Didelė tikimybė, kad šiuo metu, kai skaitote šį tekstą, jūs phubbinat. Phubbingas – tai prieš dvejus metus anglų kalboje atsiradęs žodis, reiškiantis prieš tave esančio asmens ignoravimą žiūrint į telefoną. 2014 m. lapkričio 14 d. – 2015 m. sausio 11 d. Kauno paveikslų galerijoje bus galima pamatyti naująją lietuvių tekstilės kolekciją, metaforiškai sujungtą laiko drobulės tema. Taip pat visą šį laiką parodos organizatoriai kvies visuomenę kurti lietuvišką žodžio phubbing atitikmenį. Naujažodžio versijos bus pateiktos lietuvių kalbininkams ir bus siūloma įvesti naują žodį lietuvių kalbos žodyne.
Nuo dienos, kai įsigyjote pirmąjį išmanųjį telefoną, jis tapo Jūsų nuolatiniu palydovu, įrankiu, kuris, kaip manote(-ėte), palengvino kasdienybę. Fotoapratas, kamera, elektorininis paštas, messengeris, Facebook, Instagram, orų prognozė, GPS, atstumo matuoklis, net metalo detektorius ir dar daugelis kitų įrankių (angl. smart tools) yra viename mažame įrenginyje. Visą parą Jūs esate online! Vadovas Jums gali bet kada parašyti žinutę, kurią tikrai perskaitysite ir atsakysite, nes, pastebėkite, tapo sunku nežvilgčioti į telefono ekraną. Šis išmanusis įrenginys mums „leidžia“ gyventi dar greičiau, pamatyti daugiau, jausti labiau.
Kas nutiko? Tapo sunku atsipalaiduoti, nes žinių, emocijų srautas neįtikėtinai didelis. Kada mes ilsimės, jei nuolat turime atnaujinti update‘us. Phubbinam visi ir nuolat – tai globali tendencija. Paradoksalu, nuo tos dienos, kai pasaulis tapo dar labiau „sujungtas“, padidėjo atskirtis tarp žmonių – prarandame tiesioginį ryšį vienas su kitu. Kada paskutinį kartą žiūrėjote vienas kitam į akis?
„Stop phubbing!”, – sako parodos „Laiko drobulė“ organizatoriai ir kviečia sustoti bei pažvelgti į save ir kitą, į mus supantį pasaulį.
„Ši paroda – tai bandymas ne tik įsiklausyti į tekstilės iškalbas šiuolaikiniame Lietuvos mene, bet ir į modernizacijos sąlygų veikiamą pasaulį“, – teigia parodos kuratorės Virginija Vitkienė ir Neringa Stoškutė. – Kūriniai buvo atrinkti lankantis studijose, jaunųjų menininkų diplominių darbų gynimuose, atviro kvietimo metu siųstas pastarųjų metų kūrinių nuotraukas bei glaudžiai bendradarbiaujant menininkėms ir kuratorėms“.
Laima Oržekauskienė “Tėvo atminimui”/Organizatorių arch. nuotr.
Kolekcijoje pristatomi 21-os menininkės darbai. Daugumos autorių kūriniuose brandi savistaba, akivaizdžios tapatumo paieškos. Tapatumo, kuris medžiagiškas, artimas kaip oda. Drabužis, audeklas, drobulė, drapana, jų simuliakrai, o gal net kvapas ne vieno menininko kūrinyje tapo priemone asmeninei istorijai „perausti“ į vizualinę formą. Suknelė, kostiumas, švarkas, marškiniai, skarelė, paklodė, seilinukas, juosta – ne kuratorių išprašyti / pasiūlyti kūrinių siužetai, o kelias dešimtis menininkų šiuo metu jungianti kryptis. Tekstilė šios kolekcijos kūriniuose naudojama kaip dangalas, skraistė, drobulė, slepianti baimes, nuojautas, pajautas, atjautas, neišsipildžiusias svajas, paslėptas aistras, ilgesį ir skaudulius.
Visi pastarųjų trejų metų menininkų kūriniai, pristatomi kolekcijoje, yra aktualūs. Tekstilė bei tekstiliniai daiktai (drabužiai, namų tekstilė) tapo neatsiejama daugybės šiuolaikinių menininkų kūrybos dalimi ir priemone. Tekstilė kupina nuorodų, šalia vizualinių dirgiklių stimuliuoja santykį su lankytoju. Ji leidžia keliauti laiku ir aktualizuoti viešas ir privačias visuomenės gyvenimo sferas. Šiais infliacijos laikais, kai net kūryba įgauna masiškumo elementų, nuvertėja viskas. „Tačiau šios parodos unikalumas – ne tik šiuolaikinio meno principų įvaldymas, bet ir menininkų konceptualus prisirišimas prie tekstilės technikų kaip prie ritualinio (at)kartojimo, užtikrinančio minties tęstinumą, taip pat įstabaus gebėjimo tūkstantmečius menančiomis technikomis prabilti į žiūrovą šiandien aktualiomis temomis, apgobti laike“, – teigia parodos kuratorės.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė “Repeated”/Organizatorių arch. nuotr.
Globalizacijos sąlygoto vertės ir prasmės pojūčio praradimo laikais, vertės niekuomet nepraras tik tai, kas tikra. Kas žino, gal tikrumą rasime autentiškame drobės audekle? Drobulė ne tik ženklina kultūrą, paveldą, papročius, įpročius, (pa)tikėjimus, kasdieniame gyvenime ji neatsiejama nuo santykio su kūnu: jo įsupimo, apgaubimo, apsaugojimo, paslėpimo, sušildymo, sutvarstymo, tiesiog buvimo. Laikas čia yra jungiamoji, patirtį perduodanti ir įvietinanti grandis. Tad laiko drobulės metafora šioje lietuvių meno kolekcijoje skleidžiasi kaip gyvenimo ir istorijos tėkmės apmąstymas per arčiausiai žmogaus [kūno] esančias priemones – tekstilę, audeklą, nėrinį, siuvinį, siūlę, drabužį.
„Laiko drobulėje“ tekstilės neriboja technika, dydžiai ar priemonės: parodoje išvysime ir didelio formato kompiuterizuotu būdu išaustų žakardo audinių, ir subtilių kamerinių tekstilės objektų, ritualizuotų performansų, klasikinių gobeleninio audimo ar dygsnelinio siuvinėjimo technikų derinimo su fotografija, videomenu, šokio medijomis pavyzdžių. Čia žaidžiama atmintimi ir idėjomis, persipina realaus ir virtualaus pasaulio vaizdiniai ir parodo, kokia kartais trapi gali būti riba tarp iliuzijos ir tikrovės. Savo darbuose menininkės tarsi praneša, kad tekstilė ieško naujų meninės raiškos būdų ir jungčių.
Šią kolekciją apžvelgdama vaizdo kultūros teoretikė ir menotyrininkė Odeta Žukauskienė taip pat pastebi, kad tekstilės rėmai šiai kūrybai aiškiai per ankšti: „Ši vizualinio meno sritis ne tik
išsiskiria idėjų konceptualumu, bet neretai tampa filosofiniu aktu. Visas kultūros gyvenimas ir mūsų kasdienybė – tai nuolatinio išsiklostymo ir persiklostymo procesas, vis kitokių tos pačios draperijos vingių susidarymas. Visas mūsų juslinis suvokimas, emocijų ir aistrų drama vyksta šiose miglotų pavidalų klostėse, kurios žaidžia šviesa ir šešėliais, režisuojančiais mūsų gyvenimo dramą“. Drobulė tarsi fizinės ir socialinės egzistencijos metafora; ji parodo, kad mūsų visuomeninis gyvenimas – matomomis ir nematomomis gijomis sujungtas audeklas, kupinas keistų persipynimų, vis besimezgančių mazgų.
Todėl neatsitiktinai parodos organizatoriai, pristatydami kolekciją, nori aktualizuoti unikalią XXI amžiaus problemą phubbingą ir lankantis parodoje paprašyti išjungti telefonus. Visą parodos laiką vyks diskusijos, kuratorių turai, šeštadienio programos šeimoms su vaikais, pamokos muziejuje moksleiviams ir kiti renginiai, kviečiantys būti kartu, bendrauti gyvai.
Parodoje bus galima išvysti Laimos Oržekauskienės, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, Linos Jonikės, Aušros Kleizaitės, Ingos Likšaitės, Loretos Švaikauskienės, Renatos Vinckevičiūtės, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Ernestos Dikinytės, Danguolės Bečelytės-Čechavičienės, Eglės Gandos Bogdanienės, Vitos Gelūnienės, Dovilės Gudačiauskaitės, Zitos Inčirauskienės, Virginijos Kirvelienės, Violetos Laužonytės, Jūratės Petruškevičienės, Dainos Pupkevičiūtės, Eglė Ridikaitės, Jelenos Škulienės, Almyros Weigel kūrinių. Parodą kuruoja Virginija Vitkienė ir Neringa Stoškutė.
Projekto rėmėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė. Partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus. Partneris edukacijai – VDA Kauno dailės fakulteto Tekstilės katedra.
Paroda veiks Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) 2014 m. lapkričio 14 – 2015 m. sausio 11 dienomis.
