.

Tuščia erzelynė kyla, kai traukiniai jau lekia, o negali jų pasivyti neišsiaiškinęs, kas neišplovė puodų. Išpūstas žadas ir trypčiojimas vietoje rodo menką gebėjimą svarstyti politinius tikslus.

Politiniai tikslai yra mąstomi apžvelgiant ne šiaip prieštaravimus, o remiantis viena iš galios antinomijų. Antinomija yra viena kitai prieštaraujančios, tačiau vienodai būtinos teorijos ir praktikos. Politika yra audrinama nuolatinio konflikto tarp viešosios politinės komunikacijos ir politinės institucijos. Iš dalies šią antinomiją yra aptaręs filosofas J. Habermas. Politinė komunikacija padeda išgirsti daugelį alternatyvų bei argumentų ir, juos ištyrus, priimti sprendimą, kuris, geriausia, būtų remiamas ne grupinės galios, o plataus dialogo. Panašiu būdu buvo priiminėjimas Vaiko teisių apsaugos įstatymas ir į panašią kovą buvo panardintas naujasis Darbo kodeksas. Šiuo atveju remiamasi bendro komunikacinio proto idėja, kurio gyvybingumą ir veiksnumą užtikrina žiniasklaida, ryšiai su visuomene. Vis dėlto būtent viešieji pokalbiai, dažniausia, ir yra tuštybių triukšmas: dėl meilės ir turto, giminystės ryšių, dėl erzinančios išvaizdos, įvairiausių suokalbių, dėl erotinių, anekdotinių ir kitų istorijų.

Beveik visa žiniasklaida mielai gamina masių visuomenei patrauklų balaganą. Vieša politinė komunikacija ir atveria viešąjį pasaulį, ir kartu jį skandina. Politiniai tikslai ir problemos užgožiami patrauklių regimybių scenų arba paskandinami purvo duobėse. Tokiu atveju gebėjimas apibrėžti ir siekti strateginių, programinių tikslų greitai nyksta priešingų aistrų košėje. Tai nepadeda nei racionaliai dalyvauti strategiškai reikšminguose procesuose, derybose, nei spręsti didžiųjų uždavinių – emigracijos, senėjimo ir kitų demografinių iššūkių, saugumo, regionų griūties, disbalanso tarp išlaidų ir pajamų, gerovės visuomenės stokos, ES irimo grėsmių, NATO efektyvumo mažėjimo pavojų ir t.t. Tačiau yra ir kita pusė – susitelkimas ir partinė disciplina ne visada padeda. Iš esmės, būtent komanda, partija gali aiškiai iškelti ir racionaliai apibrėžti veiksmų planus, didžiuosius iššūkius: kaip bus užtikrinamas piliečių orumas, laimė, laisvė ir gerovė. Tik lyderiai ir jų komandos turi imtis iniciatyvos veikti. Vis dėlto, jos neturėtų pabėgti nuo laisvos, viešosios komunikacijos, nes atsiribojimas sukuria terpę pseudomokslinėms teorijoms, neefektyvių specialistų įsigalėjimui, savivalei, egoistiniams ir grupių interesams. Kai ši antinomija tarp viešosios komunikacijos ir politinės institucijos valios nesuderinama, procesai nebevyksta: lyderiai bijo žiniasklaidos, o viešoji diskusija tampa lėkšta.

Būtent ši įtampa tarp subjektyviai apmąstomų tikslų ir galingos žiniasklaidos bei viešosios nuomonės šiandien stabdo rimtesnes analitines diskusijas apie galimus projektus ir sprendimus. Lietuvos politiniai strateginiai tikslai išnyko iš šalies ir tarptautinių viešųjų diskusijų rato. Didžiausios pastangos skiriamos vidinei erzelynei, nekompetencijai ir priešų propagandai demaskuoti. Iš esmės pakliuvome į žiniasklaidos, regimybių visuomenės savivaldos laikus, o tai yra visiškai priešinga susitelkimo ir objektyvaus, racionalaus mąstymo idėjai. Tuštėjimo ir menko blogio būklėje atsiduriame ne pirmą kartą.

Griūnant socialdemokratų iniciatyvoms 2016 metais, daug diskutavome apie neefektyvius jų ryšius su visuomene. Istoriškai kairieji, kažkada vienintele ir svarbiausia stiprybe laikę agitaciją, subrendę kovingoje komunikacijoje ir sugebėję ja strategiškai ir taktiškai naudotis, prarado ne tik kairumą ir virto nomenklatūrinių egoistų klubu, bet ir neteko politinės komunikacijos „instinkto“. 2016-ieji pasižymėjo nesibaigiančiais viešaisiais skandalais dėl galimų korupcinių sprendimų, dvarų ir auksinių šaukštų, taip pat ne kairiąja, o liberaliąja socialdemokratų premjero A. Butkevičiaus retorika. Kolosali politinė komunikacinė pragarmė sukūrė prielaidas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LŽVS) iškilimui. Nepaisant to, naujoji Seimo koalicija atrodo dar bejėgiškesnė ryšių su visuomene atveju: geltonojo komunikacinio rūko debesys prarijo mokėjimą akcentuoti tikslus, o kitais klausimais būti santūriais.

Vilniaus Gaonas Elijahu rašė: „Žado tvardymas viršija net visus Toros ir gerų darbų sukauptus nuopelnus. Būtent jį ir reiškia pranašo (Iz 32,9) „romioji moteris“ (Berachot 17a), kadangi burna yra pati šventybių šventybė“ (vertė K. Seibutis). Tačiau kaip tvardyti žadą politikoje ir kam skirta jų burna? Žado tvardymas nei Gaonui, nei ilgaamžei stoicizmo filosofijai, nei Dzen budizmui nereiškia aistros mirties, o tik tai, kad ji aprengiama tinkamomis skraistėmis, kaupiama bei išliejama ten, kur pridera. Lietuvoje yra priešingai: išpūstas žadas klesti, strategijos ir tikslai beveik nėra viešai komunikuojami ir analizuojami, o energija išeikvojama erzelynei.

Dzen lanko meditacija yra skirta įveikti tuščią žadą, tuštybių šmėklas, susikaupti tinkamam veiksmui, laikui ir tikslui. Šios meditacijos pagalba galima žvelgti į šiuolaikinius politinės komunikacijos procesus Lietuvoje. Lanko samprotavimo būdą yra išskleidęs ir senovės graikų filosofas Hėrakleitas, palyginęs žmogaus būtį su dukart neįbrendama upe, tempiamu lanku, kuris simbolizuoja priešybių vienybę: „Jie nesuvokia, kaip išsiskirdamas su pačiu savimi sutaria: tai – atvirkščiai apgręžta dermė, kaip lanko ir lyros“. Kuo labiau atitolsti nuo savo egoizmo, tuo labiau įtemptas yra minties lankas. Panašiai E. Herrigel knygoje „Dzenas ir lanko menas“ mąsto filosofinius žingsnius praktikuojant Dzen (budistinį, neprisirišimo, susikaupimo) mąstymą ir susitelkimą. Analogiškai kalba ir „lanko kelią“ svarstantis ir politinę komunikaciją nagrinėjantis fenomenologas A. Mickūnas.

Pirmas Dzen lanko žingsnis yra mokytis susikaupti tempiant templę. Tai sunkiausiai, nes turi tapti niekuo, susitelkti į tašką, kuris nebeturi dydžio, išnykti templės ir strypo galų įtampoje. Pasak Herrigelio, šis susitelkimas į tašką, į bevardiškumą, reiškia, kad atsisakome daugybės vaidmenų, veidų ir kaukių, istorijų, siužetų, intrigų. Tai yra gebėjimas atsiriboti nuo komunikacinių fantomų, įsižeidimo ar savęs spektaklizacijos džiaugsmo. Lanko metafora simbolizuoja gyvenimo įtampą. Ji yra ne mūsų sukurta, ne vieno ar kito politiko paskatinta, o yra kažkokių didžiųjų ir tik tuo metu veikiančių priešybių sąveika. Kaip ir upė, priešybės nebūna tos pačios. Susikaupti ir apmąstyti reikšmingus politinius antagonizmus, kurie šiuo metu įgalina likimo procesus, nėra lengva. Mąstyti tikrąsias pasaulio įtampas vienu metu ir padeda, ir trukdo žiniasklaida.

Atmenate, pasakose herojai išbandomi vandens, ugnies ir vario trimitų. Vario trimitai ir yra valdžios godulys. Šiandien dar vienas išbandymas: vaizduoklių regimybėmis. Tapti templės Nieku pagautiems žado nėra lengva: juk būtina pasigirti ir nauju automobiliu, ir naujais apdarais, ir prabangia dama. Viešumoje ne tik mus bando apžavėti, gundo, suvedžioja, erzina, tempia į skirtingas puses, bet ir mes patys save suvedžiojame tuštybėmis ir goduliu. Tuštybės šėlas užveria tai, ką Hėrakleitas vadina oviu – objektyvų būdravimą ir buvimą pasaulyje: „Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką“. Kartais miega ištisos minios ir sapnuoja populiarias žinias ir paskalas. Būti ovyje, būdrauti, šiandien yra skaityti ir analizuoti statistiką, sociologinius duomenis, geriausių pasaulio ekspertų prognozes, alternatyvias interpretacijas, priešingus vertinimus.

Stoikai, Seneka pastebėjo, kad susikaupimą lengviausiai pažeidžia mūsų puikybė, neapykanta, kvailumas, norėjimas turėti ir valdyti. O plepantis politikos lankininko liežuvis – nelaimes padvigubina. Tam padeda šiuolaikiniai socialiniai tinklai. Amerikos prezidento D. Trumpo „čiulbėjimai“ Twitter tinkle tapo Baltųjų rūmų kasdieniniu galvos skausmu. O LVŽS lyderio R. Karbauskio ir jo komandos „dvasingųjų“ ir „aseksualiųjų“ viešas kalbėjimas kas kartą įžiebia grobuoniškas medijų ugnis. Ir štai turime situaciją, kai politikos lankininkas nebegali susikaupti, nes visą laiką šneka skirtingomis temomis, gundosi, bijo, nekenčia, slepiasi ir rodosi viešumai vienu metu. Dzen meistrai metų metus praleidžia mokydamiesi tapti Niekuo tempiant templę ir taip pašalinant iš savo veiksmo puikybę, pavydą, neapykantą, įniršį, bet ir spektakliškumą.

Templės paleidimo – šūvio veiksmas turi būti netikėtas pačiam šaunančiajam. Jis nėra išskaičiuojamas, nekyla iš tavo proto, o ateina iš pasaulio iššūkių ir viešosios komunikacijos kvietimų. Būtent pasaulis, komunikacinis protas, o ne savimyla politinis šaulys, turi atleisti įtemptą templę. Reikia, kad ją paleistų patys įvykiai ir būtent tą akimirką, kurios dar nepradėjai skaičiuoti, bet jos laukei, tykojai. Štai kodėl yra svarbi politinė intuicija, be kurios veiklus politinis sprendimas negalimas. Diplomatas ir real politik pradininkas N. Machiavelli gebėjimą tykoti neišsiduodant, laukti progos (occasione), laikė svarbia politikos meno dalimi. Intuicija arba imlumas, mentalinė pagava atveria progą ir paleidžia templę. Ji yra lavinama atsiveriant pasauliui, o ne regimybėms: studijuojant ekonomiką, sociologiją ir žmonių mąstymą, išskleistą meno ir literatūros kūriniuose, filosofiniuose ir psichologijos samprotavimuose. Intuicija yra vartai pasauliui įžengti į tave ir pranešti apie savo būklę ankščiau, nei spėjome suskaičiuoti. Šauti negali savimyla: negali to daryti jo pavydas, egoizmas, neapykanta ar puikybė. Juk tuo metu, kai taikiniai mirga lyg prekybos centro prekės, nežinia kas tempia priešybių ir įtampų lanką. Lanko strėlė yra mintis. Negali šauti iš kelių strėlių iš karto, o turi puoselėti aiškią mintį, o ne fantaziją. Puoselėjama pasaulio mintis yra mokyto ir nuo egoizmo išsilaisvinusio kario ginklas. Mintis nukreipta į tikslą yra ne tavo, o pasaulio rūpestis ir neša ne tavo geismą, o pasauliui priklausančią galią ir jėgą. Strėlės antgalio figūra yra ne mūsų išsigalvojimas, o politinės istorijos, filosofijos ir kultūros kalvių dirbinys. Tačiau dažniausiai politiniai šaudytojai vietoje istorijos kalvių antgalio prikabina savo išsigalvotas legendas, nuomones, subjektyvią valią.

Tikslas yra labiausiai klaidinanti pagunda ir Dzen lankininkas turi įveikti šio išorinio tikslo iliuziją. Jis yra vidinio ovio (budrumo ir sutelkties) išsklaida, rimties ir neegoistiškumo atradimas. Kai supranti savo vidinę laisvę ir neegoistinį turinį, tikslas nustoja apgaudinėti savo pasiekiamu miražu ir neretai išnyksta, nes niekada nebuvo. Šaudymas į miražus neturėtų būti laikomas politikos, kaip viešųjų reikalų ir įtampų sprendimo, dalimi. Tačiau propaganda daro savo darbą ir sukuria šimtus klaidinančių tikslų įskaitant savo pačios kaliausę. Lanko įtampa, strėlė, tikslas, šūvis – visa tai apjungia pagrindinę antinomiją: tarp viešosios komunikacijos ir institucijos valios, kai atsisakoma žado viešpatijos.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas Gintautas Mažeikis

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt