Naisių vasara ir darnusis gėris

Paskelbė: Data: 2016-10-26 12:44

Spausdinti | Komentarai

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas Gintautas Mažeikis / VDU archyvo nuotr.

Mane stebina kai kurių kairiųjų neabejojimas, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) yra kairioji gėrio partija. Kodėl tuomet ankščiau jie neįsiliejo nei į LSDP, nei į Naujosios kairės, nei, galiausiai, į anarchistinio LUNI gretas? Kodėl nekovojo gatvėse prieš naująjį Darbo kodeksą, ar nedalyvavo daugelyje viešųjų erdvių gynimo akcijų? Nedramatiškas darnus gėris, kaip ir kitos įvairios bendruomeninės vizijos, literatūrinės para-utopijos (utopiją imituojantys žanrai), yra tik panašus į kairiąją utopiją.

Pavojaus, kokį slepia visos stipriosios bendruomenės (stiprusis komunitarizmas), paprastai nesimato. Politikos sociologai pamena: ir italų fašistai, ir Vokietijos nacistai kovojo už stiprias darnias bendruomenes ir koneveikė liberalųjį individualizmą ir jų „machinatorius“ amerikonus ir žydus. Stiprių ir darnių bendruomenių para-utopijas yra kritikavęs ir režisierius Larsas von Trieras filmuose „Dogvilis“ (2003) ir „Manderlis“ (2005). Pamenate, „Dogvilio“ herojė, mafijos boso duktė Greis (aktorė Nicole Kidman) patenka į darnią bendruomenę su aiškiomis gėrio funkcijomis ir įpareigojimais. Pradžioje ją įkvepia gėrio iliuzija, tačiau vėliau suvokia, kad bendruomenė po šypsenų fasadu slepia žemąsias aistras. Greis tenka patirti didžiulį psichologinį smurtą, išnaudojimą, žeminimą, kuris, galiausiai, baigiasi skerdynėmis. Panašiai istorija pasikartoja ir filme „Manderlis“, kur Greis nori išlaisvinti vergaujančias sielas, tačiau išlaisvina tik jų slepiamą tuštybę ir niekšybę. Antrasis filmas liudija, kad realios darnios visuomenės dalis yra šėtonas lošėjas, gundytojai ir baudėjai, ir kad jokio pasakiško prabudimo nebūna: pažadinta laisvė neretai yra nirtulingas pavydas, panieka ir išdavystės. Išorinis blogis neretai reikalingas sustabdyti iš pasąmonės kylančią niekšybę, todėl kovingų kairiųjų žavėjimasis darnios laimės projektais nestebina.

Literatūriniai žanrai yra didžiojo mąstymo didžiosios formos, sektini ir kritikuotini pavyzdžiai. Literatūros, kino ir politikos sąsajos, apie kurias jau seniai diskutuojama, nėra atsitiktinės, o programinės. Didžiosios ideologijos nubrėžia programas, o literatūra, poezija, kinas įkvepia dvasią. Pavyzdžiui, herojiško epo žanras, kuriame paprastai pristatomi šlovės ir didybės pavidalai, reikšmingi kai kuriems tautos gelbėtojams ir materialių išteklių valdytojams. Herojiško epo pavyzdžiais rėmėsi nacių ir sovietinė propaganda, tam tikra filmų ir knygų grupė, kuri įkvėpdavo banalaus binarinio (juoda-balta, savi-priešai) mąstymo autoritarinius lyderius. Tuo tarpu kiti vadovavosi socialistinio realizmo paveikslais, romanais bei kino filmais. Didžiausia socialistinio realizmo politinė šlovė prasidėjo po II Pasaulinio karo, kai didžiųjų pokario statybų, plėšinių įsisavinimo, kaimo industrializacijos propaganda ir schematizavimas buvo vykdomas platinant susijusius socialistinio realizmo kūrinius. Reikšmingas socialistinio realizmo pasiekimas buvo Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės statybos romantizavimas. Naujasis socialistinis-realizmas turėjo būti modernus, herojiškas ir romantiškas, kad šimtai tūkstančių komjaunuolių savo iniciatyva paliktų namus ir veržtųsi tiesti bėgių į ateitį, galbūt į komunizmą. Dėl šios pasiaukojančios piligrimų kelionės per Sibirą į Komunizmą šalia bėgių turėjo atsirasti nauji miestai  be alkoholio ir prievartos, kur žmonės gimsta tik iš meilės, o romantiniai jausmai susilieja su taigos didybe ir naujo gyvenimo aušra. BAMo socialistinis realizmas panaikino propagandos, romanų ir gyvenamosios veiklos atskirtis: įtikinėjimas virto romantiniais pasakojimais, o šie – politine industrine veikla, naujos šalies statyba ir naujo žmogaus tapsmu. Sovietų Sąjungos ekonominis nuosmukis ir griuvimas pavertė šią para-utopiją (didingą ideologinę viziją ir jos kūną) griuvėsiais ir nesibaigiančia nostalgija.

Populiarioji kultūra ir serialai taip pat pretenduoja į tokius, tikrovę konstruojančius, žanrus. Griūnant Sovietų Sąjungai pasirodė serialas „Ir turtuoliai verkia“, kuris tapo sovietinio žmogaus vartais, arka į svajojamą kapitalizmą. Šis serialas kaip propagandos elementas veikė labiau nei daugelis racionalių politinių pasakojimų. (Priminsiu, kad tuo metu, taip pat ir Lietuvoje, žmonės prie televizoriaus dar laikė stiklainius vandens ir tualetinį popierių, laukdami, kada „burtininkai“ Čiumakas ar Kašperovskis juos įkraus sveikata ir laime. Todėl Marijanos (pagrindinė aktorė Veronica Castro) ir kitų aktorių atvykimo į Sovietų Sąjungą buvo laukiama kaip veiksmo, kuriuo bulvarinis skaitalas ir muilo opera yra paverčiami socialiniu gyvenimu. Tuo netruko pasinaudoti ir komercinės reklamos gamintojai, ypač finansų piramidės viršūnėje veikianti kompanija MMM, kuri veiklą vykdė ir Baltijos šalyse. Kompanijos reklamoje, skatinančioje investuoti į MMM, buvo rodomas kelias iš pragertos sovietinės tikrovės į turtuolių gyvenimą Beverly Hills rajone. Gėrio pažadas – iš provincijos miesto į „Porsche“ automobilių ir jaunų manekenių rojų – veikė kaip įtikinantis pažadas: visi buduliai virs princais.

Manote, kad pasaulis Lietuvoje pasikeitė? Jei anksčiau gyvenimą lemiančiu serialu buvo „Giminės“ (kaip atsisveikinimas su sovietmečiu), tai dabar – „Naisių vasara“ (kaip naujo kelio atvėrimas). Pradėtas kurti 2009 metais serialas keitė savo užsklandas. Ramūnas Karbauskis rašė: „Kurdamas „Naisių vasaros“ projektus, siekiau padovanoti žmonėms kažką šviesaus, mielo, prasmingo… Serialas „Naisių vasara“, kurio scenarijaus kūrimo procese dalyvauju, yra bandymas parodyti, koks gražus yra Lietuvos kaimas, koks įdomus ir įvairus yra jo gyvenimas“. Pradžioje serialo simbolinėje užsklandoje buvo romantinio miško, Kryžių kalno, lekiančių žirgų, senos bažnyčios, kombainų javapjūtėje vaizdai, o vėliau juos pakeitė dirbtinio piliakalnio „Baltų arena“, aikščių ornamentorikos, gamtinių raštų, baltiškosios mitologijos arba senųjų Lietuvos dievų skulptūrų, nepaneigiant, o patvirtinant draugystę su katalikų tikėjimu, kadrai. O siužetas, kaip ir priklauso, yra itin paviršutiniškas, banalus, buitinis, būtinai truputį komiškas, truputį romantinis, su mažomis dramomis ir intrigomis. Jo ypatybė – kasdienybės negerovių šalinimas elementariu, buitiniu būdu: alkoholikams neparduodamas alus, gundytojai pagaunami, apgavikai – demaskuojami, o kaimas ir Lietuva pamažu skleidžiasi kaip gėrio ir grožio žiedas. Jokios revoliucijos, apokalipsės, nes lietuviška laimė yra ne pilietinio veiksmo malonumas, ne pergalių euforija, o susiliejimas su gamtos ratais. Todėl „Naisių vasara“ išstumia ir nerodo jokių didžiųjų statybų, ypatingų industrializacijos projektų, mokslinių proveržių, socialinių ir politinių revoliucijų, jokio dangiško didingumo ir jokio pragariško sielų kritimo. Net kunigas ir tas – ramus, ir, kaip galima numanyti, truputį prie šeimininkės, toks lietuviškas smuktelis, nusižiūrėjęs energingą moterį. Pamažu, paties R. Karbauskio kūrybinėmis pastangomis, „Naisių vasara“ tapo nauja para-utopija, t.y. ideologine ateities fantazija ir, atitinkamai, politine programa. Lietuvos kultūriniai elitai, niekindami ir nežiūrėdami šio serialo, atitrūko nuo eilinio lietuvio kasdienybės ir už tai susimokėjo prarasdami politinę iniciatyvą. Per tą laiką R. Karbauskis serialą „Naisių vasarą“ išaugino iki festivalio, kuriame nuo patyčių ir alkoholio gelbėja draudimai bei etnokultūra.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos internetinis puslapis puošiasi panoramine iš paukščio skrydžio daryta Naisių gyvenvietės fotografija, kur matomas svarbiausias ideologinis akcentas – gamtiniai ornamentai. Horizontali ir vertikali Naisių ornamentorika kaip dvasia persmelkia racionaliai ir sąmoningai parašytą politinę programą „Darni Lietuva“. Skirtingai nuo daugelio europinių projektų, kur „darni plėtra“ tebuvo bejausmė, neturinti nei prasmės, nei tikslo, angliško „sustainable development“ kopija, fikcija, apgaulingas muliažas Briuselio biurokratams, žodis „darni“ čia nebuvo atsitiktinis. LVŽS programoje jis skamba mąsliai, giliai ir yra papildomas pasaulio ratų, lietuviškų raštų ir tvirtų bendruomenių ilgesio vaizdiniais. Darnumas suvokiamas kaip susiliejimas su lekiančiais žirgais ir giesmėmis, kurių populiarūs variantai skamba „Naisių vasaroje“.

Para-utopija yra meninė gėrio visuomenės vizija, o ši gali tapti politine dvasia, energija ir, galiausiai, politine programa, lyderio ir komandos idėja. Šis „švytintis teisingumas“ pritraukia „išalkusiųjų“ akis, atveria „nuskriaustųjų“ širdis, „atstumtųjų“ sielas, o nusisuka tik pavyduoliai, išlepęs ir ištvirkęs elitas, nekankinamas sąžinės, nejaučiantis žemės artumo ar artimojo meilės. Tačiau, harmonizuotos, sveikos dvasios darna, jos išoriniai paveikslai slepia didelius nutylėjimus, užgniaužtus slaptus jausmus. O juk būtent jų išvadavimas, o ne užgožimas ir yra kairiojo feminizmo, postkolonializmo, revoliucinio spontaniškumo, autonomizmo, tarptautiškumo ir kitų kairiųjų teorijų prielaida.

vdu.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt