Politinė šalies degradacija – uždaras ratas

Paskelbė: Data: 2016-09-27 05:15

Spausdinti | Komentarai

Arkadijus Vinokuras © Andriaus Lelkaičio nuotr.

Kas kaltas dėl šalies politinės degradacijos? Visų pirma Lietuvos socialdemokratų partija taip ir nesugebėjusi per ketverius metus valdžioje susigrąžinti socialdemokratijos.

  • LSDP  vadovybės siekis lankstytis į visas puses tai bažnyčiai, tai verslininkams  samdomų darbuotojų sąskaita griauna bet kokias viltis įprasminti  socialiai atsakingą  ekonomiką ir solidarumą visuomenėje.
  • Tuo pat pataloginė baimė imtis rimtų žygių pažaboti pačioje partijoje korupciją, švogerizmą, prekybą poveikiu  (taip iš esmės naikinant ydingą siaurais interesais grįstą lojalumo partijai modelį) – visa tai kartu paėmus tolina socialdemokratija nuo jos pačios.
  • Lietuvos socialdemokratų dešinėjimas niekaip  neapsaugojo Lietuvos politinės padangės nuo „technokratų“ partijų ir nuo eilinių „kovos  su korupcija“ aferistų, šauniai perimančių nusivylusiųjų balsus, atsiradimo. Tai tie balsai, apie 20 procentų, kurie turėjo atitekti socialdemokratams jeigu jie būtų susigražinę socialdemokratiją. Taip neatsitiko.
  • Lietuvos socialdemokratų partija nėra tokia pagal apibrėžimą, nors šito iš jų laukia gera dalis Lietuvos rinkėjų.
  • Šiandien socialdemokratų partijai po rinkimų būtinas naujas lyderis ar lyderė, kurio esminis tikslas būtų socialdemokratijos susigrąžinimas jos vardu besivadinančiai partijai.  Reikalingas žmogus, kuris yra socialdemokratas ne žodžiais, ne atmintinai iškaltu žargonu, ne lojalumu draugeliams pasižymintis ar gaminantis politinius broilerius – prisitaikėlius.
  • Reikalingas  žmogus, neturėjęs šaknų komunistų partijoje ar komsomole, neturėjęs nieko bendro su sovietine nomenklatūra, lojalus partiją vienijančiai idėjai ir iš jos išplaukiančiai ideologijai.

Nesulaukę, jie spjauna į Tėvynę ir bėga svetur ieškoti geresnio gyvenimo.  Į šitą „geresnis gyvenimas“  supratimą patenka ir politinė valdžios kokybė, tai yra kai partijos politika  atspindi savo deklaruojamas vertybes. Jeigu Skandinavijos  socialdemokratai būtų lietuviškosios socialdemokratijos atitikmuo, jie matytų ten gerovės valstybes kaip savo ausis.

Lietuvai verkiant reikia rimtos kairiosios politinės partijos ypač, kai anot Amžiną atilsį profesoriaus Leonido Donskio: „[Atidžiai] stebėdamas, kaip mūsų žiniasklaida inkorporuoja tolimos dešinės komentatorius į pagrindinę nuomonės formavimo srovę, kaip buvusios marginalinės mūsų tolimos dešinės figūros daro svaiginančią politinę karjerą centro dešinėje, kaip gan iškilios figūros atvirai teisina Vengrijos ir Lenkijos antidemokratinę politiką vien todėl, kad jos yra NATO narės ir pan., neketinu apsigauti. Potencialo mums tapti dar viena mažyte Lenkija arba Vengrija tikrai pakanka.“. (L. Donskis: „Ar mūsų laukia Vengrijos ir Lenkijos scenarijus?“).

Kitaip tariant, Lietuvos socialdemokratų (kaip kairiosios partijos)  intelektualinis neįgalumas nesugeba užkirsti kelio partijoms, siekiančioms demokratija grįsti sau kelią į Lietuvos politinį Olimpą.  Kokiu tikslu? Bažnytinėmis ir nacionalistinėmis dogmomis panaikinti demokratiją Lietuvoje. Taip atsitiko prieškarinėje Lietuvoje. Pasekmės mums puikiai žinomos: diktatūra ir valstybės išdavimas Sovietų Sąjungai.  Paradoksalu, bet  šiandien Europos socialdemokratai siekia įgyvendinti Europos Sąjungos idėją, o kraštutiniai dešinieji – ją griauti.  Kas atsitiks, jeigu kraštutiniai taps establišementu? Užmeskite akį į Lenkiją ir Vengriją, Jungtinę Karalystę, pamatysite.

Jau akivaizdu, kad Seime po rinkimų atsidurs trys prieš ES idėją pasisakančios partijos: valstiečiai žalieji, TT ir  Darbo partijų likučiai. O jeigu dar ir  G. Landsbergis nesugebės suvaldyti savo talibų?  Nesuvaldys galimų korupcinių skandalų? Juk partijos gretose vėl matosi konservatorių valdymo laikais mažiausiai dvylika korupcinių skandalų  sukėlę  veikėjai. Dar pridėkime  prieš korupciją „kovojančius“ violetinius  aferistus ir   kažkas Kremliuje gers šampaną.  Beje, už „antikorupcinę koaliciją“ balsuos niekur nedingusi violetinė gatvė.

Politinė šalies degradacija ypač sustiprėjo Lietuvos socialdemokratams sudarius koalicija su TT ir Darbo partija. Intelektualine ir vertybine prasme smukimas akivaizdus. Visa armija gėdą Lietuvai darančių  „politikų“ išvydo dienos šviesą.  Tai padorumo, solidumo, erudicijos nepaliesti žmonės, kurie, egzistuojant  rimtai vertybinei socialdemokratijai,  niekada nebūtų galėję tapti ministrais, vice ministrais, merais. Taip, politikoje kompromisai būtini, bet ne  esminių principų sąskaitą. Tie principai, deja, buvo paminti.

Kai Lietuvoje yra tik viena kairioji partija turinti lyg ir pasipriešinti  visai dešiniųjų partijų ordai, tvirtos kairiosios vertybinės pozicijos neturėjimas yra neatsakingas, įtartinas, nekeliantis pasitikėjimo.  Tas nepasitikėjimas pagrįstas, todėl neleidžia Lietuvos socialdemokratams  didinti savo gerbėjų ir rėmėjų įprastą procentą.

Norint keisti visuomenę iš esmės, negalima eiti obuoliauti kartu su siaurų privačių interesų patenkinimui skirtomis partijomis. Deja, ateinančio Seimo politinė sandara patvirtins, kad Lietuvos politinė tikrovė tik ir susideda iš vertybinėmis apsimetančių partijų.  Todėl tenka liūdnai konstatuoti, kad šalies politinė degradacija virsta nestabdomu procesu.  Deja, šioje vietoje ratas užsidaro.

Vinokuras.lt

Avatar

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Arkadijumi Vinokuru