Vieni labiausiai mėgsta misionieriaus pozą, kiti savo užmačias kurpia už nugaros, tačiau, regis, vis tik pseudoteisuolio poza teikia patį didžiausią pasitenkinimą savimi. Be to, tai pats saugiausias būdas atkreipti dėmesį, kai nieko nerizikuodamas labai greitai gali susilaukti aplodismentų ir minios pritarimo šūksnių. Kita vertus, pabandykime įsivaizduoti priešingą atvejį, – kokias gyvenimo negandas galite užsitraukti ant savo galvos, jeigu imtumėte ir išdrįstumėte suabejoti teisuoliškumo kaip amato ir rutininės veiklos prasmingumu..
Kai ką tik viena nepaprastai simpatiška ir labai talentinga žurnalistė, kuria slaptai žaviuosi ir dėl jos niekam neprilygstančio teisuoliškumo, pareiškė, kad socialdemokratų bičiuliai urėdai yra pasiryžę sumokėti, rinkdami eurus nuo medžių lapų, tiek, kiek reikia, kad tik išsaugotų savo privilegijuotą padėtį prieš reformatorių užmačias, pradėjau save įtarinėti dieną ir naktį – koks čia mano išskaičiavimas, kodėl neseniai ryžausi naujosios vyriausybės planus naikinti urėdijas pavadinti kvailokomis užmačiomis ?
Tiesą sakant, nepažįstu nė vieno urėdo, gyvenime nesu sutikęs gyvo socialdemokrato, nors garsas apie pastarųjų darbų nevienareikšmiškumą sklinda toli. Taigi vėl reikėtų prašyti teisuoliško paaiškinimo – kaip parsiduoda urėdams tie, kurie patys to nežino, kokiu būdu parsidavėliškumo užkratas slaptai prasibrauna į mūsų pasąmonę, patiems to nenutuokiant ( nežinome – kokį velnią savyje nešiojame)? Greitomis sakai tarsi ir teisindamasis, kad esi vedamas tyros širdies šauksmo, be jokių užmačių kažkam įsiteikti, pasipelnyti, apžioti savo naudą, tačiau ar turi teisę dabar kišti tokį atpigusį trigrašį ten, kur dalijamasi pinigais, postais arba bent teisuoliškumo pozomis?
Tarkime, kad tyra širdis taip pat yra mitas, tačiau mažiausiai tai yra nauja pseudoteisuoliškumo formą. Greičiau tai yra pyktis, užplūstantis matant, kai problemos pešamos ne iš tikrovės, o realybę pradeda stelbti tuščiavidurė pakazūcha (lietuviškai – turinį praradusi parodomoji forma). Čia tiktų ir postmodernizmo terminas „simuliakras“, atkreipiant dėmesį, kad didesniu ar mažesniu laipsniu prasimuša kažkas panašaus į tendencija, kai – neduokDie – Lietuvos vyriausybės veikla galimai įgyja simuliakrinį pobūdį ir vis labiau plėtojasi tuščia simuliacine eiga.
„Valstiečių“ rinkiminiai pažadai buvo tokie grandioziški, kad netikėtai jiems laimėjus valdžią balanso idėja įpareigoja paieškoti ne mažiau šokiruojančių sprendimų. Žmonės iš tiesų tikėjosi revoliucinių permainų, tačiau tai nereiškia, kad šokiruoti galima tik atitrūkus nuo tikrovės ir pasiklydus savo pačių prieštarose. Labiausiai liūdina, kad buvo žadama dėti pastangas prikeliant šalies regionus naujam gyvenimui, iš mūsų pusės tikintis bent geros valios ta linkme, tačiau realiai tokie sprendimai kaip urėdijų naikinimas yra kažkas panašaus į pasiryžimą visas problemas spręsti pakasynų maršo ritmu.
Korumpotumo idėja, teisinant urėdijų naikinimo vajų, čia visiškai netinka dėl tos paprasčiausios priežasties, kad ji tinka visoms mūsų valdiškoms institucijoms, o sutelktoms Vilniuje, kaip atrodo, dar ir didesniu laipsniu nei provincijos įstaigoms. Ta pačia proga prisiminiau, kad garsus istorikas neseniai pareiškė, kad Lietuva be Vilniaus yra niekas. Tačiau greičiau liūdna tiesa yra tokia, kad Lietuva be provincijos yra niekas. Lietuvos be regionų neliktų nė kvapo, net jeigu Vilnius taptų dar labiau klestinčiu ES miestu.
Sigitas Parulskis sovietinių laikų pabaigoje su aliuzija į sovietijos herbą viename eilėraštyje bylojo maždaug taip: ko nenupjovė pjautuvas, tą uždaužys kūjis. Leiskite priminti, kad savo ruožtu F. Nietzsche vieno savo veikalo skyrių pavadino „Filosofavimas kūju“ (prašau čia nesumaišyti vienos raidės – mano pastaba). O dėl mūsų politikų būtų galima paklausti taip – jie tikri, tikrovės neišsižadantys, reformatoriai, ar tik filosofai kūjais?
Taip pat skaitykite: Apie sudvasnėjusią dvasią ir vertybių virtimą vertibėmis
