Lietuvos kelias į nepriklausomybę nebuvo lengvas. Susikūrusi XIII a. nuolat kovojo su užkariautojais vokiečiais, švedais bei rusais. Vis dėlto silpstanti valstybės ir valdovo valdžia, demografiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuostoliai lėmė tai, kad Lietuva tapo galingųjų gretimų valstybių marionete ir 1795 m. buvo įjungta į Rusijos imperiją. Net 123-ejus metus Lietuvos vardas buvo ištrintas iš Europos žemėlapio – per visą rusifikacijos laikotarpį ji buvo vadinama Rusijos šiaurės vakarų kraštu.
Tačiau tauta neprarado istorinės atminties. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Europoje susidarė palanki situacija tautinėms valstybėms atsirasti. Lietuvoje, kuri nuo 1915 m. buvo okupuota Vokietijos, brendo valstybingumo atkūrimo idėja. 1917 m. pab. Lietuvos politiniai veikėjai, mainais už vokiečių siūlomą bendradarbiavimą autonomijos klausimu, iškėlė nepriklausomos valstybės šūkį – Lietuva turi būti suverenia valstybe ir sudaryti sąjungą su Vokietija.
1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje, 12 val. 30 min., vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, kuriame buvo deklaruojami demokratiniai valstybės atkūrimo pagrindai. Verta paminėti, kad 1918 metų pab. į Lietuvą įžengė Raudonoji armija. Prasidėjo Nepriklausomybės kovų laikotarpis, kurių metu Lietuva kariavo su bermontininkais, bolševikais ir Lenkija. Kovos dėl nepriklausomybės sutrikdė darnią valstybingumo raidą. 1919 m. balandžio 4 dieną, laisvės kovų laikotarpiu, Valstybės Taryba priėmė Laikinąją Konstituciją ir įsteigė Prezidento instituciją. Pirmuoju prezidentu išrinktas Antanas Smetona.
Pasibaigus laisvės kovoms, buvo iškelti strateginiai vidaus politikos tikslai – žemės ūkio reformos įvykdymas, savos valiutos įvedimas, konstitucijos parengimas, švietimo sistemos sukūrimas bei svarbiausias siekis – tarptautinis Lietuvos pripažinimas. Pirmosios Lietuvą pripažino Vokietija ir Sovietų Rusija, tačiau vakarų valstybės neskubėjo pripažinti šalį de jure. 1921 m . rugsėjo 22 dieną Lietuva tapo visateise Tautų Sąjungos nare. Nuo šio laikotarpio atsivėrė didesnės tarptautinio bendradarbiavimo galimybės.
Nepaisydama sudėtingos politinės raidos, Lietuva per du dešimtmečius pasiekė didelių ūkio, pramonės, kultūros ir sporto laimėjimų. Po to sekė pirmoji Lietuvos sovietizacija.
1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Karo veiksmai neaplenkė ir Lietuvos – Sovietų valdymą pakeitė vokiečių okupacija, kuri truko iki 1944 metų – Sovietų Sąjungos reokupacijos. Jos metu buvo steigiamos represinės struktūros, organizuojami Lietuvos gyventojų trėmimai. Tačiau sovietų valdžios vykdomos represijos neįstengė palaužti tautos ryžto priešintis okupacinei politikai ir siekti išsilaisvinimo. 1990 metų kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad yra atsatyta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Prasidėjo naujas kovų už laisvę laikotarpis.
