Nieko išskyrus tiesą: Dovilė Šakalienė

Paskelbė: Data: 2016-09-13 08:55

Spausdinti | Komentarai

Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sajungos Naujamiesčio rinkimų apygardoje Nr. 1 kandidatė Dovilė Šakalienė.

Koks buvo sudètingiausias Jūsų gyvenimo sprendimas? Kodėl?

– Apsispręsti dalyvauti rinkimuose. Esu tiesmukas žmogus, perfekcionistė, orientuota į rezultatą. Man sunku toleruoti kompetencijos ir atsakomybės stoką, nesuprantu ir nepakenčiu intrigų, ego žaidimų. O to mūsų politikoje labai daug. Jei mūsų valstybėje būtų kokybiškai formuojama ir įgyvendinama socialinė ir sveikatos politika – nieku gyvu neičiau į rinkimus, dirbčiau kūrybinį darbą, prisidėčiau prie socialinių projektų.

Bet kai socialiniai projektai, kažkodėl, turi atlikti valstybės darbą, kai ministras pirmininkas (!) inicijuoja pilietinę akciją padėti skurdą kenčiančioms šeimoms išleisti vaikus į mokyklą – tai nėra kitos išeities. Teko pripažinti, kad iš apačios neįmanoma pasiekti rezultato, jei sprendimus priimantys žmonės stokoja suvokimo, kokia yra jų atsakomybė, galios, pareigos, ką jie turi išmanyti, ir ką privalo nuveikti valstybės mąstu.

Ne atskiri piliečiai turi gelbėti tuos 600 000 skurstančių bendrapiliečių – socialinė politika turi veikti, kaip įgalinantis apsauginis tinklas. Ankstyva problemų diagnostika, tikslinės paslaugos, teikiamos kompetentingų specialistų (ir adekvačiai apmokamų), ir ta pati finansinė pagalba, tik suteikta laiku, kol šeima dar nepalūžo, nedegradavo. Nes dabar šeimoms, kol jos kapstosi – špyga, kai subyra – pašalpos, vaikus valstybė po 1000 eurų per mėnesį išlaiko įstaigose. Logikos nėra, kaip ir kitose socialinės bei sveikatos apsaugos srityse.

Nuveiktas darbas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

– Indėliu į nevyriausybinių organizacijų sampratos sutvarkymą bei pagalbą joms išmokti parodyti savo darbus visuomenei. Daugelį metų vyko aršūs ginčai, kas yra pilietinė visuomenė, kas yra nevyriausybinės organizacijos. Visi žinome, kaip sėkmingai žaidžiant nesutvarkytu teisiniu statusu kuriamos pseudo-NVO, tiek verslo, tiek administracinių subjektų, europinei paramai ir valstybės dotacijoms įsisavinti.  Matydama, kaip išplaunama pilietinės visuomenės sąvoka, kaip atribojamos nevyriausybinės organizacijos nuo ir taip itin kuklių joms skirtų resursų, netgi tais atvejais, kai juos skiria užsienio valstybės, 2010 metais inicijavau Norvegijos skiriamų lėšų (Europos Ekonominės Erdvės finansinio mehanizmo arba EEA Grants) pilietinei visuomenei skirstymo sistemos peržiūrą. Buvo pikta, kad pilietinės visuomenės stiprinimui skirtos lėšos išdalintos popieriniams projektams, papuošus sąrašą keliomis realiomis NVO. Dėl skaidrumo stokos, biurokratiško ir NVO silpninančio, o ne įgalinančio požiūrio atsisakėme mums skirtos paramos. Parengiau kreipimąsi EEA Grants valdančiai institucijai Briuselyje. Vėliau sužinojau, kad jis buvo svarstomas Norvegijos Parlamente.

Rezultate buvo pakeista visa šios paramos skirstymo sistema visoje ES, pilietinės visuomenės paramos valdymas perduotas nuo valstybės nepriklausomoms organizacijoms. 2011-2012 metais Norvegijos Vyriausybės kvietimu parengiau EEA Grants antrojo finansinio periodo pilietinės visuomenės paramos programą, kuri buvo pakartotinai itin teigiamai vertinama dėl turinio kompetencijų bei nevyriausybinių organizacijų darbų viešinimo. Ženklią ir jų veiklai itin reikšmingą paramą gavo daugiau nei pusantro šimto organizacijų, dirbančių su vaikais, moterimis, neįgaliaisiais, senjorais, onkologiniais ligoniais, prekybos žmonėmis aukomis, skurdą patiriančiais žmonėmis, diskriminaciją kenčiančiomis grupėmis ir kt.

Sulaukiau daug kreivų žvilgsnių, kai rašiau programą – kad man nepavyks, kad neverta, nes niekas nevertina gerų darbų, tik nukentėsiu, nes vis tiek bus nepatenkintų, ir taip toliau. Bet užsispyriau, dirbau neskaičiuodama valandų ištisus mėnesius, programa pavyko, daugybė organizacijų galėjo vykdyti drąsias žmogaus teisių veiklas, padėti tiems, kurie niekam nereikalingi, o svarbiausia – pačios išmoko žymiai geriau komunikuoti, pristatyti savo darbus, gauti visuomenės pasitikėjimą, ir plėsti bendraminčių ratą. O kiek vaikų, moterų, šeimų, taip pat ir vyrų gavo pagalbą. Džiaugiuosi, kad ją parašiau.

Poelgis dėl kurio buvo/yra gėda?

– Jei suprantu, kad pasielgiau netinkamai – atsiprašau, paaiškinu situaciją, imuosi visų įmanomų priemonių atitaisyti skriaudą, sumažinti žalą. Taigi, jaučiu kaltę. Gėda yra jausmas, kuris susijęs su morale ir saviverte, o ne netinkamo elgesio subjektu. Kaltė orientuota į savo veiksmų klaidingumo suvokimą, tuo tarpu gėda yra jausmas, kai žmogus jaučiasi niekingas, krenta jo savivertė. Gėdinimas yra vienas didžiausių žalą vaiko vystymuisi darančių veiksmų. Tad kaip psichologė rekomenduočiau mažiau gėdytis, dažniau ramiai pripažinti savo klaidas, ir jas ištaisyti.

Paskutinė Jūsų perskaityta knyga?

– Išmokau skaityti būdama trejų su puse, ir nuo tada neįsivaizduoju gyvenimo be knygų. Mūsų visa šeima knygų žmonės  – sūnui skaitėme kasdien, kol vieną vakarą atėmė knygą iš nulūžusio tėčio, ir pratęsė skaitymą pats. Skaitau labai įvairias knygas, ir labai greitai, jei turiu laiko – knygai užtenka pusdienio. Per pastarąsias išeigines skaičiau „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ trilogiją anglų kalba. Man patinka skaityti originalo kalba, taip daug geriau pajuntu knygos esmę. Todėl mano mėgstamiausi rašytojai yra Oscar Wilde ir Maksas Frajus – jie piešia žodžiais, kuria apčiuopiamą, rodos, fiziškai juntamą pasaulį skaitytojui prieš akis.

Ką manote apie visuotiną e-balsavimo galimybę mūsų šalyje, kodėl tai yra gerai/blogai?

– Vienareikšmiškai už. Visose Europos šalyse, kur nėra prievolės balsuoti, vis mažiau rinkėjų ateina prie balsadėžių. Ten, kur įvestas balsavimas internetu – skaičiai stabilizuojasi. Pavyzdžiui, Estijoje rinkėjų aktyvumas padidėjo 2-3%. Lietuvoje balsuoja vis mažiau žmonių, taip pat akivaizdus elektorato nereprezentatyvumas – balsuoja neproporcingai mažai jaunų rinkėjų, labai apsunkintas žmonių su negalia bei užsienio lietuvių balsavimas. O juk negalią ar senatvinius judėjimo apribojimus turinčių žmonių yra apie ketvirtį milijono, užsienio lietuvių netgi daugiau. Turime pusę milijono žmonių, kuriems balsavimas internetu atvertų realią galimybę pareikšti savo valią rinkimuose, taigi – tiesiogiai įtakoti kokia politika Lietuvoje bus formuojama, kaip keisis pačių rinkėjų gyvenimai.

Pagrindinė kritika – balsavimo slaptumas. Primenu, kad kai kurios gyventojų grupės šiandien jo apskritai neturi. Aklieji ir silpnaregiai negali balsuoti slaptai, Brailio raštu biuletenių nėra, tad šalia turi būti žmogus. Balsuojant internetu būtų galimybė jiems tai daryti slaptai. Iš esmės internetinės balsavimo sistemos silpnoji grandis – pats rinkėjas. Niekas negali garantuoti, kad šalia kompiuterio nestovės balso pirkėjas. Lygiai kaip ir niekas negali garantuoti, kad rinkėjas kabinoje nepadarys biuletenio nuotraukos ir neatsiims savo 30 sidabrinių pateikęs įrodymą pirkėjui. Beje, internetinio balsavimo atveju saugumas netgi didesnis – nes užskaitomas paskutinis balsas, taigi, išėjus pirkėjui rinkėjas gali perbalsuoti iš naujo. Arba ateiti gyvai ir nubalsuoti popieriniu biuleteniu, kaip kad daroma dabar.

Saugiklių prasme balsų pirkimas išlieka pagrindinė visų sistemų problema. Techniškai internetinis balsavimas, kai kuriais aspektais, suteikia papildomų galimybių užtikrinti slaptą balsavimą net ir tiems, kas šiandien jos neturi.

Kitas aspektas – rinkėjų duomenų slaptumas skaičiuojant balsus. Šiandien naudojama išankstinė balsavimo savivaldybėse sistema visiškai priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus. Į tą patį voką įdedami du vokeliai – su biuleteniu ir su rinkėjo kortele. Praeitų savivaldybių rinkimų metų buvo užfiksuota daugybė pažeidimų, kai vokai atplėšti nesilaikant tvarkos, ir rinkėjo duomenys tapo vieši.

Tuo tarpu moderni internetinė balsavimo sistema, kurią naudoja Estija, užtikrina saugumą specialia tvarka. Vos rinkėjas pateikia balsą – jo duomenys užšifruojami, jo balsas taip pat. VRK nariai turi kiekvienas po gabalėlį šifro rakto. Pirmu etapu atšifruojamos pavardės, jų sąrašas sulyginamas su gyvai balsavusiųjų sąrašu, kad būtų išvengta dvigubo balsavimo. Jei pavardė yra „popierinio“ balsavimo sąraše – ji pašalinama iš internetinio sąrašo. Likusios pavardės sumaišomos, tada apskritai pavardžių stulpelis pašalinamas. Ir tik tada sistema leidžia suvesti šifrą balsų atkodavimui. Šifras veikia tik naudojant šia seka – tuomet nėra įmanomas slaptumo pažeidimas. Kalbant apie stebėtojų aspektą – pusė šifro, atskleidžianti specialius techninius parametrus, skelbiama viešai, kad visi išmanantys IT piliečiai galėtų patikrinti, ar sistema veikia sklandžiai, ar nebuvo įsilaužta. Tai paprastai daro daugybė žmonių, tad – netgi efektyviau nei stebėtojas, kuris per dieną nuvargsta, eina į tualetą, pavalgyti ir taip toliau.

Neretai sakoma, kad, jei balsavimas internetu toks efektyvus – kodėl tik estai juo naudojasi, o, pvz., Norvegija apskritai atsisakė. Tačiau, iš tiesų ir kitos šalys naudojasi šia sistema, kai kurios – planuoja diegti. Šveicarijoje, šiuo metu, internetinis balsavimas veikia atskiruose kantonuose, nuo 2020 bus visoje Šveicarijoje. Internetu bus ir referendumai, ir rinkimai. Prancūzijoje išeiviai balsuoja internetu. Amerikoje, Australijoje ir Kanadoje – atskiros valstijos. Suomiai priėmė reikalingą įstatymą, ir kuria dabar savo sistemą.

Norvegija iš tiesų atsisakė internetinio balsavimo, tačiau tai buvo politinis sprendimas, nesusijęs su sistemos kokybe ir naudingumu. Valdžioje buvę kairieji sukūrė pilotinį projektą, jis sėkmingai įgyvendintas, opozicijoje buvę dešinieji nuosekliai jam priešinosi, ir, laimėję rinkimus – atšaukė. Motyvas – slaptumo trūkumas, bet, kaip jau minėjau, išmanusis telefonas šiandien sukuria tokią pat riziką.

Beje, internetu siūlomas tik išankstinis balsavimas – nepasitiki, tai eik balsuoti ant popieriaus. Tačiau tai veikia. Žmonėms greičiau, patogiau, visuomenės sluoksniai daug geriau reprezentuojami. Estijoje pirmų rinkimų metu 7% internetu balsavo, o per paskutinius – jau trečdalis rinkėjų.

Šiandien mes aiškiai matome, kas saugo elektoratą, kuris gali paskęsti tarp gausių jaunimo ir užsienio lietuvių balsų. Tikiuosi, kad suvoksime, jog turime didžiulę diasporą, kurios politikai patogiai nemato, nes žmonėms reikia tiek vargti, kad atiduotų savo balsą, žmonėms su negalia tai būtų orus ir patogus būdas dalyvauti valstybės valdyme.

Ar turėtų būti baudžiamiasmenys parsisiuntę iš interneto autorinių teisių saugomą turinį (muziką, filmus ir t.t.) turint omenyje, kad Lietuvoje renkamas „tuščios laikmenos“ mokestis?

– Lietuvoje mes turime dvi lygiavertes problemas. Pirma, autorinių teisių suvokimas pas mus dar neatėjo. Mentalitetu mes vis dar sovietmetyje. Ir su tuo tiesiogiai susijusi kita priežastis – skurdas. Kiek žmonių gali sau leisti pirkti DVD ar BluRay diskus? Kiek išgali su visa šeima vakščioti į filmus? Tad mes turime teisinių reikalavimų ir žmonių galimybių bei mentaliteto koliziją, kurią, šiuo metu, valstybė sprendžia bausmėmis. Kiek tai efektyvu? Manau, kad tai didele dalimi dūmų gesinimas. Visuomenei reikia aiškaus suvokimo, kas yra autorinės teisės, ir galėjimo įpirkti filmus bei muziką legaliai. Labai džiaugiuosi, kad į Lietuvą atėjo netflix, daugėja galimybių, nepažeidžiant autorių, teisių mėgautis mėgstamais filmais, koncertais ir t.t.

Ką manote apie SGD laivo-saugyklos „Independence“ ilgalaikę nuomos sutartį? Ar ji kelia Jums kokių nors klausimų ir ar atrodo visiškai skaidri?

– Energetinė nepriklausomybė yra be galo svarbus Lietuvai geopolitikos klausimas, tačiau techninių ir finansinių šio sandorio aspektų neišmanau, tad būtų nesąžininga atsakinėti.

Žvelgiant į pastarųjų metų įvykius po Euromaidano Ukrainoje, kaip Jums atrodo ukrainiečių įgyvendinamos reformos? Kas ir kodėl padaryta ne taip?

– Tas prakeiktas sovietinis korupcinis mentalitetas. Kolegos iš pilietinės visuomenės guodžiasi, kad ukrainiečiai nebetiki jokia valdžia, nes nė vieni, patekę į valdžią, neatsispiria norui pralobti. Bijau, kad vienintelis kelias yra, visgi, jiems patiems apsispręsti, ar nori gyventi Rusijos Federacijoje, ar Europoje. Manau, kad po revoliucijos turėjo pirmiausia būti imtąsi labai ryžtingų priemonių naikinti korupciją, pasitelkus į pagalbą Transparency International ir tarptautinę patirtį turinčius ekspertus.

Ką manote apie Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangas sustabdyti Maskvos Kultūros ir Verslo Centro „Maskvos Namų“ statybas Vilniuje? Ar tai gera iniciatyva? Kodėl?

– Mane stebina aklas tikėjimas nuo sovietmečio sėkmingai gyvuojančia legenda, kad, ęsą, nereikia painioti kultūros ir politikos. Būtent, prisidengdami kultūra, tiek sovietai, tiek Putino režimas užsiima propaganda. Tariamus kultūros centrus jie itin sėkmingai naudoja, kaip minkštąją galią, kuri vėliau labai sėkmingai papildoma invazijomis. Tuos pavyzdžius daugelyje buvusių Sovietų sąjungos respublikų matome šiandien – paskutinysis yra Simferopolis.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius dabartinėje geopolitinėje situacijoje mėgino sumažinti jo pirmtako padarytą žalą, nes ką galvojo buvęs meras – tai tegalima spėlioti. Nors, gal spėlioti reiktų atsakymo į prieš tai ėjusį klausimą kontekste. Kartais stebiuosi, kokia trumpa žmonių atmintis, kaip jie pamiršo KGB metodus, naudoti sportą, kultūrą ir viską, kas įmanoma, skleisti savo ideologijai.

Kalbant apie rusų tautybės Lietuvos piliečius, žinoma, kad jų šaknys, jų kalba, jų kultūra yra svarbi. Ir aš nuoširdžiai užjaučiu, kad jų šalyje, šiuo metu, vis labiau grįžta kultūros prievartavimas vykdyti režimo užduotis. Tačiau, žmonės, kuriems Lietuva tapo tėvyne, turi teisę būtent čia, Lietuvoje, ir puoselėti savo kultūrą – turime skirti daugiau dėmesio tautinėms bendrijoms, jas stiprinti, remti. Tuomet nereikės importuoti propagandinių centrų iš Maskvos.

Kaip reikia išspręsti Vilniaus Kirtimų tabore esančio narkotikų platinimo lizdo problemą?

– Taboras realiai yra getas, atskirtas psichologine siena, stovinčia tarp mūsų ir romų. Daugelis romų šeimų yra patyrę labai skaudžias netektis dėl narkotikų prekybos – nuo perdozavimo ar ilgalaikio vartojimo mirę vaikai, priklausomybės liūne paskendę ištisos šeimos. Jie patys nori ištrūkti, ir jaučiasi spąstuose, nes neturi kur dėtis. Jie nepasitiki mumis – mes jais. Tačiau romai yra bendruomenė, kurią mes atstūmėme labai seniai, turime daug piktų prietarų ir stereotipų, tad būtent mes turime žengti tą pirmą žingsnį, ir jiems padėti. Beveik trijų milijonų valstybė tikrai gali susikaupti ir integruoti kelis tūkstančius žmonių.

Pirmas svarbus dalykas – suvokti, kad, šiuo metu, absoliuti dauguma šios bendruomenės faktiškai gyvena ne Lietuvoje ir ne 21 amžiuje. Daug žmonių neturi dokumentų, nekalba lietuviškai, yra neraštingi, ir neturi jokios darbo patirties. Tad, pirmiausia, svarbu juos suskirstyti šeimomis, ir iškeldinti į skirtingas Lietuvos vietas. Be abejo, su bendruomenėmis, kur bus atkeltos romų šeimos, būtina dirbti prieš tai ir po to, kiekvienai šeimai priskirti socialinį asistentą, būtinai suformuoti sąlygas išmokti dirbti konkrečius darbus.

Jau dabar praktika rodo, kad, dėl emigracijos nykstančiuose miesteliuose, panaudojus nebenaudojamus namus, suteikus žemės ir galimybę sukurti savo ūkį, romai sėkmingai integruojasi. Su socialinių darbuotojų pagalba išmoksta rūpintis vaikais taip, kad jie galėtų lankyti mokyklą, ir ištrūkti iš skurdo ir priklausomybių rato.

Ar pritartumėte eutanazijos legalizavimui Lietuvoje, kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Manau verta atsimerkti ir suvokti, kad Lietuvoje jau vyksta eutanazijos atvejai. Komos būklėje esančių žmonių artimieji, kartais, patys prašo medikų padėti leisti merdinčiam žmogui ramiai numirti. Mano pačios šeimoje be galo skausminga patirtis, kai, atgaunantis sąmonę, mylimas šeimos narys būtent to ir prašė – leisti išeiti. Teisiškai medikai to negali daryti, o žmogiškai žiūrint – jiems taip pat būna skaudu matyti beprasmiškas paciento ir jo artimųjų kančias.

Nemanau, kad eutanazija pilna apimtimi turėtų būti teisėta. Turiu omenyje variantą, kai bet kas, bet kada gali nutarti, kad nori numirti – tokiu atveju kyla itin daug nužudymų rizikos. Taip pat kyla rizika, kad vietoje reikalingos pagalbos, kurią gavęs žmogus sėkmingai gyventų toliau, jis pasirinktų sprendimą, kurio nebeatšauksi, ir žmogaus iš ano pasaulio nebesugrąžinsi. Tačiau, būčiau už negaivinimo taisyklę – kai žmogus išreiškia valią jo negaivinti, ištikus klinikinei mirčiai, ir už atjungimo nuo gyvybę palaikančių aparatų galimybę, kai medikų konsiliumas patvirtina, kad tikimybės atsistatyti savarankiškoms gyvybinėms funkcijoms nėra.

Ar vertėtų Lietuvoje apmokestinti pajamų mokesčiu religinio kulto bendruomenes, turint omenyje, kad jų dvasiniai lyderiai gauna Sodros ir sveikatos apsaugos garantijas tame tarpe ir nereligingų/ateistinių pažiūrų žmonių sąskaita? 

– Manau, kad Lietuvoje užtenka naktinių reformų – svarbius mokestinius klausimus reikia išsamiai išdiskutuoti su tauta.

Ar pritartumėte kanapių legalizavimui Lietuvoje?

– Ne. Nematau jokių pagrįstų priežąsčių tai daryti.

Ar pritartumėte paauglių lytiniam švietimui mokyklose? Nuo kelintos klasės mokiniams galėtų būti pasakojama apie lytinių santykių pasekmes, lytinių susirgimų pavojus, kontracepciją?

– Mano supratimu, lytinio švietimo programos pagrindas yra saugių emocinių ryšių kūrimas, suvokimas, kas yra intymumas, ir kaip apsaugoti save nuo brovimosi į intymią erdvę bei lytinės sveikatos apsaugos supratimas. Lytinis gyvenimas yra sveika, reikalinga kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, svarbu, kad jis būtų pradedamas laiku, saugiai ir, svarbiausia, suvokiant jo neatsiejamumą nuo abipusiu pasitikėjimu grįsto emocinio santykio. Ne mažiau svarbu vaikui ir paaugliui žinoti, kas yra intymu, kas yra privatu, kas leistina, o kas netinkama, kaip suprasti, kai kažkas kėsinasi į jo/jos intymią erdvę. Taip pat suvokti, kas vyksta su žmogaus kūnu bręstant, ir ko tikėtis.

Man pačiai patinka holistinis požiūris – pusiausvyra tarp emocinio ir fizinio, sveikas ir aiškus žinojimas, pagrįstas mokslinėmis žiniomis, ir pateikiamas konkrečiam vaiko raidos etapui pritaikytais būdais tinkamai apmokytų žmonių, gebančių ramiai ir aiškiai atsakyti į klausimus, atsižvelgti į rizikos faktorius, jautriai reaguoti į moksleivių nerimą, baimes, sutrikimą, smalsumą. Tam yra parengtos holistinės lytinio švietimo programos. Jos esmė – supažindinti vaiką ir paauglį su lytiškumu, intymumu, atsižvelgiant į jo raidą bei apimant visus aspektus, ir kartu ne moralizuoti, tai daryti ramiai, jautriai, atskirai berniukų ir mergaičių grupėse, pateikiant tėvams detalų planą ir paaiškinimą, kas, kaip ir kodėl bus pasakojama.

Kokia jūsų nuomonė apie homoseksualių asmenų santuokos įteisinimą bei įvaikinimo galimybę Lietuvoje?

– Vienos lyties šeimose augančių vaikų raidą tyrinėję mokslininkai nustatė, kad visuomenėse, kur yra aukštas homofobijos lygis, tokiose šeimose augantys vaikai patiria pastebimą žalą socializacijai, savivertei, tapatybei. Tad vardan vaikų gerovės nerekomenduočiau to šiuo metu daryti Lietuvoje.

Dėl vienos lyties porų gyvenimo įteisinimo – tarptautinės konvencijos ir nacionaliniai įstatymai draudžia diskriminuoti asmenis dėl jų lytinės orientacijos. Tačiau, teisinė forma, kuria įtvirtinamas vienoks ar kitoks ryšys, visgi, yra valstybės sprendimas. O tokie sprendimai priimami išsamiai išdiskutavus su visuomene. Manau, kad partnerystės įteisinimas išspręstų daugelį praktinių problemų, nuo susirgusio artimojo lankymo iki paveldėjimo klausimų, tad tikiuosi, kad ateinantis Seimas imsis šio klausimo sprendimo.

Ar pritariate įstatyminiam draudimui moterims ir vyrams dengti veidus viešosiose vietose?

– Be abejo, tam tikrose kultūrose naudojamos moterų veidą dengiančios skraistės yra diskriminacijos simbolis, moterų sudaiktinimo priemonė. Tačiau vien draudimais pasiekti rezultato neįmanoma – svarbu su atvykstančiais žmonėmis dirbti, padėti suprasti kodėl nenorime burkų ir hidžabų. Kitaip rizikuojame dar labiau pabloginti šių moterų padėtį, kai jų šeimos nariai jas faktiškai įkalins namuose, ar imsis žiaurių bausmių už rodymąsi viešose vietose neprisidengus. Niekam tai nepadėtų. Lengvų sprendimų nėra, tačiau taikstytis su moterų teisių pažeidimais negalima.

Kokie realūs ES šalių vyriausybių sprendimai padėtų sumažinti teroro aktų skaičių Europoje?

– Daugelis Europos valstybių – nuo Prancūzijos iki Belgijos – moka kainą už tai, kad savo laiku leido atsirasti getams. Neintegruoti atvykėliai iš esmės pakibo tarp dviejų kultūrų, savosios, kuri pernelyg skirtinga nuo europietiškos, ir juos priėmusios valstybės, kuri norėjo tik jų darbo rankų, bet iš tiesų visai nenorėjo pernelyg suartėti. Žmonės ne akli – matydami, kad yra laikomi žemesnės rūšies žmonėmis, neįgavę įgūdžių kokybiškai įsilieti į švietimo sistemą, darbo rinką, socialinį gyvenimą, jie prikaupė nuoskaudų, pagrįsto nusivylimo, ir tai tapo sprogstamuoju užtaisu.

Labai lengva užverbuoti teroristą, susidūrus su piktu ir skriaudą jaučiančiu žmogum. Diskriminacija, skurdas, getai – tai buvo dirva terorizmui. Šiandien realiai tegalima mažinti žalą – dirbti su getais, juos išskaidant, skiriant praktinį dėmesį juose gyvenantiems žmonėms, ir kartu dirbant su visuomene bei skiriant didesnį dėmesį religijos, konkrečiai islamo mokymui, vengiant radikalizmo. Jei kam atrodo, kad tai naivus ar idealizuotas variantas, pernelyg besirūpinantis imigrantų teisėmis – pasiūlykite kitą variantą.

Be abejo, kol šis darbas duos vaisių – mes turime išlaikyti sustiprintą saugumo lygį, tačiau nepaprastai svarbu neperžengti ribų, elgtis pagarbiai, ir nenuteisti, nesant įrodymų, nes, kitaip, iš nekaltų žmonių prigaminsime neapykanta alsuojančių priešų.

______________________________________________

Naujienų portalo KaunoŽinios.lt priešrinkiminėje debatų rubrikoje gali dalyvauti visi oficialiai 2016m. Seimo rinkimams registruoti kandidatai. Dėl dalyvavimo galima kreiptis iki rugsėjo 30 d. e.paštu: info@kaunozinios.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt