Nieko išskyrus tiesą: Aušra Maldeikienė

Paskelbė: Data: 2016-09-07 09:14

Spausdinti | Komentarai

Aušra Maldeikienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ kandidatė Žirmūnų rinkimų apygardoje Nr. 4 Aušra Maldeikienė.

Koks buvo sudėtingiausias Jūsų gyvenimo sprendimas? Kodėl?

– Palikti mokyklą bei dėstymą universitete, ir atsidėti politikai. Tai iš tikrųjų reiškė sugriautą asmeninį gyvenimą, nuolatinę emocinę ir psichinę įtampą, tarnavimą žmonėms, kurie yra žiauriai nedėkingi. Su vaikais — mokiniais ar studentais — labai lengva: juos mokai, atiduodi širdį ir jų akys žvilga. Rinkėjai dažniausiai patys nežino, ko nori, turi jiems aiškinti, ko jie turėtų ir/ar galėtų norėti. Taip, tai yra labai sunkus sprendimas.

Nuveiktas darbas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

– Išverstas tuo metu vienas geriausių pasaulyje  vadovėlių Olivier Blanchardo „Makroekonomika“. Dabar, kai ekonomikos ir, ypač, makroekonomikos samprata pasaulyje iš esmės keičiasi, jis jau nebėra labai aktualus, bet nuo 2007 iki apytiksliai 2012 metų tai  buvo pradinis tekstas, kuris mąstantį studentą galėjo paskatinti matyti ne atsakymus, o problemas. Aš pusantrų metų be atostogų dirbau visiškai nemokamai, kad mano studentai ir Lietuva gautų šią knygą. Taip, aš tikrai tuo didžiuojuosi.

Poelgis dėl kurio buvo/yra gėda?

– Negebu deramai išspręsti konfliktinių situacijų: kartais būnu pernelyg aštri, kartais — pernelyg nuolanki. Kaip dauguma mano kartos moterų esu auklėta nusileisti, ir, būna, kad tiesą aukoju, norėdama išlaikyti gerus santykius. Sunkiai šioje srityje pasiekiu pusiausvyrą, nors, kaip politikė, privalėčiau tai mokėti. Dar man yra sunku, jeigu nesugebu išspręsti problemų namuose. Man šeima yra labai svarbu, bet aš ne visuomet sugebu išspręsti jos problemas.

Paskutinė Jūsų perskaityta knyga?

– Jelenos Čiudinovos „Paryžiaus Dievo motinos mečetė: 2048 metai” apie kurią dabar rašau apmąstymus savo tinklaraščiui. Knyga parašyta 2004 metais, o pasakojama joje apie baisią ateitį, kai Europoje galutinai nugalėjo fundamentalus islamas, Paryžiaus Dievo Motinos katedra paversta  mečete, Vatikano nebėra, jis sugriautas, o popiežius bando reziduoti vienintelėje likusioje katalikiškoje valstybėje — Lenkijoje.

Beje, knygą atsiverčiau tą dieną, kai Prancūzijoje vienoje bažnyčioje kunigui prie altoriaus perpjovė gerklę. Panašiu įvykiu, kai Paryžiaus katedroje prie altoriaus gerklė perpjaunama Mišių patarnautojui, prasideda ir islamo inspiruotas perversmas. Suprantu, kad tai tik absurdiškas atsitiktinumas, bet emociškai tai buvo sunku. Man knyga paliko labai didelį prieštaringą įspūdį, ir, manau, jog jos niekada nebepamiršiu. Nors menine prasme – vidutiniška, jos turinys kelia daug labai sudėtingų klausimų ir apie dabartį, ir apie ateitį. Esminis joje nuolat kartojamas klausimas, iki kokio lygmens gali atsisakyti savo tikėjimo, kad išliktum, yra kiekvieno, ir ypač politiko, kasdienis klausimas.

Socialinės, religinės įtampos, problemos, kurias, manau, sukelia ne religija, o socialiniai dalykai, per pastaruosius 30 metų susiformavusi žiauri nelygybė keičia mūsų ateitį, ir turime apie tai kalbėti. Autorė, beje, nors rusė, tačiau Pijaus brolijos katalikė, mano, kad, norėdami išlikti, privalome grįžti į labai konservatyvų katalikybės pasaulį, koks buvo iki II Vatikano susirinkimo.  Ar tikrai? Aš nežinau.

Ką manote apie visuotinę e-balsavimo galimybę mūsų šalyje, kodėl tai yra gerai/blogai?

– Aš manau, kad tai yra gerai, ir visos tos baimės, kad balsuos ne taip, ir ką nors nupirks, yra sugalvotos. Pliusą didžiausią matau tame, kad daugybė žmonių, kurie šiuo metu gyvena ne tiesiogiai Lietuvoje, dėl įvairiausių priežasčių – mokosi, emigravo, keliauja, jie irgi galės balsuoti. Tai yra lygiai tokie patys šalies piliečiai, ir labai dažnai, kiek tokių žmonių pažįstu, jie labiau domisi politika nei tie, kurie gyvena Lietuvoje.

Ar turėtų būti baudžiami asmenys, parsisiuntę iš interneto autorinių teisių saugomą turinį (muziką, filmus ir t.t.), turint omenyje, kad Lietuvoje renkamas „tuščios laikmenos“ mokestis?

– Neturiu nuomonės. Manau, kad yra labai blogai, kuomet vagia. Žinau, kad mano knyga „Melo ekonomika“, kurią įgarsinau aklųjų bibliotekai, kurią pati perskaičiau, ir kuri skirta specialiam vartojimui, yra įkelta į „Linkomaniją“. Man tiesiog atsiuntė nuorodą. Nežinau. Rašau knygas ne tam, kad labai užsidirbčiau, nors esu tarp tų, kuriuos perka, ir kurie gali užsidirbti. Sakau dar kartą, neturiu nuomonės. Šiaip, vogti yra negerai, ir iš tų žmonių, kurie kuria, tokiu būdu atimami pajamų šaltiniai. Kita vertus, šalia laikmenų egzistuoja žmonės, kurie rašo knygas, tokie kaip aš. Mes į laikmenas neįeinam. Jūs kaip perkat knygą, dažnai toje knygoje ypatingai maža dalis yra autoriaus.

Ką manote apie SGD laivo-saugyklos „Independence“ ilgalaikę nuomos sutartį? Ar ji kelia Jums kokių nors klausimų, ir ar atrodo visiškai skaidri?

– Ji kelia man daug klausimų, tiesa, atsakymų sau dar neturiu. Manau, sutartis sudaryta neskaičiuojant, kiek tai žmonėms kainuos. Ir, jeigu ta kaina yra labai didelė, o man kyla tokių įtarimų, skaitant tekstus, tada privalo būti aiškiai paaiškinta, kokia ji, ir kas ją moka. Tačiau, pabrėžiu, energetika nėra mano stiprioji pusė. Aš nesu ta, kuri išmano viską. Tačiau žinau, kad  mes labai dažnai žmonėms dėstom pasakas, nesakydami kainos. Ir, kai paskui tai išlenda, paaiškėja, kad kaina pernelyg didelė, nors jau pradžioje tai turėjo būti aiškiai įvertinta. Žmonės paskui labai nusivilia valstybe: ir gal net ne kaina, o tuo, kaip su jais buvo nesąžiningai elgiamasi. Esu linkusi  pasitikėti tos srities profesionalais. Turiu keletą žmonių, kuriais energetikos klausimais pasitikiu, ir jų pozicijos – skirtingos, tad, reikalui esant, kreipčiausi patarimų ir įžvalgų.

Žvelgiant į pastarųjų metų įvykius po Euromaidano Ukrainoje, kaip Jums atrodo ukrainiečių įgyvendinamos reformos? Kas ir kodėl padaryta ne taip?

– Tai yra labai tragiškai korumpuota valstybė, ir aš manyčiau, kad jų problemos itin dažnai yra jų pačių vidinės „vogimo“ problemos. Kad tai yra žiauriai korumpuota valstybė, aš žinau iš daugybės žmonių, kurie ten dirbo arba bandė daryti verslus, ir kuriems tiesiai pasakomos kosminės kainos. Manau, kad neatsitiktinai po Maidano viskas lieka ganėtinai panašu, kiek galima suprasti iš sąžiningai situaciją Ukrainoje aprašinėjančių žmonių. Žmonės, su kuriais aš bendravau, grįžę iš Ukrainos nesupranta kai kurių sprendimų. Man, pavyzdžiui, atrodo keistokas ir tas paspartintas Ukrainos vakarietinimo procesas, nes paprastai visuomenės geriausiai funkcionuoja, ir tai rodo istorija, kai jos savyje randa atsvarą. Kai ne iš išorės jiems atneša ir duoda išbaigtus sprendimus, ir jie tada juos bando įgyvendinti, nesuderindami su savo institucine sąranga. Bijau, kad jie bando keistis pernelyg sparčiai, o sulaužyti korumpuotą sistemą labai sudėtinga.

Ar Europos sąjunga turėtų skirti dar daugiau pinigų ir gelbėti Ukrainą? Ne, aš manau, kad šito daryti nereikia. Praktiškai, na, 90 procentų pasaulio tyrimų rodo, kad šalis labiausiai korumpuoja išorinė pagalba. Manau, kad ir Lietuva gyventų gerokai geriau, jei nebūtų gavusi tokios beprotiškai didelės Europos sąjungos paramos, kurią pasiėmė tie, kurie buvo arčiau galios centrų, kai kitiems labai dažnai nieko neliko.

Ką manote apie Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangas sustabdyti Maskvos Kultūros ir Verslo Centro „Maskvos Namų“ statybas Vilniuje? Ar tai gera iniciatyva? Kodėl?

– Vertinčiau prieštaringai. Na, pirmiausiai, Remigijus yra žmogus, kuris linkęs daryti taip, kaip mano, iš jo tikimasi. Jis intuityviai jaučia, kaip būti geram, ir visiems įtikti. Tai natūralu, kad jis stabdys. Jeigu manęs kas būtų prieš tai paklausę, ar jis stabdys, sakyčiau „Žinoma, žinoma“. Tai yra „geras žmogus“. Tai savaime nėra blogai, bet tai kelia problemas. Politikas nėra žmogus, kuris yra geras, politikas yra žmogus, kuris kartais sutinka prisiimti atsakomybę, kuomet yra labai sudėtinga. Ar mums reikia tokių „namų“, kada turime tokią situaciją, yra embargai visokie ir t.t.? Aš nežinau, nemanyčiau, kad dabartinė politinė situacija labai padėtų mainams, ir aš tikrai nemanau, kad, pastačius namą, mūsų santykiai, kad ir prekybiniai, su Rusija pagerėtų. Tai yra gerokai sudėtingesnis geopolitinis kontekstas, ir mėtyt tam pinigus vargu, ar verta. Tačiau tai yra vienasmenis mero sprendimas, jis nėra svarstytas Vilniaus taryboje, bet, aš manau, kad jis turi ir pliusų, ir minusų.

Kaip reikia išspręsti Vilniaus Kirtimų tabore esančio narkotikų platinimo lizdo problemą?

– Labai paprastai – ramiai, lėtai ir sąžiningai integruoti romus į Lietuvos visuomenę, ir mokyti jų vaikus lietuviškai. Didžioji dalis pinigų, kuriuos skiria visokios tarptautinės organizacijos romų integracijai Lietuvoje, kol kas nusėda tiktai vienos romų bendruomenės vado rankose. Deja, to „vado“  žmona bei dukra teistos  už narkotikų platinimą. Įvertinant kultūrinį kontekstą,  akivaizdu, kad jos teistos už vyro veiklą.

Man atrodo, kad mes tiesiog nesprendžiam problemos iš esmės, ir labai dažnai įsivaizduojame, jog jei išvarysime tą taborą, tai nieko neliks. Ne, jis persikels kitur. Tiesiog romų bendruomenę reikia integruoti, tai yra tie patys Lietuvos piliečiai, gyvena čia labai ilgai. Reikia juos „permokinti“ iš rusiškai sovietinės kultūros į  lietuvišką. Truputėlį tai skamba nacionalistiškai, bet aš čia net ne nacionalistiškumą turiu galvoje, o tai, kad su mažiukais vaikais darželiuose dirbtų kokybiškai,  rimtai, ir tie vaikai palaipsniui išmoktų kalbėti ir mokytis lietuviškai. Tai yra labai ilgas kelias. Tai yra mažų mažiausiai 10-15 metų, o rezultatas būtų gal po 20 metų. Bet tikrai nieko nepakeisim, jei ten su tankais nuvažiuosim, ar kokiomis tanketėmis. Jie pastatys savo palaikius namelius kitur, kažkur žmonėms reikia gyventi.

Ar pritartumėte eutanazijos legalizavimui Lietuvoje, kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Nepritarčiau. Už tokį sprendimą nebalsuočiau, balsuočiau prieš. Kodėl? Tikriausiai dėl religinių įsitikinimų ir dėl to, kad aš labai gerai suprantu, kaip iš tikrųjų gyvenime gali būti beviltiškai sunku gyventi. Bet aš nuoširdžiai tikiu, kad tu turi ištempti savo naštą iki galo, kartais beviltiškai sunkiai. Aš, tiesog, tuo tikiu, ir labai noriu tuo tikėti.

Ar vertėtų Lietuvoje apmokestinti pajamų mokesčiu religinio kulto bendruomenes, turint omenyje, kad jų dvasiniai lyderiai gauna Sodros ir sveikatos apsaugos garantijas, tame tarpe – ir nereligingų/ateistinių pažiūrų žmonių sąskaita? Kodėl?

– Manyčiau, kad netgi jeigu ir svarstyti šį klausimą, tai tik tą dalį religinio turto, kuris yra nuomojamas kokioms nors veikloms, nes ir tokių dalykų žinau, kada gražintas bažnyčiai turtas po to virsta barais. Bet, kita vertus, aš taip pat žinau ir kitą to klausimo pusę, tą apie kurią labai mažai rašo žiniasklaida, kiek nepaprastai daug bažnyčia skiria socialinių problemų sprendimui Lietuvoje. Jėzuitų gimnazija, kurioje aš dirbau, Jėzuitų ordinas turi ir bendrakeleivių namus išsiskyrusiems žmonėms. Veikia daug Carito organizacijų,  Maltos ordinas iš dalies. Mokyklos. Manau, kad didžioji dalis bažnyčios pajamų tenka socialinėms reikmėms. Na, tai tuomet apmokestinimas būtų nelogiškas. Vienintelis dalykas, kuris turėtų būti viešas, ir Bažnyčia privalėtų tai daryti, kaip praktikuojanti katalikė ypač jaučiu pareigą pasakyti tai, Bažnyčia turi labai aiškiai viešinti, kiek gavo, ir kur padėjo. Anglijoje metus laiko lankiau katalikų bažnyčią, beje, taip pat prižiūrimą jėzuitų, Švento Aloyzo, ir kiekvieną sekmadienį mums būdavo duodamas lapelis, kuriame būdavo parašyta, kiek praeitą savaitę bažnyčia surinko aukų mišių metu, ir kur tuos pinigus dėjo, kiek teko kunigui išgyventi. Natūralu, žmogus turi gyvenimą turėti, mes privalome išlaikyti savo tarnus. Pirmas žingsnis – turi būti labai aiškiai viešinama. Manau, tada ir visuomenės pozicija pasikeistų. Todėl, kad yra labai daug mažučių bendruomenių, kur žmonių yra pernelyg mažai, ir neturtingų, kur reikia visiems kartu padėti išlaikyti kunigą. Viešumo, kurio ir Romos katalikų bažnyčia (centrinė) griežtai reikalauja, tikrai galėtų būti daugiau.

Ar pritartumėte kanapių legalizavimui Lietuvoje?

– Narkotinių? Ne nepritarčiau.

Ar pritartumėte paauglių lytiniam švietimui mokyklose? Nuo kelintos klasės mokiniams galėtų būti pasakojama apie lytinių santykių pasekmes, lytinių susirgimų pavojus, kontracepciją?

– Be abejo. Nuo pirmos. Apie viską gali būti pasakojama nuo to momento, kai vaikas paklausia. Vaikai dažniausiai paklausia, iš kur jie atsiranda, kai jiems yra 5-6 metai. Tai reiškia – nuo pirmos klasės. Kitas dalykas, kad tai turėtų daryti žmonės, kurie yra pakankamai dvasiškai švarūs, atviri ir ramūs. Tai čia irgi faktas. Tiesiog, reikia ramiai aiškinti, tai yra lygiai toks pat gyvenimas, kaip ir visa kita. Labai griežtai nepritariu kai kurių bažnyčios hierarchų didelėms baimėms. Mano vaikystėje, prisimenu, sesutės vienuolės, pas kurias tuo metu gyvenau, neleisdavo turėti jokių abejonių Dievo buvimu. Nors tai yra natūrali žmogaus būsena, abejoti. Motina Teresė, dabar jau ir šventoji, yra pasakius, kad „visą gyvenimą abejojau, ar man, užmerkus akis, bus Dievas.“ Žmogus yra toks. O mokyti vaiką save gerbti, suvokti savo kūną, suvokti kaip jisai atsiranda, svarbu.

Daugybė lietuvių moterų yra išnaudojamos, patiria seksualinį, psichologinį, fizinį smurtą šešėliniame seksualinių paslaugų versle, ar pritartumėte jų veiklos dekriminalizavimui, galimybei, patyrus prievartą, be baimės reikalauti pagalbos bei teisingumo?

– Aš manau, kad taip. Manau, kad jos neturi būti baudžiamos, bet viena sąlyga – jos turi gauti rimtą, realią paramą. Nes Lietuvoje prirašo daug visokių įstatymų, kaip padėtų, tik pamiršta, kad visa tai kainuoja. Tai parašo, kad padės, o po to pamiršta įrengti ir vietą, kur tai moteriai dėtis ir t.t. Taip, kad esant tai antrai pusei ir realiam, rimtam finansavimui, aš labai pritarčiau šitam dalykui, kad būtų su tomis moterimis kitaip elgiamasi.

Kokia jūsų nuomonė apie homoseksualių asmenų santuokos įteisinimą bei įvaikinimo galimybę Lietuvoje?

– Aš manau, kad turi būti kaip galima greičiau įteisinta partnerystė. Ar būtina santuoka, aš nesu tikra, tikriausiai balsuočiau prieš arba susilaikyčiau. Bet už partnerystę labai pasisakau. Dėl vaikų paėmimo… Nenoriu minėti pavardžių, bet pažįstu porą homoseksualių šeimų, viena iš jų dažnai būna televizijos ekranuose, kurioms ramiai atiduočiau savo anūką auginti. Ir aš pažįstu daugybę heteroseksualių šeimų, kur greičiau vaikas tegul gatvėje gyvena, negu tose šeimose, kur jis patirs daugybę prievartos. Taigi, manau, kad žmonės neturėtų būti skirstomi pagal šį kriterijų, ar duoti vaiką, ar ne. Turi būti skirstoma pagal kriterijų, ar vaikas galės gauti adekvatų pasaulio suvokimą. Adekvačiame pasaulyje egzistuoja ir pripažinimas, kad egzistuoja įvairių keistų ir, kai kam, gal, nepriimtinų dalykų.

Ar pritariate įstatyminiam draudimui moterims ir vyrams dengti veidus viešosiose vietose?

– Nepritariu, ir, kažkaip, nepastebėjau, kad Lietuvai tai būtų aktualu.

Kokie realūs ES šalių vyriausybių sprendimai padėtų sumažinti teroro aktų skaičių Europoje?

– Nežinau. Aš jau sakiau apie mano skaitytą knygą, ji yra apie tai. Vienintelis dalykas, kuo aš nuoširdžiai tikiu, kad reikalingas didesnis kiekis atvirumo, didesnis kiekis nelygybės mažinimo ir daugybė įstatymų, kurie realiai grąžintų didžiąją dalį Europos į gerovės valstybės būseną, kuri yra naikinama. Tiesiog elementarus saugumas ir nelygybės mažinimas. Jūs nepaklausėte manęs pagrindinio dalyko, kuris turėtų būti šiandien Lietuvoje nagrinėjamas, ir kurio nėra nei vienos partijos programoje – pajamų nelygybė. Tai yra pagrindinis rinkimų klausimas Amerikoje, vienas esminių Brexito klausimų, Europos sąjungoje vienas pagrindinių klausimų. 2016 m. balandžio 28 d. Tarptautinis valiutos fondas Lietuvai aiškiai rašo: „mažinkit nelygybę, nes kitaip viskas grius“. Nė viena partija šito rimtai neanalizuoja  savo rinkimų programose, nelygybę dažnai keisdami šiek tiek kitu reiškiniu — atskirtimi. Kyla klausimas, kodėl. Man atrodo, kad nemąsto, dažnai tiesiog pasiskaito, ką vakar rašė žurnalistai, o žurnalistai irgi neskaito, ir tada visi kartu sukuria mistinę Lietuvą, kurioje kažkokiu mistiniu būdu vyksta procesai, ir nėra gilaus apmąstymo, kas iš tiesų vyksta su Lietuva.

______________________________________________

Naujienų portalo KaunoŽinios.lt priešrinkiminėje debatų rubrikoje gali dalyvauti visi oficialiai 2016m. Seimo rinkimams registruoti kandidatai. Dėl dalyvavimo galima kreiptis iki rugsėjo 30 d. e.paštu: info@kaunozinios.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt