V. Rykštaitės asm. arch. nuotr.

Ji jauna, žavi ir nenustygstanti vietoje. Taip ir norėtųsi priklijuoti etiketę „tipiška lietuvių emigrantė, besivaikanti prarastas iliuzijas“.

Skirtumas tarp jos ir kitų, panašių į ją, kurios sakosi esančios pasaulio pilietėmis, tik toks, kad ji iliuzijas paverčia realybe: štai praėjusią savaitę didžiausia Lietuvos leidykla „Alma Littera“ išleido jau antrą jaunos autorės knygą „Kostiumų drama“. Ta proga – interviu su autore, kuri dabar Indijoje.

Vaiva, parašei jau antrą, šį kartą – daug storesnį, nei pirmas, romaną ir nuo lietuviškų aktualijų perėjai prie emigrantiškų. Bet tokių romanų dabar daug, jie visi persunkti neviltimi, kuo tavasis išskirtinis, kuo tavo pačios emigrantiška patirtis kitokia?

– Mano kūryboje aktualijos ne emigrantiškos ar lietuviškos, o bendražmogiškos. Ir apskritai pats žodis „emigrantas“ man labai nemielas. Iš karto kyla kriminalinių kronikų skilties vaizdinys, iš serijos „kaip lietuviai vėl užsienyje apsišiukšlino“. Sakai, tie romanai persunkti neviltimi? O gal tai – ilgesys? „Kostiumų dramoje“ nevilties nėra, priešingai – herojai drąsiai svajoja ir vaikosi savo sėkmę. Ir iš kur pas jaunus žmones gali būti neviltis? Juk viskas dar prieš akis, viskas dar tik bus. Reikia gyventi atmerktom akim, netingėti.

Pati savęs nelaikau emigrante, veikiau pasaulio piliete. O tai, kad šiuo metu mano lagaminai „gyvena“ Londone, dar nereiškia, jog Lietuvą palikau visam laikui. Aš tiesiog semiuosi patirties, ragauju gyvenimo, kas reiškia ir svečių šalių virtuvę bei svetimas kalbas. Dabar rašau iš Indijos, kitą savaitę jau būsiu Londone, dar kitą – Lietuvoje, o po to velniai žino kur. Namai man yra ten, kur neatsiklaususi pati galiu pasidaryti kavos. Tai ir ta emigracija geografiškai neapibrėžta. Manau tradicinė emigranto sąvoka apibūdina žmogų, kuris nešiojasi vieną tėvynę kaip namų sąvoką širdyje, galbūt jos ilgisi, o gyvena kažkur kitur. Aš širdy namų dar neradau. Bet tokių kaip aš daug, tad nesijaučiu kitokia.

Pirmasis romanas „Plaštakių sindromas“ buvo sodrus skandalingų temų, ar čia irgi jų bus, ar sieki autentikos, ar sieki atspindėti tai, kas svarbiausia?

– Taip ir nesuprantu, kas Lietuvoje vadinama „skandalingu“? Meilės aktai? Priklausomybės nuo svaigalų? Na, gal ir būtų skandalas, jei šiais dalykais miesto aikštėje užsiimtų koks garsus politikas… Bet mene? Kine ir literatūroje tai jau vadinama banalybėmis. Skandalai galėjo kilti praeito amžiaus pradžioje, 1928 metais pasirodžius G. Bataille‘o „Akies istorijai“, ar bent jau kokiais šešiasdešimtaisiais… Kelia šypseną tas postsovietinis lietuviškas kompleksas „pas mus sekso nėra“. O jeigu yra, tai jau – skandalas? Man atrodo, kad apie intymias akimirkas reikia rašyti ir kalbėti, juk šitaip galime priartėti prie kito patirties, prie jo jausmų autentikos ir situacijos perspektyvos. Skandalų tikrai nesivaikau. Mano antroji knyga, kaip ir pirma, yra apie jauno žmogaus savęs paieškas ir (ne)teisingus pasirinkimus. Niekas nėra gerai ar blogai – viskas labai asmeniška. Tačiau esant per daug pasirinkimo variantų labai lengva pasiklysti, nebegirdėti savo „aš“ balso. Tai ir rašau apie tuos klaidžiojimus, šį kartą –po Londoną. Bet tai, kas nutinka mano herojams, gali nutikti bet kur.

Papasakok truputį apie savo rašymo būdą – kada rašai, kas tave įkvepia, kas tau yra rašymas, ir kodėl pradėjai rašyti ir tai tęsi?

– Vis dar mokausi disciplinos. Mano gyvenime nėra jokios rutinos, todėl dažnai sunku užbaigti pradėtus darbus. Bet šiaip nesivaikau įkvėpimo – rašau kiekvieną dieną, dažniausiai – kavinėse. Sėdėdama prie kompiuterio namuose jaučiuosi, tarsi dirbdama pražiopsočiau kažką labai svarbaus. O va atsisėdu, užsisakau kavos ir atrodo, kad visas pasaulis mano akyse „vyksta“. Smagu stebėti žmones, jaustis jų dienos dalimi. Išmokau susikaupti triukšme. Padavėjai mane jau pažįsta ir Londone, ir Mumbajuje. Smagu, kai po pusės metų atsimena, šūkteli „Madam, o jūs ir vėl čia!”

Rašymas man – patirčių atspindys. Gal tai dėl mano polinkio į fenomenologiją nuo bakalauro studijų laikų? Man atrodo, kad gyvenime svarbiau už asmeninę patirtį yra pažinti ir suprasti kitą. Tik palyginę, pamėginę suprasti aplinkinius galime geriau įsigilinti, analizuoti save. O aplink tiek daug visko vyksta… Nepažįstami žmonės labai dažnai prisėda ir prisipažįsta man „kaip viskas iš tiesų buvo“. Kartais galvoju, žinotų jie kur jų istorijos atsidurs… Nespėju užsirašinėt. Bet į rašymą žiūriu atsakingai. Noriu, kad kiekviena istorija, kiekvienas knygos ar esė veikėjas būtų žinios nešėjas. Rašau, nes noriu papasakoti kitus. O gal tuo pačiu ir pasakoju save? Netikiu, kai menininkai teigia, kad jų kūriniai neturi jokio ryšio su pačių biografijomis. Juk neįmanoma sukurti kažko iš nieko. Kūryba yra tik savos aplinkos perkūrimas, visada kūrimas kažko iš kažko. O autobuse sutiktas pakeleivis kažkuria prasme juk irgi yra autobiografijos dalyvis. Tačiau erzina ir kitas kraštutinumas – kuomet skaitytojas kūrinį priima kaip „dievo žodį‘, manydamas kad tai autoriaus istorija tiesiogine prasme. Literatūra, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, yra realybės interpretacija. Man pasisekė gyventi labai įdomioj aplinkoj, o tą aplinką perkurti rašyme – didžiulis malonumas ir patirties įprasminimas. Gal ir egocentriška iš savo patirčių daržo pasauliui rėkti „esu!!!“. Bet noras po savęs kažką palikti, juk labai senas ir stiprus instinktas…

Tavo rašymas – sklandus, žodžiai skrieja kaip strėlės, ir tai visiškai svetima nuobodžiai lietuviškai prozai. Kas tave „įkvėpė“ ar mokė taip rašyti?

– Tai dabar turėčiau rėžti padėkos žodį mamai, seneliui ir savo lietuvių kalbos mokytojai Irutei. Rimtai. Vaikystėje augau prieš miegą klausydamasi pasakų. Iš pradžių norėjau pati būti jų heroje, vėliau – jas kurti ir jomis gyventi. Mėgstamiausia pamoka buvo lietuvių kalba. Net gramatika patiko. Gal todėl, jog mano mama atsidavusi lietuvių kalbos mokytoja? Nors nedrįsčiau sakyti, kad moku rašyti. Mėgstu… O mokymasis, tai niekad nesibaigiantis procesas. Mano vaikystės namuose niekada netrūko knygų. Bet jos negulėjo lentynose, keliavo pas kaimynus, gimines, iš jų skolindavomės kitas. Iki šiol vienas didžiausių malonumų man yra paskambinti seneliui ir aptarti skaitytas knygas. Jo nuomonė man svarbiausia, nesvarbu ką sakytų kiti.

Ką pati skaitai – kokie mėgstami autoriai, knygos?

– Praėjusių metų atradimas – Jaroslavas Melnikas. Skaičiau jo apsakymus per naktis. Taip pat patinka S. Parulskio, J. Ivanauskaitės kūryba. Gaila, tačiau paskutiniu metu beveik visai nebeskaitau lietuviškai – pasaulio knygynų lentynose lietuvių literatūros nėra, tad į rankas papuola užsienio autoriai. Nors retai kada apsistoju ties vienu. Šiuo metu jaučiu, jog man vieno autoriaus knyga yra pakankama įžvalga į jo pasaulėjautą, o tada nekantriai jau norisi judėti toliau, prie kitų. Gal per daug skubu? Paskutinis rašytojas, kurio net penkias knygas perskaičiau – H. Murakami. Bet šitaip nutinka retai. O mylimiausią knygą tai pati sau renku kasmet, vis kitą. Pernai tai buvo „Šantaramas“, šiuos metus pradėjau skaitydama „The Dice Man“… bet grįžusi į Lietuvą prisipirksiu kalną lietuvių autorių knygų. Jaučiu, kad skaitant angliškai skursta mano pačios lietuvių kalba.

Pirmas romanas baigiasi tarsi „visišku Lietuvos išsėmimu“, tarsi pagrindinė veikėja Lietuvoje jau būtų viską pamačiusi ir išgyvenusi visus įmanomus kraštutinumus. Ar įmanoma iki dugno išgerti ir emigrantišką taurę?

– Ar įmanoma pasaulyje viską patirti? Sutinku, kad išvykus svetur patirtys tampa intensyvesnės, ypač sustiprėja išlikimo instinktas, kyla daug identiteto klausimų… Tačiau nemanau, kad egzistuoja toks dalykas, kaip visiškas gyvenimo išragavimas – nesvarbu, gimtinėje ar egzotiškame krašte, visada gali atsirasti naujų įžvalgų ir patirčių. Kiekvieno sotumo jausmas kitoks. O jei žmogus sakosi patirties taurę iki dugno išgėręs, tai kas tada? Belieka numirti?

Pasakyk tiesiai: kodėl žmonės turėtų skaityti tavo naują knygą „Kostiumų drama“?

– Knygoje norėjau perduoti dvilypę žinią – visų pirma, parodyti skaitytojui, jog iš tiesų egzistuoja daugybė gyvenimo alternatyvų. Ypač tiems, kurie nuolat keikia sistemą, politiką ir maisto kainas… Tačiau tuo pat metu atskleidžiau ir ironišką hipiško gyvenimo pusę – pasaulį pakeisti trokštame tik kol jauni, kol draugystė ir idėjos yra pirmoje vietoje. Tačiau mažai yra tokių idėjų ir herojų, kurie nepaslystų ant didelės pinigų sumos ar patogaus gyvenimo pažado…

Ar jau turi galvoje kito romano idėją, ką nors rašai?

– Rašau kiekvieną dieną. Esė, laiškus, rašinius, blogą. O romano kūrimas – tai rimtas projektas, kuris užima daug laiko ir reikalauja disciplinos. Mano galvoje jau gyvena dar du romanai. Stumdosi, konkuruoja. Nežinau, kuris išlįs pirmas.

Jei taptum garsia rašytoja, tai…

– Tai aš maniau, jau garsi are ne? Nežinau, apie kokį garsumą kalbi? Apie tą buvimą, tikru genijumi, kurio niekas nesupranta, išskyrus siaurą ratą kitų nesuprastų genijų? Ar apie buvimą bestselerių sąrašo viršuje? Jei iš rašymo uždirbčiau daug pinigų, toliau rašyčiau… Pripirkčiau visiems giminaičiams vilų prie ežerų, įsivaikinčiau daug vaikų iš prieglaudos, išsikraustyčiau į kokį nors Italijos kaimelį kur skani kava ir įkurčiau fondą jauniems rašytojams paremti. Juk rašymui reikia laiko, to, kurį paprastai leidžiame dirbdami kitus darbus…

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: