Nupjautas ne socdemų žiedas arba pasitikėjimo LSDP atkūrimas

Paskelbė: Data: 2017-10-08 01:00

Spausdinti | Komentarai

Arkadijus Vinokuras © Andriaus Lelkaičio nuotr.

Kai LSDP etikos ir procedūrų komisija 2017 metų spalio 7 dieną priėmė istorinį sprendimą šalinti 10 atskalūnų iš partijos, reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Seimo socdemų (?) frakcijos narė Irena Šiaulienė paskelbė: „Tiesiog nupjovė žiedą, kurį laiko nužydėjusį.“. Ji nenorom visiškai teisi. Tik liūdnos poezijos šioje vietoje nei kvapo. Buvo paprasčiausiai nupjautas niekada nežydėjęs buvusios komunistinės nomenklatūros, pasisavinusios socialdemokratijos vardą, žiedas.

Taip, dėkui už Europos Sąjungą, NATO, Šengeną, eurą, atkurtą kariuomenę. Bet jokios padėkos už kas penktą Lietuvos pilietį vegetuojantį žemiau skurdo ribos, jokios padėkos už didžiausią ES pajamų nelygybę ir veik 800 tūkstančių šalį palikusius bendrapiliečius. Jokios padėkos už išplitusi švogerizmą ir korupciją partijos valdomose savivaldybėse ir valstybinėse įmonėse. Ir, galiausiai, jokios padėkos už liberalamas ir verslui atiduotą socialinės atsakomybės ir solidarumo politiką, tą, kuri būdinga socialdemokratijai.

Kas laukia 10-ties pigiai susireikšminusių vis dar Seimo socialdemokratų frakcijos narių? Pateiksiu sąmokslo teoriją: pašalinti iš partijos jie taps LVŽS nariais ir taip perims žaliavalstiečius. Nauda? Nauji postai, kai kam atsiveria kelias į Europarlamentą. Kitaip tariant – Seimas forever.

Atskira padėka šiandieninės sudėties LSDP EiPK už principingą sprendimą. Tačiau buvusios sudėties EiPK kolegos turėtų patys trauktis iš partijos už visišką prisitaikėliškumą ir bailumą. Jeigu jie būtų tiek pat principingi, šiandien viso šio farso nebūtų įvykę. Priminsiu, partija nėra ir neturi būti prisitaikėlių draugelių sambūris siekiančių tik asmeninių interesų įgyvendinimo vis palaižant reikiamą vietą „išrinktiesiems“ partijos vadovams. Tai reiškia, kad pašalinusi degradavusią ir susimovusią ilgaamžę partijos vadovybę, partija įgauna galimybę sutelkti visas jėgas socialdemokratijos sugrąžinimui partijai jos vardu.

Kelias atgal į socialdemokratiją lengvas nebus. Tai, kas buvo įmanoma Vakarų socialdemokratijoms Europos ekonominio bendradarbiavimo sąlygomis, kai vyravo protekcionizmas ir pakankamai uždaros ekonomikos, leidusios eksperimentuoti kuo didesniu valstybės vaidmeniu kuriant gerovės valstybę, šiandien, vyraujant globalizmui, tai sunkiai pasiekiama. Ekonomikos politikos lankstumas žiaurios konkurencijos sąlygomis yra būtinas. Bet kaip tuo pat metu kurti gerovės valstybę, kurioje eilinis pilietis jaustųsi socialiai saugus ir kūrybingas, o ne siekiantis likti valstybės išlaikytiniu? Artimiausias teigiamas pavyzdys būtų Danija.

Bet kuriuo atveju, atgimusios mūsiškės socialdemokratijos laukia vietiniai politiniai ir psichologiniai iššūkiai. Pirmas – pozicionuoti save kaip socialdemokratinę partiją. Tačiau šiandien turint valdžioje neaiškų politinį vienetą, kartais pretenduojantį į „kairiąsias vertybes“, būtina mūsiškiams socialdemokratams su Gintautu Palucku priešakyje nubrėžti aiškią strategiją ir tiek pat protingą taktiką leidžiančią parodyti rinkėjui esminius skirtumus tarp „profesionalų vyriausybės“ su Tado Blindos tendencijomis, ir tikros socialdemokratijos gebančios sunkiausiomis sąlygomis kurti gerovės valstybę visiems.

Šioje vietoje turi būti vykdoma pati tikriausia pedagoginė politika Lietuvos verslininkams. Verslas turi suvokti, kad solidarumas su darbuotojais jiems taip pat yra naudingas. Jau dabar, kai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, daug aiškinti nereikia. Nesupranti per protą, suprasi per kišenę. Jeigu verslas mano, kad galės mokėti per pus mažiau darbo imigrantams iš kitų šalių, tai šią viltį būtiną palaidoti. Taip pat turi būti skatinama profsąjungų plėtra. Negali profsąjungos, atstovaujančios gal 6 procentus Lietuvos darbuotojų ginti visų teises.

Dar vienas iššūkis – formuoti socialdemokratų frakciją Seime. Jeigu šito nebus sugebėta padaryti, partija ir toliau liks „pakabinta“ ant atskalūnų gerų ar blogų norų. Gerų norų kaip ir nenusimato tiesiog iš primityvaus piktumo. Mažiausiai ko partijai reikia, tai tapati įkaitu Seime neaiškiomis sąlygomis. Pašalinti iš partijos, atskalūnai tampa politiniais laukiniais ir jokiais būdais ne socialdemokratais. Aiškumas dėl partijos vaidmens Seime yra būtina sąlyga norint, kad partijos atgimimas netaptų farsų ar nesibaigiančia muilo opera.

Kalbėjau taip pat ir apie psichologinius iššūkius. Dažniausiai rinkimai siejami su emocinėmis nuostatomis, simpatijomis ar antipatijomis vienai ar kitai partijai. Lietuvoje tai ypač aktualu, nes politinis sąmoningumas nėra aukštas. Lygiagrečiai su jokių ideologijų neturinčiomis partijomis, kurių dėka vis gimsta trumpalaikių gelbėtojų būrys, piliečio nusivylimo keitimas į viltį kelia nepaprastai aukštus žmogaus psichologijos pažinimo reikalavimus. Problema su mūsų politikais, kad jie, kaip ir bet kuris Lietuvos pilietis turi su tuo pažinimu rimtų problemų. Kai valstybė savo visuomenės sveikatingumo politikoje psichologams palieka mažiausiai vietos, bet kokios kalbos apie rimtą socialiai atsakingą politiką telieka kalbomis.

Vien tik ekonominiais sprendimais rinkėjo pasitikėjimo neatkursi. Šiandien Lietuvos socialdemokratų kaip tik ir laukia kova už rinkėjo ir visuomenės pasitikėjimo partija atkūrimą. Ši kova pareikalaus visų pirma partijos susitelkimo viduje, kuris įmanomas tik pastoviai ir glaudžiai bendraujant su partijos skyriais. Pareikalaus ir partijos vadovo bei jo komandos suformuluoto veiksmų plano naikinant iš esmės korupciją ir švogerizmą pačioje partijoje. Laikas, turint omenyje visą eilę būsimų rinkimų, viena vertus, yra didžiausias atgimstančios Lietuvos socialdemokratijos priešas, kita vertus jis konsoliduoja aktyviems, esminiams ir teigiamiems pokyčiams. Tik taip bus susigrąžintas pasitikėjimas lietuviškąja socialdemokratija.

Vinokuras.lt

Avatar

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Arkadijumi Vinokuru