Užkrėstas protas ir „prigimtinė meilė“ valstybei

Paskelbė: Data: 2015-06-08 09:27

Spausdinti | Komentarai

© Stanislovo Kairio nuotrauka
Kalbu apie melagingais pasakojimas (feikais) ir propagandų nuolaužomis užkrėstą komunikacinį protą, o ne apie pažinimo spragas, ne apie struktūrines sąmoningumo ydas. Apie tai, kad mūsų pažinimas ribotas, o klaidos yra neišvengiamos ir yra įaustos į žmonių gyvenimą kalbėjo daugelis filosofų. Kitas dalykas yra propaganda ir jos paliekamas užkrato mastas. Mūsų bendravimas, komunikacija priklauso nuo daugelio žiniasklaidos pranešimų ir kitų šaltinių ir tiesiogiai įtakoja mūsų protą. Aš laikausi silpnojo transcendentalizmo nuostatos, kuri derina ir mūsų asmeninių patirčių plėtrą (monadologija) ir išorinių pranešimų, konstruktyvizmo įtaką. Remiantis šiuo požiūriu tvirtintina, kad mūsų protas yra kupinas ne tik savų „keistenybių“, bet ir nuolatos veikiamas masės nusėdusių ir dar audrinamų melagingų ar iš dalies melagingų pranešimų.
Remiantis pastarųjų kelių metų analize ir ryšium su Rusijos-Ukrainos informaciniu karu, kuris įgauna vis labiau globalų mastą, galima tvirtinti, kad   visa mūs komunikacijos erdvė šiuo metu yra užteršta propaganda. Tai atsitiko ne tik dėl sąmoningo melo ar mobilizacinių siekių, bet ir dėl įvykių sudėtingumo ir jų procesualumo, skirtingo vieno ir to paties reiškinio aiškinimo, dėl nepatvirtintų gandų platinimo.  O komunikacinio mąstymo ekologija yra tik geidžiamybė, kurios, neišvengiamai, turėsime siekti. Visuotinis propagandinis užkratas kyla dėl kelių skirtingų priežasčių:
1)      Dėl sąmoningos vidinės propagandos, kuri laikoma savų idealų ir tikslų skatinimu, savu, priimtinu solidarumu, vienybe ir mobilizacija. Tokiems mobilizuojantiems įtikinėjimo šaltiniams priklauso nemažas kiekis valstybės pareigūnų pasisakymų ir juos platinanti žiniasklaida. Pavyzdžiui, 2015 metų metinis LT Prezidentės D. Grybauskaitės pranešimas Seimui.  Šiame ir kituose pranešimuose ji ne tik parodė Rusiją kaip agresorę, bet ir pabrėžia Lietuvos gynimo pareigą, deklaruoja augančią tautos vienybę ir teigia: „Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė“. Paskutinis sakinys turėtų būti ne teiginys, o šūkis, lozungas, kurio intensyvumas ir logika negali būti diskutuojami. Šūkių analizė juos akimirksniu griauna, nes emociniai kvietimai nėra analitiniai teiginiai ar kokiais nors duomenimis patvirtintos išvados. Todėl oponento pasirinkimas yra arba sugriauti emocinį šūkį, arba juo sekti, arba analizuoti jo prielaidas, pasekmes ir kt.
2)      Dėl sąmoningos išorinės propagandos. Apie šį komunikacinio proto užterštumo šaltinį nereikia daug kalbėti. Jis aptariamas nuolatos. Tačiau be reikalo nurodoma vien į Rusiją, į Kremlių. Vis didesni kiekiai propagandos atkeliauja ir iš kitų šalių, įskaitant Ukrainą, kurios medijos sąmoningai dalyvauja įtikinėjimo kare. Tačiau propagandinis užterštumas plinta ir iš JAV, ir Briuselio. Ir tai yra neišvengiama, nes kiekviena valstybė pagal santvarką gina savo vertybes ir normas, atstovauja laimėjusius idealus.
3)      Dėl plačiai dauginamų ir platinamų melagingų pranešimų, kuriais yra susidomėjusios visos komercinės medijos, bandančios žūt būt patraukti dėmesį ir įnirtingai besikaunančios konkurencijos okeane. Būtent šis, komercinis emocinių ir propagandinių pranešimų dauginimas labiausiai užteršia viešą komunikacinį protą ir pirmiausiai turint omenyje faktų ir šaltinių patikrinimo negalimybę.
Pavyzdžiui, keliuose „Novorosijos“ ir Ukrainos laikraščiuose perskaičiau apie paradoksą: kai kurie neturtingi Rusijos gyventojai persikelia į separatistų valdomą Donecko sritį, tikėdamiesi humanitarinės pagalbos, pigių ar nemokamų butų. Pasirodė, kad labai įdomus reiškinys, jį paplatinau ir, žinoma, buvau apkaltintas propaganda. Akivaizdu, kad nei patvirtinti, nei paneigti šios informacijos negalėjau: kažkas pabėgo, kažkas grįžo, vyksta ekonominiai mainai su Rusija, visokie sukčiai atvažiuoja ir išvažiuoja, ir ne tik iš Rusijos, bet ir Ukrainos. Papasakoti neutraliai ar sociologiškai, antropologiškai aprašyti reiškinio – nėra galimybių. Todėl tenka naudotis „užteršto proto“ situacija. Dauguma Lietuvos žiniasklaidos pranešimų apie Donbaso regioną yra apkrėsti, užteršti. Tačiau tai nereiškia, kad jie nieko verti. Tiesiog, kitokie nebeįmanomi. 2015 metų birželio 3 dieną separatistų pajėgos atakavo Marjinkos  miestelį (priemiestis prie Donecko). Specialiai tikrinau visus Novorosijos ir Ukrainos pranešimus šia tema Facebook ir Twitter. Vieną ir tą pačią minutę buvo rašoma: separatistai užėmė miestą ir separatistai buvo atmušti; ukrainiečiai išlaikė savo pozicijas ir ukrainiečiai prarado keletą gyvenviečių. Tikėtina, kad beveik visi prieštaringi pranešimai buvo tiesa, nes skirtingi asmenys tą pačią situaciją ir rezultatą laiko ir erdvės požiūriu aiškino skirtingai. Taigi, komunikacinis viešojo proto užterštumas yra neišvengiamas ir su tuo tenka taikytis, kaip su oro ar vandens užteršimu.
Užkrėstas komunikacinis ir individualus protas jau nebegali kalbėti be melagingos informacijos ir tai jau yra struktūrinis dalykas, savotiška, neišvengiama, objektyvi komunikacinė nuosėda. Todėl kalbėti apie propagandos uždraudimą nebetenka, o tik apie jos kontrolę ir racionalų ribojimą, taip pat ir apie emocijų ribojimą. Prezidentės pranešimas baigiasi frazėmis: „Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė. /Mūsų patirtį perima Lietuvos vaikai. /Gyvenkime ir dirbkime taip, kad neišduotume šios, mums patikėtos trispalvės apyrankės. / Ir jie matys savo ateitį Lietuvoje. / Ačiū visiems, kurie šią pareigą girdite širdimi“ (Pasvirbrūkšniai  nurodo naujas eilutes).  Visi sakiniai labai emocingi ir atspindi jos, Prezidentės ir jos komandos tikėjimą bei Vietųjų ryšių technologijas. Ir viena ir kita Prezidento pranešimui yra būtina. Tačiau, kaip minėjau, tai nėra nei faktai, nei tikėjimas tuo, kad tai yra tiesa, o tik viltis ir charizma.
Vis dėlto ne tik emocinė mobilizacija ir širdingi, tačiau su mokslu nesusiję, šūkiai veikia komunikacinį protą. Didžiausia problema yra masinis iš dalies melagingų pranešimų platinimas. Jų masė sukuria naują komunikacinę-ekologinę aplinką. Tik bendras jos, kaip problemos pripažinimas, šiandien gali tapti sėkmingų derybų rezultatu.
Kokia tada galėtų būti propagandos stabdymo nuostata. Dažniausiai valstybinės įstaigos pasirenka savų idealų aktyvų platinimą, dezinformacijos paneigimą arba simetrinę kontrpropagandą arba plečia, nesąmoningai, foninį užterštumą.  Tačiau reta kuri svarsto komunikacinio užterštumo kontrolės klausimą. Jis reikštų bandymą ištirti, įvardyti, kokiu mastu mūsų viešoji diskusija yra galimai užkrėsta pageidautinais ir nepageidautinais klaidingais pranešimais ir skelbi visuomenei užterštumo tipologiją ir prognostiką. Tokia užterštumo indeksacija padėtų mums įvardyti priemones kritiniam mąstymui plėtoti tam tikrose srityse, o ne sutelktinai tik prieš vieną šalį ar asmenų grupę.
Originalus įrašas tinklaraštyje Altervencijos
BNS

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto
tinklalapiuose be raštiško UAB “BNS” sutikimo draudžiama.