Šių metų spalio 20 dieną Lietuvos Konstitucinis Teismas, reaguodamas į Seimo narių grupės kreipimąsi, paskelbė nutarimą dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose. Šio nutarimo esmė – galiojančios vienmandačių rinkimų apygardų ribos prieštarauja Konstitucijai, kadangi jose registruotų rinkėjų skaičių skirtumai viršija nustatytas ribas. Seimas turėtų priimti sprendimus, kuriais būtų sudarytos sąlygos kuo tolygesniam rinkėjų skaičiaus pasiskirstymui.
Seimo nariai netruko sureaguoti į šį nutarimą. Prasidėjus diskusijai dėl to, kaip reikėtų įgyvendinti tokį nutarimą, socialdemokratų frakcijos atstovai pasiūlė visai atsisakyti Seimo narių rinkimo vienmandatėse rinkimų apygardose ir taikyti tik proporcinę rinkimų sistemą. Netrukus šio siūlymo autoriai, turbūt po Darbo partijos nepritarimo, juo suabejojo. Tačiau visai neseniai įregistruotas kitoks, bet ne mažiau radikalus rinkimų sistemos reformos pasiūlymas – konservatorius Dainius Kreivys siūlo nuo 2020 metų Seimo narius rinkti tik vienmandatėse apygardose.
Ne pirmas kartas, kai kilus poreikiui imtis teisėkūros iniciatyvos, prasideda diskusijos išvedančios toli už svarstomos problemos sprendimo ribų. Galima apsiriboti konstatavimu, kad vienas iš mėgstamiausių Seimo narių užsiėmimų yra siekti matomumo žiniasklaidoje, o kuo radikalesnis siūlymas, tuo daugiau dėmesio galima sulaukti. Tačiau šis reiškinys vertas platesnio aptarimo, nes jis daug pasako apie politiką Lietuvoje. Beje, ne tik Lietuvoje. Politikų mėginimus išnaudoti į politinę darbotvarkę patekusius klausimus perrinkimo tikslais bei politinių ciklų svarbą konstatuoja daugelis demokratinę politiką nagrinėjančių tyrimų.
Tad ką rodo siūlymas atsisakyti Konstitucijoje įtvirtintos mišrios rinkimų sistemos ir pereiti prie rinkimų tik vienmandatėse apygardose? Pirmiausia, jis atspindi neigiamą visuomenės požiūrį į politines partijas. Kaip rodo visuomenės apklausos, pasitikėjimas politinėmis institucijomis Lietuvoje apskritai yra santykinai žemas, o pasitikėjimas partijomis yra ypatingai žemas. Tam yra svarių priežasčių, tačiau esminis klausimas, ar šias priežastis pašalintų visiškas proporcinės rinkimų sistemos atsisakymas. Ar teisus Dainius Kreivys, pagrįsdamas savo siūlymą pereiti prie Seimo rinkimų tik vienmandatėse apygardose siekiu „… sukurti sąlygas stabilesnei politinei sistemai, sustiprinti partijas ir pasitikėjimą jomis“, kaip teigiama jo aiškinamajame rašte?
Tokia argumentacija, švelniai tariant, abejotina. Veikiausiai rezultatas būtų atvirkštinis. Kaip įtikinamai argumentuoja kolega Mažvydas Jastramskis, įtvirtinus rinkimus tik vienmandatėse apygardose rinkėjams būtų sunkiau susigaudyti, kas kokioms idėjoms atstovauja, dar labiau didėtų Seimo fragmentacija, narystė frakcijose būtų dar nepastovesnė, be to, didesnė dalis rinkėjų balsų būtų iššvaistyti, kai jų palaikyti kandidatai nepatektų į Seimą. Šalia šių jau žinomų argumentų galima pateikti ir dar vieną, kuris iki šiol mažai svarstytas Lietuvoje. Kaip rodo JAV kongreso narių balsavimo tyrimai, atskirose apygardose išrinkti kongreso nariai dažnai savo darbe orientuojasi tik į savo apygardos rinkėjų, dažnai atskirų įmonių ar interesų grupių, poreikius. Rengdami įstatymų projektus ir balsuodami jie dažniausiai siekia kitų kongreso narių paramos mainais už savo balsą jiems, o tiksliau, jų apygardų interesų grupėms svarbiems sprendimams. Tokie mainai balsais ir paketiniai susitarimai dažnai baigiasi tuo, jog priimami atskiroms interesų grupėms naudingi sprendimai, už kuriuos sumoka mokesčių mokėtojai (kai tariamasi dėl paramos iš biudžeto) arba vartotojai (kai nuo konkurencijos apsaugomos atskiros įmonės ar jų grupės). Esant tokioms politinio žaidimo taisyklėms, paskatos pagalvoti apie visos šalies viešuosius interesus susilpnėja.
Lietuvoje panašų reiškinį galima stebėti, kada Seime vyksta diskusijos dėl šalies biudžeto projekto. Įprasta, kad vienmandatėse apygardose rinkti Seimo nariai priruošia siūlymų paremti savo apygardos mokyklas, ligonines ar infrastruktūros projektus, nesigilindami, kaip jų siūlymai dera su bendra šalies švietimo, sveikatos apsaugos ar investicijų politika. Be to, teikiant šiuos siūlymus paprastai nesivarginama nurodyti finansavimo šaltinių – anksčiau būdavo įprasta atsainiai parašyti, kad tai siūloma finansuoti iš skolos aptarnavimo išlaidų. Nors daugelį tokių siūlymų valdantieji atmeta, tikėtina, kad jei ne pusė, o visi Seimo nariai būtų renkami vienmandatėse apygardose, tokia praktika sustiprėtų ir didintų spaudimą augti šalies įsiskolinimui bei mažintų dėmesį tokiems bendriems visuomenės poreikiams kaip krašto apsauga.
Tad siūlymas visiškai atsisakyti proporcinės rinkimų sistemos ne tik neišspręstų menko visuomenės pasitikėjimo partijomis ir politinėmis institucijomis problemos, bet dar labiau ją paaštrintų. Toks siūlymas būtų žalingas ir dėl to, jog būtų keičiama tai, kas turėtų būti keičiama tik kraštutinėmis aplinkybėmis – Konstitucijoje įtvirtintos esminės politinio žaidimo taisyklės. Nors spręstinų problemų yra ir galbūt čia negalima taikyti principo „nereikia taisyti to, kas nesulūžę“, tačiau nereikėtų nuvertinti esminių politinio ir ekonominio gyvenimo taisyklių stabilumo svarbos. Atrodo, tai turėtų ypač gerai suprasti konservatorių partijos atstovai…
Apskritai, įvairių partijų nariai renkasi kelią, kuris grindžiamas orientacija į visuomenes baimes ar paviršutiniškas nuostatas, neskiriant laiko analizei ir viešiems aptarimams, o skubant teikti pseudosprendimus. Šiuo keliu pasirinko eiti ir Algirdas Sysas, pasiūlęs progresinių mokesčių įstatymą, kuris veikiausiai nespręstų aktualios skurdo problemos ar santykinai didelio darbo jėgos apmokestinimo problemos Lietuvoje, bet tik imituotų rūpestį mažai uždirbančiais. Toks kelias turbūt pasirenkamas, nes taip paprasčiau – nereikia analizuoti, diskutuoti su rinkėjais, ne tik išklausyti, bet ir pamėginti juos įtikinti savo argumentais. Kartais toks kelias pasirenkamas, norint suteikti naudą atskiroms interesų ar rinkėjų grupėms. Taip turbūt aiškintinas viešai aptarinėjamas neatitikimas tarp poreikio telkti išteklius aukščiausio lygio mokslo tyrimus ir studijas šalyje vykdančiuose universitetuose ir realiai planuojamų investicijų, įskaitant ir ES lėšas, remontui bei naujoms statyboms tuose universitetuose, kurių egzistavimas ir veiklos rezultatai kelia rimtų abejonių. Kartais galbūt tiesiog trūksta kompetetingų Seimo narių ar ministrų padėjėjų ir patarėjų.
Eidami šiuo keliu politikai rodo, kad stokoja lyderystės įgūdžių, kurie būtų nukreipti į paramos telkimą svarbiausių šalies visuomenės problemų sprendimams. Gebėjimas spręsti dalykines problemas, siekti iškeltų tikslų tinkamomis priemonėmis ir tuo pačiu laimėti rinkimus yra retas reiškinys daugelyje demokratinių šalių. Bet šis gebėjimas yra tikros politinės lyderystės išraiška. Populizmą ir lyderystę skiria tai, kad pirmuoju atveju svarbus tik perrinkimas, o antruoju – ne tik jis, bet ir nuoširdus rūpestis šalies politinės bendruomenės reikalais.
———-
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
