Apie gyvenimą be pastogės, meną ir neįprastas benamių istorijas

Paskelbė: Data: 2014-03-10 09:11

Spausdinti | Komentarai

© Neilo Dainiaus Babono / KaunoZinios.lt nuotr.

Turbūt vienas labiausiai stereotipais, skirtingomis nuomonėmis ir skirtingais požiūriais apaugusių socialinių reiškinių yra benamystė.

Tai puikiai iliustruoja ir mūsų kasdienė kalba. Skirtumas tarp atjaučiančio „elgeta“ ir smerkenčio „valkata“ puikus pavyzdys, kaip nevienodai galima apie tai atsiliepti vien tik įvardijant. Visgi situacija paradoksali, nes tie, kurių gyvenimą vadiname benamyste, patys garsiai negirdimi. Jie pristatomi, už juos kalbama, kuriami filmai (nuo klasikinio The Little Tramp su Č.Čaplinu iki populiariojo The Pursuit of Happiness), taip pat rašomos knygos (viena geriausiai žinomų turbūt G.Orwell „Dienos Paryžiuje ir Londone“) . Nors apie benamystę kalbama nemažai, o šis leitmotyvas dažnai aidi ir meno erdvėse, tai vis dar šioks toks socialinis baubas, keliantis pačias įvairiausias asociacijas. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Vienas įžvalgiausių pastebėjimų sėkmės ir nesėkmės tema nuskambėjo šiuolaikinio mąstytojo Alain De Botton kalboje. Jis pastebėjo, jog dar keletu šimtų metų anksčiau nesėkmingas žmogus buvo vadinamas unfortunate. Vadinasi, jam tiesiog nepasisekė – fortūna nebuvo jo pusėje. Šį žodį išstūmė amerikietiškas loser. Vadinasi, žmogus pralaimėjo žaidimą pats, tai ne fortūnos, o pastangų ar darbo stygius. Nors apibendrinimai retai kada būna iki galo teisingi, turbūt nesuklysiu teigdama, jog visuomenės akimis benamis ir yra tas, kuris pralaimėjo. Ir pasak statistikos, žmonių, neturinčių būsto prisiglausti, skaičius tik auga. Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje benamių skaičius siekia apie 100 milijonų, iš kurių 3 milijonai gyvena Europoje. Nors panašių duomenų apie situaciją Lietuvoje rasti nepavyko, mūsų šalis išlieka su vienu prasčiausių Europoje žmonių, gyvenančių ties skurdo riba, rodiklių.

Ir nors svarstant logiškai, benamių gyvenime romantikos mažai, kultūra padeda į tai pažvelgti kiek kitaip nei įprasta. Vienas spalvingiausių pavyzdžių vėlgi G.Orwell’as. Jau minėtas jo kūrinys „Dienos Paryžiuje ir Londone“gali būti vadinamas tikru skurdo tyrimu. Rašytojas valkatavo dviejuose didžiuosiuose miestuose, dirbo juodžiausius prastai apmokamus darbus, gyveno nakvynės namuose. Nors turėjo į ką kreiptis pagalbos, to sąmoningai nedarė, kad geriau ir iš vidaus pažintų Paryžiaus ir Londono benamių ir visuomenės paraštėse atsidūrusiųjų realybę.

O realybė dažnai atsiskleidžia kiek kitaip nei visa apibendrinantys stereotipai. Benamių tema tokią misiją ėmėsi atlikti fotografė Rosie Holtom. Kurį laiką savanoriavusi nakvynės namuose, ji pradėjo fiksuoti benamių portretus. Fotografė teigia, jog nors atrodo, kad dauguma benamių yra tiesiog priklausomybių aukos, realybė kiek kitokia. Ir išties nespalvotų portretų su nurodytu vardu ir amžiumi cikle nuotraukos neįprastai kasdieniškos, savotiškai gražios ir artimos. Kitaip tariant – kiekvienas galėtų tapatintis su Rosie Holtom personažais, kurie, pasak autorės, ne taip jau toli nuo mūsų pačių.

Rosie Holtom Homles

© Rosie Holtom nuotr.

Dar vienas įdomesnių bandymų kitaip pažvelgti į benamystės problemą – Andres Serrano iniciatyva. Jis ėmė supirkinėti iš išmaldos prašančių benamių laikomus užrašus. Tai galima pavadinti ne tik kitokiu žvilgsniu į pačius benamius, tačiau bendru visuomenės tyrimu: visi užrašai buvo taikomi, į tuos, kurie galėtų suteikti išmaldą. O užrašai patys įvairiausi nuo paprastų prašymų sušelpti maistui, kone priekaištingų klausimų, kaip viskas atrodytų susimainius vietomis, iki šmaikščių arba nuorodą apie patirties negandas iliustruojančių užrašų. Andres Serrano supirktų benamių užrašų kolekciją galima peržiūrėti čia.

Išmonės padedant benamiams netrūksta ir vienai Braitono labdaros organizacijai Anglijoje. Šie įkūrė pastogę benamiams laivybos konteineriuose. Benamiams apgyvendinti siūlomi studijos tipo butai, kuriuose laikinai glausis 36 vyrai ir moterys, neturintys pastogės.

Yra atvejų, kai benamiams tokios pagalbos ne tik neprireikia, bet jie tampa netgi pasaulinėmis žvaigždėmis. Fenomenalus kiniečio benamio Chen Guorong atvejis, kai jo nuotraukoms atsidūrus internete, jis tapo mados ikona, sulaukė tūkstančių sekėjų internete. Buvo giriamas šio Kinijos benamio bohemiškas stiliaus pojūtis, nors paties Chen Guorong, teigiama, jog toks dėmesys per daug nejaudino. Apie Brother Sharp pramintą benamį net imtasi kurti filmo.

Išskirtinis ir benamio iš Vengrijos László Andraschek atvejis. Pakeliui į nuo alkoholizmo besigydančių žmonių susitikimą nusipirkęs loterijos bilietą, šis išlošė 630 milijonų Vengrijos forintų. Atidavęs skolas, nupirkęs savo vaikams būstus ir mašiną šeima, László Andraschek įspūdingą sumą pinigų paaukojo ir labdarai benamiams.

© Jan Banning nuotr.

Visgi tai, nors įdomios, tik pavienės istorijos. Tokių laimingų benamių veikiau tik keletas, o kitiems statistika negailestinga. Ką jau kalbėti apie tai, jog daugiau nė pusė pastogės neturinčių žmonių, kaip teigiama, turi mažesnių ar didesnių psichinių problemų. Kita vertus, pasak tyrimų, priklausomybės ateina po to, kai žmonės jau atsiduria gatvėje, priešingai nei populiaru manyti.

Kad ir kokia susiskaldžiusi visuomenė būtų benamių atžvilgiu, vienintelis būdas siekti aiškumo išlieka apie tai kalbėti, apie tai kurti, rodyti subjektyvią patirtį, ką iš tiesų reiškia gyventi be pastogės. Grėsmingai didėjant atotrūkiui tarp pasiturinčių ir stokojančių, grėsmingai didėja ir benamių skaičius. Taigi tikėtina, kad ateities kartoms sprendimą šiai problemai teks sukurti tiesiog neišvengiamai.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt