Giedrius Alasevičius © Indrės Tarvydaitės nuotr.

Šiandien konservatorių partija išsirinks savo pirmininką ir nors kandidatų net šeši, tačiau du pagrindiniai favoritai – Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė yra visiems bene aiškūs. Konservatorių pergalė ar tai patirtas fiasko (priklausomai matyt nuo to, ar palaikot konservatorius, o ne nuo partijos rezultatų) savivaldos rinkimuose pagaliau didžiausią Lietuvos dešiniųjų partiją prirėmė prie sienos imti diskutuoti apie savo partijos tolimesnį likimą ir perspektyvas – tai yra turbūt kažkas, ko laukė absoliuti dauguma rinkėjų kada nors balsavusių ar kada nors dar galėsiančių balsuoti už šią partiją.

Kaip atrodo konservatorių komunikacija šiandien

Iš dalies šį klausimą jau netiesiogiai analizavau pačiam pirmam savo įraše. Turbūt bene geriausiai įliustruotinas pavyzdys buvo Andriaus Kubiliaus mintys išsakytos E.Jakilaičio studijoje per pastaruosius savivaldos rinkimus. Kaip jos susidėlioja partijos gyvenimo kontekste aptarsime vėliau, o dabar tiesiog siūlau atkreipti dėmesį į kertines išsakytas mintis ir jas aptarti. Pimasis A.Kubiliaus paaiškinimas:

Aš matau kad iš tikrųjų tie patys socialdemokratai palaipsniui yra išstumiami iš didžiųjų miestų. <..> Bet iš esmės politine prasme rinkėjai didžiųjų miestų ir kaip rodo ir tų pačių regionų – jie vis labiau atsisako tų partijų, kurios vienaip ar kitaip vis dar labiau remdavosi tam tikra nostalgija praeičiai.

Čia Andrius Kubilius toliau akcentuoja tą tradicinę konservatoriams būdingą dviejų lietuvų paradigmą, vardų ji turi įvairių – runkeliai ir išsilavinę žmonės, prorusiški ir provakarietiški žmonės, dešinieji ir kairieji, ir taip toliau. Vėliau II rinkimo turo naktį A.Kubilius pateikia II paaiškinimą savo partijos ribotumui:

Kauno rinkėjai aiškiai parodė, kad tie, kurie balsuodavo visada už mus – jie ir toliau balsuoja už mus, tie, kurie niekada nebalsuodavo už mus – nebalsavo ir dabar už mus.

Galiausiai nuskamba ir trečiasis paaiškinimas skirtas jau konkrečiai konservatorių rinkimų nesėkmei įvardinti (skamba lyg paaiškinimas nesėkmei, nors vėliau jie daug kartų rinkėjų, kurių skaičius prilygsta kažkam tarp Tauragės ir Utenos miestų gyventojų, praradimą daug kartų vadino pergale, o po to ir vėl pralaimėjimu – tai čia matyt emocijų reikalas):

Labai stipriai gali suveikti populizmas, labai stipriai gali suveikti dideli pinigai – tai ir suveikė, ir tam pačiam Kaune.  <..> Aš turiu labai daug ir įvairiausių priekaištų vyriausiąjai rinkimų komisijai.

Šis opusas tampa iš esmės A.Kubiliaus atsakymu viskam. E.Jakilaičiui pasakius, jog A.Kupčinskas reklamos kampanijai išleido daugiau pinigų nei V.Matijošaitis – A.Kubilius atšauna, kad yra girdėjęs ir kitokių nuomonių (nors tai yra faktų, bet ne nuomonės reikalas). Tada greitai susigriebęs priduria, kad VRK turi daryti monitoringą visada, o ne tik rinkimų laikotarpiu, E.Jakilaičiui pasakius, jog tai yra parlamento reikalas siūlyti teisines įstatymų pataisas ir keisti reglamentus – A.Kubilius atšauna, kad tai juk VRK turi siūlyti, o ne jie (kodėl nepaaiškina, nors tai yra būtent tai už ką A.Kubilius kas mėnesį gauna atlyginimą). Šitas ping-pongas tęsis dar mažiausiai keletą savaičių ir bus gerokai aštresnių momentų, kurių net necituosiu ir neaptarinėsiu, nes jau vien iš to gautųsi straipsnis. Tačiau dabar paimkime ir aptarkime tas tris tezes.

Socialdemokratai palaipsniui yra išstumiami iš didžiųjų miestų

Na, pirmiausia čia turbūt yra interpretacijos reikalas – ypatingai ties žodžiais „išstumiami“ ir „didžiųjų miestų“. Bet kokiu atveju konservatoriai nori, kad rinkimų rezultatus matytumėt maždaug štai taip:

Konservatorių ir socialdemokratų balsų pasiskirstymai didžiausiuose miestuose 2015 savivaldos rinkimuose

Toks vaizdelis aišku tikrai atrodo neblogai. Jeigu konservatorių tikslas yra laimėti prieš socialdemokratus didžiuosiuose miestuose, kur Vilniuje jiems atstovavo teistas žmogus, Kaune visas socialdemokratų skyrius praktiškai pradėjo darbą nuo 0, Šiauliuose nuo jų atskilo vienas svarbiausių veidų ir tapo konkurentu, o Klaipėdoje ir Vilniuje tradiciškai savivaldą laikė atitinkamai liberalai ir Zuokas. Pats tikslas aišku neatrodo labai didingas, ypač kaip tokiai didžiai partijai, bet lai tai pačių konservatorių valioje rinktis apibrėžinėti savo siekius. Aišku, į tuos pačius skaičius mes galėtume pažiūrėti ir šiek tiek kitaip:

Skaičių magija. Pasirodo nors socialdemokratus lietuviai baigia išstumt iš didžiųjų miestų, tačiau įtakos didiesiems miestams jie turės daugiau nei konservatoriai. Mistika – ne kitaip.

Tai tiek dėl to žodžio „išstumiami“ reliatyvumo. Bet mes dar turim kitą žodelį „didžiųjų miestų“. Kodėl didieji miestai turėtų būti svarbesni? Kodėl pvz 5 didžiausi, o ne 10 didžiausių? Asmeniškai turiu tokį įtarimą, kad yra daroma prielaida, jog jau kokiam Jurbarke tai vien tik kaimiečiai sėdi, o kaimiečiai gi kvaili – tai kai Tave renka Jurbarke Tu esi tiesiog provincijos partija ir visi tie politikai provincialai. Čia aišku su tokiu mąstymu būta kėblumų. Visų pirma jau vien dėl to, kad ir didieji miestai turi savo rajonus, o tūlas buržujus šiais laikais negyvens niekur kitur, kaip tik prie didmiesčio ribos ir paskui dar girsis internete „mano namas 300m nuo Klaipėdos miesto ženklo“. Ar kai kalbam apie miestus nederėtų ir rajonų įtraukti? O kaip su kitais dideliais miestais – tarkim Alytum ir panašiai? Tarkim kalbant apie Kauno rajoną, kurį geriau pažįstu – Ringaudai, Mastaičiai, Karmėlava, Ramučiai, Neveronys, Užliedžiai – tai vietos, kurios šiandien įkandamos realiai ne turtingiems, tačiau labai turtingiems žmonėms. Todėl kaip tik ten masiškai jau dešimtmetį dygsta namai būsimiems buržujams. Kita vertus, pavyzdžiui Vilniaus rajonas turi savo specifiką, tačiau tokiam kontekste ir Vilniaus miestą lyginti su Šiauliais iškyla sunkumų – ar suprantat link kur suku? Galbūt statistikos departamentas mums čia šiek tiek galėtų padėti.

 
 Paprasčiausiai tariant – vidutinės vienam žmogui tenkančios pajamos pagal apskritį 2010 metais

Na, papildykime dar 2011 metais (paskutiniai duomenys, kuriuos radau statistikos departamente, kuris jau antrą dieną nenori veikti, todėl teko žiūrėti šiek tiek senesnius duomenis, bet čia ir jie mums kuo puikiausiai tiks).

Tas pats tik 2011 metais. Atkreipkit dėmesį kaip situacija smarkiai pagerėjo.

 Kodėl aš Jums siūlau atkreipti dėmesį į šiuos domenis? Mes turim tą klišę apie didžiulį atotrūkį (intelektine prasme) tarp didžiųjų centrų ir periferijų, provincijos. Galbūt tokioje generalizacijoje ir yra tiesos, bet šiais duomenimis tik norėjau įliustruoti paprastą mintį, kad ta atskirtis tarp provincijos ir miesto yra gerokai siauresnė ir svarbiausia, pavyzdžiui, jeigu mes intuityviai manysime, kad Vilnius kaip miestas labiau išsilavinęs, žmonės ten turtingesni, nei tarkim Alytuje, tai atitinkamai teks nurašyti ne tik Alytų, bet ir Šiaulius, ir Panevėžį. Nekamuojant Jūsų dar daugiau grafikų, užmečiau akį į ikikrizinį likotarpį (2007 metus) – tai rokiruočių dar daugiau būta, čia atkreiptinas dėmesys, kad 2007 Telšiai buvo išstūmę Klaipėdą ir užėmė trečią vietą, bet principas turėtų būti akivaizdus – trys pagrindiniai mūsų miestų centrai yra šiek tiek atitrūkę nuo likusių apskričių, tarp kurių principe kasmet vyksta rokiruotės.

Žinoma, iš vieno tokio rodiklio generalizacijų brėžti nederėtų, bet tikriausiai nederėtų pasikliauti ir asmenine patirtimi bei intuityviu supratimu, kur žmonės protingi ir kur ne. Juoba man kaip kauniečiui tą sąžinė sunkiai leistų – mes Lietuvai dovanojam ir Dagį, ir Vėsaitę, ir Juknevičienę, esame išsirinkę Šustauską ir Garbaravičių, vicemeru pas mus sėdėjo ponas Buškevičius, dosniai dovanojom balsus Drąsos Keliui – sąrašas begalinis, o Kaunas niekaip nepatenka į tos periferijos apibrėžimą.

Galbūt tai netgi ir dėsninga kalbant apie nacionalinių sąrašų pergales Panevėžyje ir ypatingai Šiauliuose, kuris lyg ir turi didmiesčio statusą, tačiau bent jau pagal gyventojų galimybes užsidirbti niekuo nelenkia Utenos ar Marijampolės.

Kaip tik todėl tas primityvus vaikymasis „didžiųjų miestų“ yra manau daugiau simbolinis dalykas. Bet aš kaip tik todėl grįžtant prie savivaldos rinkimų lentelės būčiau linkęs viską vertinti dar kitaip ir čia aš Jums siūlau jau paskutinį grafiką šita tema.

Tokia suvestinė manyčiau gerokai objektyviau atspindi sąvoką „miestas“ ir čia, nepaisant to, kad mastas gerokai išsiplečia – atotrūkis ženkliai sumažėja

Šis vertinimas aišku subjektyvus, kaip subjektyvus yra ir mėginimas kažkaip išskirti didžiųjų miestų demografijas ignoruojant jau minėtus aspektus, tačiau manau visiems turėtų būti akivaizdu, jog mėginimas teigti, jog žmonės išstumia lauk socialdemokratus iš miestų yra kiek pritemptas (nors faktas, kad 10% skirtumas nėra menkas), juoba turint omeny, kad jie per šiuos rinkimus praktiškai buvo pasiekę dugną. Vis tik belieka tik hipotetiškai paklausti, kodėl po 25 metų Andriui Kubiliui bene įdomiausia yra socialdemokratų rezultatai, kurie niekaip nenustebino, kai tuo tarpu per savivaldos rinkimus įvyko tikrai didelės reikšmės poslinkių – pradedant nuo to, kad per ateinančius seimo rinkimus stipriai dirbant tradicinės partijos galėtų palikti Rolando Pakso sudegusį teatrą už rinkiminio borto ir baigiant tuom, kad Kėdainiuose mero rinkimus pralaimėjo Darbo Partijos kandidatas. Vienintelis atsakymas, kuris ateina į galvą – tai ir vėlgi vis dar užsilikusi ta dviejų lietuvų dichotomija.

Niekada nebalsuojantys už konservatorius ir vėl nebalsavo už konservatorius

Partijos pirmininkui sakyti tokį dalyką tikriausiai yra gana keista. Mieste, kuris nuo seno garsėja kaip konservatorių gimtinė teiginį, kad pasiektas kažkoks tai maksimalus pralaimėjus mero rinkimus galima priimti tik kaip to pralaimėjimo pripažinimo faktą. Kad Andrius Kupčinskas nebus išrinktas trečiąjį kartą buvo akivaizdu. Jeigu konservatoriai bent būtų surengę sėkmingą politinę kampaniją ir rezultatai būtų tokie patys – tai galbūt dar kažkaip ir būtų įmanoma tokį teiginį pateisinti, nors visvien jis kažkaip kertasi su elementaria logika. Bet faktas tas, kad kauniečiams buvo pasiūlytas kandidatas, kurio niekas nenorėjo, kandidatas, kuris bendradarbiavo su neįtikėtinai žemos prabos politikais, ginčyčiausi pačiais žemiausiais būtent Kauno kontekste (Garbaravičius, Buškevičius, Ručienė) ir dar surengė tokią politinės agitacijos kampaniją, kurią lengviau vertinti kaip eilinį nevykusį Šilansko mėginimą pajuokaut.

O pabaiga? Pabaigoje konservatorių rinkėjams ir vėl buvo pasakyta, kad kaltų nėra, klaidų neapadarėm, nors būtent Kauno rinkėjai Tėvynės Sąjungai pademonstravo tokį neįtikėtiną lojalumą, kokio pavydėt galėtų bet kokia partija nepriklausomai nuo to, kurioje gaublio dalyje bazuojasi.

Kalti dideli pinigai ir populizmas

Praėjo jau mėnuo laiko nuo tada, kai A.Kubilius viešai pasakė, jog partija kreipsis į VRK, nes turi daug skundų, užfiksavo daug pažeidimų. Kol kas naujienų jokių apie tai nėra. O kol jų nėra faktas išlieka faktu – konservatoriai lėšų mero rinkimams išleido daugiau nei Vieningas Kaunas. Bet čia verta paminėti dar vieną A.Kubiliaus opusą, kad neva Vieningas Kaunas vykdė reklamą visus 4 metus, o štai Andrius Kupčinskas – tik pora mėnesių.

Natūralus klausimas iškyla – o kas trukdė? Ir jeigu Visvaldas Matijošaitis kaltas, kad buvo per daug reklamos, nes Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius ne kartą mums leido suprasti, kad visa Vici įmonė yra kaip nesibaigianti Vieningo Kauno reklama, tai kaip vertinti pavyzdžiui Andriaus Kupčinsko dosnumą Kauno Žalgiriui? Lipimą ant scenos ir medalių įteikinėjimą? Kaip vertinti jo paskyrimą šėšėlinės vyriausybės ūkio ministru? Kaip vertinti tą faktą, kad kai Andrius Kupčinskas eina obuoliauti su Kauno socialdemokratais, tiesiai iš Gedimino Prospekto partijos pirmininkas užsistoja Andrių Kupčinską Kaune, nors apie Kauno reikalus žino ne ką daugiau, nei dabar kažkur Iglu statantis eskimas mat „Kaunas jau laimėtas“?

Jeigu viskas yra reklama – tai viskas yra reklama. Tokiu atveju A.Kupčinskas gavo tokį neįtikėtiną kiekį reklamos, kokio jokiais nemokamais makaronais per Coca-Colos akcijas nenusipirksi. O pasakyt teisybę – nepatogu, nes paskui dar plebsas pagalvos, kad Olimpo menkės irgi būna klysta ir gal net dar blogiau – ims galvot, kad gal yra ir anksčiau suklydę. Ne ne ne. Taip nebūna – konservatoriai neklysta. Ir Kauno atvejui belieka tik pacituot Rimvydą Valatką:

Ką renkiesi – milicininką ar patriotą? Taip klausė Kauno konservatorių plakatai. O kas, jei buvęs milicininkas būtų iškabinęs kontrplakatą: „Buvusi partškolos docentė – puiki prezidentė, buvęs milicininkas – dar geresnis Kauno meras!” Konservatoriai būtų sakę, kad D.Grybauskaitė jau nuteisinta paties patriotų krivių krivaičio V.Landsbergio, todėl ji gali būti patriotė, o buvęs milicininkas – niekada?

Ir būtų susimovę. Vilniaus meru 2009-2010 metais buvo toks konservatorius V.Navickas. Toks pat milicininkas ir „oligarchas” (nes verslininkas), kaip V.Matijošaitis.

Kaltas Zenonas, rinkimų sąrašai ir VRK

Šitai bene yra keisčiausi kaltinimai iš visų. Teisės pataisas siūlo ir priiminėja kaip ir seimas. Kai eilinis pilietis skundžiasi – tai jis kaip tik ir skundžiasi tam, kad seimo narys išgirstų ir sutvarkytų kažkokią neteisingą įstatymo raidę, panaikintų nereikalingą leidimą, įstatyminį barjerą ir taip toliau. Juoba kad konkrečiai Zenonu Vaigausku ir VRK skundų buvo begalės – pradedant praėjusiais rinkimais ir visokiais neaiškiais „pažeidimų užfiksuota, bet rinkimų rezultatai nebus anuliuojami“ iki žemės referendumo, tačiau tam, kad šitai pasiektų konservatorių partijos olimpą – prireikė to, kad konservatoriai pralaimėtų rinkimus. Norisi tada A.Kubiliaus ir R.Juknevičienės paklaust – o tai jeigu būtumėt rinkimus laimėję? Jeigu rinkimų sąrašai būtų pasirodę prastai? Ar būtumėt atkreipę dėmesį? Ir staiga užeina elementarios desperacijos dvokas, lyg jauno mokinuko, kuris neturi kaip paaiškint, kodėl neatliko namų darbų, todėl krykštauja „kačiukas suėdė, kačiukas suėdė!“

Taigi prieš rinkimus bičiulis paagituoja Panevėžyje už Urbšio sąrašą. Natūralu, kelia skepsį, tačiau Panevėžys mažas miestas – bičiulis užtikrina, kad žino ir pažįsta. Sako ten tiesiog intelektualių miestiečių siauras ratas be politinės karjeros nusprendė miestą sutvarkyt. Daug kas juos pažįsta, daug kas yra pavargęs nuo politikos. Sąžiningi žmonės, be liūdnos praeities, be neseniai ten praėjusių skandalų. Kitas bičiulis paagituoja balsuot už Vieningą Kauną – vėlgi nei skandalų, nei tamsios praeities, daugybė gerai žinomų ir gerbtinų žmonių palaiko. Rinkimai praeina ir staiga paaiškėja, kad jie, anot Andriaus Kubiliaus, yra grėsmė demokratijai.

Bet desperacija čia tuom nesibaigia. Ne tik tai, kad visos mums įprastos partijos yra populistinės/kriminogeninės/susijusios su kremliumi, dabar staiga sužinai ir kad pačių žmonių sąrašai yra grėsmė demokratijai. Ar dar liko žmonių, kurių neapkaltinom dėl konservatorių rezultatų? Tada aišku nutinka taip:

Kėdainiai apsivalė sako Rasa Juknevičienė

Apie Savigarbą

Taigi Kėdainiai apsivalė, nes į Kėdainius atėjo naujas Zuoko politinės projektas, o štai Kaunas prarado savigarbą, nes ten nei Zuoko, nei Kupčinsko. Truputėlį atsukime laiką atgal.

2011 metų spalio mėnuo. Kauno savivaldybėje konservatorių ir socialdemokratų iniciatyva surenkamas 21 parašas tuometinio Kauno Mero liberalsąjūdiečio R.Mikaičio interpeliacijai. Tarybai viskas aišku, todėl merui visi tarybos nariai bendrom pajėgom sugeba suformuluoti lygiai 0 klausimų. Visvaldas Matijošaitis atsistoja ir išeina pasakęs, jog tokiuose cirkuose nedalyvaus. R.Mikaitis atstatydinamas iš Kauno mero pareigų. Netrukus paaiškėja, kad Andrius Kupčinskas drauge su Kęstučiu Kriščiūnu – Kauno socialdemokratų skyriaus politiku, kuris jau po dviejų metų bus teisiamas, iš anksto aptarinėjo postų dalybas. Andrius Kupčinskas tampa Kauno meru, Kęstutis Kriščiūnas – vicemeru. Gerai taip mokėt susitart su oponentais, praverčia, pravertė po to ir derantis su Arvydu Garbaravičium, kai pusę metų vienas kitam teismais grasinę paskui susibičiulavo ir dar viešai pareiškė dirbantys drauge vertybiniu pagrindu.

Keistas reikalas ta savigarba. Tiesa, Andrius Kubilius apie Kauno konservatorių ir socialdemokratų vestuves tąsyk gana lakoniškai atsiliepė, bet partijos kolegą Kaune užtart visgi reikėjo. „Iš reikalo čia viskas“ – sakė tada Andrius Kubilius. O reikalas, matot, kaip ir savigarba, būna tik pas konservatorius. Na dar va Rasa Juknevičienė ir Artūro Zuoko partijoj šiek tiek savigarbos atranda.

O jeigu jau neturit savigarbos, tai bent apie Kauno garbę pagalvokit. Kiek daug būdų būt garbingais. Jei esat konservatoriai.


Gal bus kitaip

Mėnesis laiko. Visi šie dalykai apie kuriuos rašiau vyko per pastarąjį mėnesį. O rašyti galima dar ir gerokai daugiau. Netrukus sužinosim, ką konservatoriai nori matyti savo naujuoju partijos pirmininku. Džiugu, kad abu favoritai – ir Irena Degutienė, ir Gabrielius Landsbergis abu prieš kameras išsakė, jog partijos komunikacijoje mato problemas. Mato atotrūkį, aroganciją ir autokratiškumo požymius. Konservatoriai ilgą laiką mėgino tikinti, kad yra mažiau konservatyvūs konservatoriai ir labiau konservatyvūs krikdemai, ir kad būtent tai A.Kubilius su savo flangu sugeba sukontroliuoti partiją.

Bet metai po metų, po visokių R.Dagio pasiūlymų įvesti amžinas nedarbingumo pašalpas, Stundžio ir Razmos nuotykiais aiškinant, kokius žodžius tarptautinės įmonės turėtų naudoti, po Puteikių ir Stancikienių atskilimų, net ir štai po visai šviežio jų balsavimo prieš draudimus seksualiniams nusikaltėliams dirbti su vaikais, nes kažkur R.Dagiui pasivaideno pernelyg užsienietiška raidė. Nes taigi partija vieninga! Tai ir vieningai krikdemiška kai reikia (čia turbūt ir vėl Andrius Kubilius pasakytų „iš bėdos taigi“). Vėl ir vėl mes matėm, kad tas neva progresyvus, vakarietiškas (vidaus politikoje) konservatorių įvaizdis yra visiškai nepagrįstas ir todėl aš tikiuosi, kad jie pagaliau pripažins, kad jų tarpe yra tik labiau krikdemai ir mažiau krikdemai, ir nereikės tada pusę kadencijos praleidinėti medžiojant piktnaudžiaujančius pašalpomis, kurias patys jie ir išpūtė, kaip antai praeitą seimo kadenciją su motinystės išlaidomis. Nereikės ieškoti priešų ant kiekvieno kampo, nes galės nebijodami viešai išpažinti ir savo vertybes, kurias dabar slepia iš baimės, kad netyčia koks miestietis juos pernelyg provincialiais palaikys ir tada išstums iš miestų, kaip va jau A.Kubilius sako, kad socialdemokratus išstūmė. Todėl pabaigai paskutinis grafikas – be jokios interpretacijos ir prielaidų, tiesiog susimąstymui, kadangi mačiau, jog patys konservatoriai Irenoje Degutienėje atrado naują priešą, tai norėjau pasiūlyti grįžti dar anksčiau į praeitį:

  

Daugelis anuomet sakė, jog A.Kubilius nepopuliarumas dėl nepopuliarių sprendimų, bet matyt I.Degutienė kažką visgi darė gerai būdama toj pačioj partijoj, taip pat balsuodama

Ir kad ir kas bus konservatorių partijos vadovu, tikiuosi, kad sugebės partijai priminti, kad yra ne dvi lietuvos, bet gerokai daugiau. Gal penkios, o gal penkiolika. Bet tikrai ne dvi. Už tai liberobliai su konservatnikais – yra neblogi dviejų lietuvų pavyzdžiai. A.Kubilius ilgą laiką buvo mano mėgstamiausias politikas. Net kai už jį ir nebalsavau. Buvo.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: