Shin‘as Dong-Hyuk

Blaine Harden knyga “Escape from Camp 14” (“Pabėgimas iš lagerio Nr. 14”) patvirtino įtarimus apie nežmoniškas gyvenimo sąlygas „nusikaltusiems“ Šiaurės Korėjos rėžimui.

Knygoje aprašoma darbo stovykloje gimusio ir sugebėjusio rasti savo kelią į laisvę Shin‘o Dong-hyuk istorija. Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo lageryje nr. 14 – beveik visiškai kontroliuojamame rajone. Šiaurės Korėjos darbo stovyklų režimas „tobulinamas“ du kartus ilgiau nei Stalino ir 12 kartų ilgiau, nei nacių konclagerių.

Shin‘as tapo politiniu kaliniu dėl savo tėvo, kuris savo ruožtu skolingas savo broliams, palikusiems Šiaurės Korėją po pirmojo karinio susirėmimo tarp Šiaurės ir Pietų. Neapykanta motinai ir broliui privertė Shin‘ą juos išduoti taip pasmerkiant artimuosius mirčiai. Atlygis už šį aktą turėjo būti padidintas maisto racionas ir geriausio mokyklos studento vardas. Bet galų gale tai vos neatsisuko priš Shin‘ą ir jo tėvą. Pirmoji mintis apie pabėgimą aplankė po susitikimo su nelaimės draugu Park‘u Yong Chula, kuris pasakojo Shin‘ui apie anksčiau jam negirdėtus dalykus: Pchenjaną, Šiaurės Korėjos sostinę, televiziją ir mobilius telefonus. Pabėgimą abu planavo visiškai vienas kitu nepasitikėdami, o pabėgti pavyko tik Shin‘ui. Dabar jis gyvena Seule ir jaučiasi gerai.  Shin‘as Dong-hyuk’as yra vienintelis kalinys istorijoje sugebėjęs pabėgti iš lagerio Šiaurės Korėjoje.

Shin‘o pirmasis prisiminimas – bausmė. Su motina, jis atėjo į kviečių lauką, kur sargybiniai buvo apsupę kelis tūkstančius kalinių. Berniukas prašliaužė pro stovinčiųjų kojas iki priekinės eilės ir pamatė sargybinius rišančius žmogų prie medinio stulpo.

Shin‘ui buvo ketveri metai, jis, žinoma, buvo per jaunas suprasti žodžius, kurie buvo sakomi prieš žmogaus nužudymą. Dar daugelį metų jis stebės mirties bausmės vykdymą, kaip sargybiniai pasakos miniai apie tai, kad kaliniui buvo siūlomas „išpirkimas“ dirbant sunkų darbą, tačiau jis atmetė dosnų vyriausybės pasiūlymą.

Tuo metu apsauga užrišo kaliniui burną, užmovė ant galvos maišą ir jį sušaudė. Lageryje Nr. 14 buvo kalinami politiniai Šiaurės Korėjos priešai, kaliniams nebuvo leidžiama būriuotis daugiau nei po du žmones, išimtis buvo tik viešas bausmės atlikimas – visi privalėjo dalyvauti.

Pietų Korėjojos vyriausybė teigia, kad darbo stovyklose yra apie 154 000 kalinių, tuo tarpu JAV pareigūnai nurodo didesnį skaičių – 200 000. 31 km ilgio ir 25 pločio – didžiausias lageris plotu viršija Los Andželą.

Lageriai 15 ir 18 yra zonos, kur kaliniams dėstomas Kim Jog-il ir Kim Il-Sungo mokymas, o kartais jie ir paleidžiami. Kiti lageriai – “visiškos kontrolės sritys”, kur “nepataisomasis” dirba iki mirties.

Shin‘o lageris Nr. 14 – visiškai kontroliuojama sritis, įkurta apie 1959 m., netoli Pietų Kaechon Piongana provincijos, jame gyvena maždaug 15 000 kalinių. 450 kvadratinių kilometrų plote stačių kalnų slėniuose yra fermos, anglies šachtos ir laboratorijos.

Shin‘as ir jo motina gyveno geresnėje kalėjimo patalpoje, kur turėjo savo kambarį, miegojo tiesiai ant betoninių grindų, o virtuvę dalijosi su dar keturiomis šeimomis. Elektra buvo tiekiama po dvi valandas per dieną. Patalpoje nebuvo nei lovos nei kėdžių ar stalo, taip pat nebuvo ir vandens.
Jei Shin‘o motina įvykdydavo dienos planą, tai parnešdavo namo maisto.

4val. ryte ji paruošdavo valgyt sau ir sūnui. Maistas visada buvo toks pats: kukurūzų košė, rauginti kopūstai ir kopūstų sriuba. Shin‘as visada būdavo alkanas ir suvalgydavo viską vos tik motina išeidavo dirbti. Be to, jis suvaldydavo ir mamos dalį. Kai grįžusi namo nerasdavo nieko valgomo mušdavo Shin‘ą rankšluosčiu.

Motinos vardas buvo Gian Hye Dzhiyung. Ji niekada kalbėjo su Shin‘u apie savo praeitį, apie šeimą, apie tai, kodėl ji atsdūrė lageryje, o jis apie tai niekada neklausė.

Shin‘o gimimas buvo suorganizuotas sargybinių. Santuoka jo tėvui ir motinai buvo „prizas“. Vieniši vyrai ir moterys atskirti pagal lytį bendrabučiuose. Aštuntoji stovyklos taisyklė sako: “Seksualinis kontaktas be valdžios institucijos patvirtinimo draudžiamas. Pažeidėjai bus nušauti vietoje. “Prizas” buvo vienintelė išimtis šiai taisyklei. Sargai rengdavo vestuves keturis kartus per metus.

Jei vienam iš parinktų partnerių nepatiko jo sutuoktinis, sargybiniai atšaukdavo vestuves ir nei vyras, nei moteris niekada negalėjo tuoktis. Shin‘o tėvas, Shin Dzhyn-Sat, papasakojo savo sūnui,kad „gavo“ Gian už savo gebėjimą dirbti su tekinimo staklėmis. Po vestuvių porai buvo leidžiama būti kartu penkias naktis.

Po to jo tėvas galėdavo aplankyti Gian kelis kartus per metus. Jų vyriausias sūnus, Shin Hye Dzhyn, gimė 1974 m. Shin‘as gimė po aštuonerių metų. Broliai vos vienas kitą pažinojo. Kai Shin‘ui buvo ketveri, jo brolis buvo perkeltas į atskirą bendrabutį. Sargybiniai sakydavo vaikams, kad jie uždaryti čia už tėvų “nuodėmes”, tačiau jie gali “nuplauti” prigimtinę nuodėmę sunkiu darbu, besąlygiškai paklūsdami apsaugos tarnybos pareigūnams ir skųsdami tėvus.

Kartą Shin’as nuėjo padėti motinai rinkti ryžių. Kai ji pradėjo atsilikinėti nuo normos, sargybiniai privertė ją klūpėti saulės atokaitoje iškėlus rankas tol, kol nualpo.

Vasaros naktimis vaikai slėpdavosi netoliese esančiame sode ir valgydavo neprinokusias kriaušes. Kai juos sugaudavo, sumušdavo. Tačiau sargybiniams nerūpėjo jei Shin’as ir draugai valgydavo žiurkes, varles, gyvates ir vabzdžius. Valgyti žiurkes reikėjo norint išgyventi. Jų mėsa gelbėdavo nuo pelagros, kuri plito tarp kalinių, nes mityboje trūko baltymų ir niacino. Dėl ligos kaliniams atsirasdavo odos pažeidimų, viduriavimas ir silpnaprotystė. Ši liga dažnai būdavo mirties priežastis. Gaudyti žiurkes tapo Shin’o užsiėmimas. Kartu su draugais vakare susirinkdavo mokyklos kieme, prie krosnies, kurioje buvo galima kepti laimikį.

Vieną dieną, 1989 metų birželio mėnesį, Shin‘o mokytojas, sargybinis, dėvintis uniformą ir nešiojantis pistoletą, apieškojo šešiamečius vaikus. Kai paieškos baigėsi, sargybinis rankoje laikė 5 kukurūzų burbuoles. Visos buvo rastos pas liesą mergytę, kurią jis prisimena, kaip labai pavyzdingą. Mokytojas vaiką paklupdė ant kelių priešais lentą. Mušė ją lazda per galvą vėl ir vėl. Gumbai kilo vienas po kito, pasipylė kraujas iš nosies, o mokiniai žiūrėjo į šią sceną tyliai.Tada ji nukrito ant betoninių grindų. Shin’as su klasiokais parnešė mergaitę namo. Kitą naktį ji mirė.

Šlaite prie Shin’o mokyklos kabojo plakatas: „Visi paklūsta taisyklėms ir reglamentui.” Berniukas prisiminė mintinai visas 10 taisyklių. Trečiame trečios taisyklės punkte buvo sakoma: „Kiekvienas, kuris pavagia arba slepia maistą, bus nušautas vietoje.”

Shin’as tikėjo, kad bausmė buvo teisinga. Tas pats mokytojas ir toliau mokė Shin’ą. Per pertrauką jis leisdavo studentams žaisti akmuo – popierius – žirklės. Kartais šeštadieniais jis leisdavo vaikams laiko ieškoti utėlių vieni kitų plaukuose.

Pradinių mokyklų moksleiviai pamokas lankė šešias dienas per savaitę. Vidurinių mokyklų studentai – septynias dienas su viena laisva diena per mėnesį. Žiemą visi studentai (apie 1000) buvo išsiųsti sutvarkyti sargybinių kaimo. Shin’as ir jo klasiokai metė šiukšles į dėžes plikomis rankomis, o tada rūšiavo atliekas, kurias būdavo galima naudoti kaip trąšas.

Vasaromis moksleiviai pjaudavo javus laukuose nuo keturių valandų ryto iki pat saulėlydžio. Muilas buvo prabanga. Shin’o kelnės buvo sunkios nuo purvo ir prakaito. Kai buvo per šalta maudytis upėje ar stovėti po lietumi, Shin‘as ir jo motina smirdėjo kaip tvarto gyvuliai.

Shin’as lankė mokyklą su berniuku vardu Jo Sung Gon ir mergaite, Moon Sung Sim. Jo Sung Gon buvo artimiausias Shin’o draugas. Jie kartu žaisdavo, ir jų motinos dirbo fermoje. Tačiau nė vienas iš jų nekvietė kito į svečius. Pasitikėjimo tarp draugų nebuvo. Bandydami gauti papildomo maisto, vaikai sargybiniams pasakodavo ką jų kaimynai valgydavo, ką dėvėjo ir ką kalbėjo.

Shin‘ui buvo devyneri metai, kai jis su klasiokais ir mokytoju išvyko anglių į traukinių stotį. Norėdami ten nusigauti jie turėjo praeiti pro karių postą. Šie pradėjo šaukti: “Žiūrėk, eina reakcingi šunsnukiai”. Ant vaikų galvų pradėjo kristi akmenys. Shin’as su klasiokais rėkė ir bandė pasislėpti.Vienas akmuo pataikė tiesiai Shin‘ui į galvą. Kai jis atsigavo, daug klasiokų dejavo ir kraujavo. Moon Sung Sim buvo be sąmonės.

Kai mokytojas pamatė, kad kai kurie iš jo mokinių guli kruvini ant kelio, pradėjo šaukti: “Kodėl nedirbate? Mokiniai atsargiai paklausė, ką jie turėtų daryti su savo klasiokais, kurie buvo be sąmonės. “Imkite ir vilkite juos”, – atsakė mokytojas.

Kai Shin’as perėjo į vidurinę mokyklą, jis vargiai mokėjo rašyti ir skaityti, bet kaip tik čia tradiciniam mokymui artėjo pabaiga. Dabar jų mokytojai buvo brigadininkai. Vidurinės mokyklos moko dirbti kasyklose, laukuose ir miškuose. Dienos pabaigoje mokykla būdavo pertvarkoma į savikritikos seansų vietą. Naktį, 25 berniukai miegodavo ant betoninių grindų.

Penktadienį, balandžio 5 d., 1996 metais Shin‘o mokytojas pasakė jam, kad kaip atlygį už gerą elgesį jis gali eiti namo, papietauti su motina. Bet namuose jo laukė staigmena. Shin‘o brolis, kuris dirbo lagerio cemento gamykloje, taip pat atėjo vakarienės. Shin‘o motina nebuvo labai laiminga pamačiusi savo jaunesnįjį sūnų. Ji jo nepasveikino ir nepasakė, kad pasiilgo. Ji paruošė standartinį puodą kukurūzų košės. Shin’as pavalgė ir nuėjo miegoti.

Šiek tiek vėliau Shin‘ą pažadino balsai virtuvėje. Jis pažiūrėjo kas vyksta. Mama virė ryžius. Shin‘ui tai buvo įžeidimas, jis turėjo valgyti tą nusibodusią kukurūzų košę, o brolis gavo ryžių. Shin’as žinojo, kad mama juos pavogė – po keletą grūdelių per kartą. Jis buvo įsiutęs ir toliau klausėsi. Girdėjo, kad Shin’as Hye Genu negavo laisvos dienos ir be leidimo paliko darbą. Motina ir brolis aptarinėjo ateities planus.

Pabėgimas. Shin’as buvo sukrėstas, kad brolis sakė šį žodį. Jis negirdėjo ar mama taip pat ruošėsi bėgti kartu su broliu. Tačiau ji net nebandė ginčytis, nors ir žinojo, kad jei brolį sulaikys arba nužudys bandant pabėgti, kankinimai ir netgi sušaudymas bus neišvengiami visai šeimai. Kiekvienas kalinys žinojo mintinai Lagerio Nr. 14 pirmosios taisyklės, 2 dalį: „Liudininkas, kuris nepranešė apie bandymą pabėgti turi būti nedelsiant nušautas.”

Širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Shin‘as buvo įniršęs, kad motina rizikuoja jo gyvybe norėdama pagelbėti broliui. Taip pat jis pavydėjo, kad brolis valgė ryžius. Išugdyti lageryje Shin’o instinktai nugalėjo ir jis nusprendė, kad apie planuojamą pabėgimą praneš sargybai. Shin’as nubėgo į mokyklą bandydamas sugalvoti į ką kreiptis. Jis pažadino draugą Gon Sung Jo, viską jam papasakojo ir kartu nusprendė, kad reikia kreiptis į naktinį sargą.

“Aš turiu kai ką jums pasakyti”, – pratarė Shin’as – “bet priš tai noriu gauti ką nors mainais.“ Shin’as pareikalavo didesnio maisto davinio ir geriausio mokyklos mokinio vardo, kuris būtų leidęs ne taip sunkiai dirbti ir gauti mažesnes bausmes. Sargą tenkino sandorio sąlygos ir jis pasiuntė Shin‘ą miegoti. Iš ryto, kai Shin’as įdavė savo motiną ir brolį, į mokyklos kiemą atėjo vyrai su uniformom.

Shin’ui buvo uždėti antrankiai, ant galvos užtrauktas maišas ir nuvežtas į požeminį kalėjimą. „Žinai, kodėl tu čia?” – Pareigūnas arba nežinojo, kad Shin’as – patikimas informatorius, arba jam tai nerūpėjo. „Šiandien buvo pagauti tavo brolis ir motina bandantys pabėgti. Ar žinojai apie tai? Nori gyventi – pasakyk man teisybę “.

Shin’as tik vėliau suprato, kad naktinis sargas prisiėmė informatoriaus laurus sau. Bet tą rytą jis nesuprato nieko. Jis buvo tiesiog sumišęs 13 metų vaikinas. Galų gale, pareigūnas metė jam kažkokius dokumentus „Tokiu atveju, šunsnuki, dėk savo pirštų atspaudus.”

Prieš Shin’ą gulėjo jo šeimos istorija. Dokumentuose buvo paaiškinta, kodėl jo tėvas buvo įkalintas Lageryje Nr. 14. Shin’o tėvas padarė nedovanotiną klaidą – buvo dviejų jaunų vyrų brolis, išskridusių į Pietų Korėją per karinį konfliktą tarp Šiaurės ir Pietų. Shin’as buvo kaltas nes jis buvo jo sūnus.

Kamera buvo tokia maža, kad Shin’as vargiai galėjo atsigulti. Jis nežinojo, koks paros laikas, kadangi kameroje nebuvo langų, jam nedavė valgyti, jis negalėjo miegoti. Atrodo, trečią dieną ryte sargybiniai atėjo į kamerą, surakino jo kulkšnis ir su virve pakabino aukštyn kojom ant kablio pritaisyto ant lubų. Jie sugrįžo vakare.

Ketvirtą dieną atėjo civiliais drabužiais apsirengę tyrėjai. Išeidamas iš kameros, Shin’as susitiko su jais blausiai apšviestame kambaryje. Prie lubų buvo pritvirtinta grandinė. Ant sienos kabėjo žnyplės, kirvis, plaktukas ir replės. Shin’as pamatė, kad ant stalo buvo žnyplės-štampas. “Pasakyk tiesą – būsi išgelbėtas”, – pasakė vyriausiasis tyrėjas. „Pameluosi – Aš tave užmušiu. Supratai? ”

Nuo Shin’o nutraukė drabužius ir surietė jį kaip raidę U. Veidas ir kojos buvo nukreipt į lubas, o nugara kabėjo palei grindis. Po juo išbarstė degančias anglis ir pradėjo lėtai leisti jį link ugnies. Jausdamas siaubingą skausma, jausdamass deginamo kūno kvapą Shin’as pradėjo pašėlusiai muistytis. Vienas iš sargybinių baksnodavo jį kabliu į pilvą ir laikė berniuką virš ugnies tol, kol jis prarado sąmonę.

Shin’as atsigavo savo kameroje, kurioje dvokė šlapimu ir išmatomis. Nugara buvo visiškai nudeginta ir lipni nuo kraujo. Kulkšnų oda nulupta iki mėsos. Kai tik į nudegimus paketo infekcija, Shin‘ą apėmė karštinė, dingo apetitas. Shin’as mano, kad paskutinis tardymas vyko tik po 10 dienų. Jis vyko jo kameroje, nes Shin’as negalėjo pasikelti dėl silpnumo. Pirmą kartą jis rado ką atsakyti:. „Aš informovau. Aš pranešiau apie pabėgimą “, – sakė jis – „aš padariau gerą darbą “.

Juo nepatikėjo. Jis maldavo tyrėjų pasikalbėti su Jo Sung. Karščiavimas blogėjo, nudegimai ant nugaros pūliavo.Jo kameroje smarvė buvo tokia stipri, kad sargybiniai atsisakė eiti į vidų. Po kelių dienų jis buvo perkeltas į kitą kamerą. Jam buvo suteiktas atokvėpis. Gon‘as patvirtino jo žodžius. Shin’as niekada nebematė to naktinio sargo.

Pagal Lagerio Nr. 14 standartus naujas Shin‘o kameros kolega buvo gana senas. Jam buvo apie 50. Jis nenorėjo kalbėti apie priežastis, kodėl atsidūrė lageryje, bet sakė, kad sėdi jau daugelį metų ir labai pasiilgo saulės. Šviesi raukšlėta oda buvo aptraukusi jo kaulus. Jo vardas buvo Kim Jin Mian. Bet jis gpaprašė būti vadinamas Dėde. Per du mėnesius Dėdė rūpinosi Shin‘u, trynė žaizdas raugintais kopūstais, kas buvo vienintelė galima dezinfekavimo priemonė, masažavo jo rankas ir kojas, kad raumenys nesiatrofuotų.

„Vaike, tu turi pragyvent dar tiek dienų,” – kartodavo Dėdė – „sako, kad kartais saulė šviečia ir į kurmiarausį “. Dėdės priežiūra ir medicinos žinios, padėjo Shin‘ui išgyventi. Karščiavimas atslūgo, jo protas atsigavo, nudegimai sugijo ir pavirto į randus. Shin’as buvo dėkingas, tačiau tai jį glumino.

Jis nepasitikėjo savo motina. Mokykloje absoliučiai niekuo nepasitikėjo ir visada buvo pasirengęs pranešti jei aplinkybės to reikalavo. Dėdei prireikė daug laiko, kad pakeistų jaunojo kalinio moralines vertybes. Kartais Shin’as prašydavo Dėdės papasakoti kokią nors istoriją. Senolis kalbėjo apie maisto skonį ir aromatą. Pasakojo apie keptą kiaulieną, virtą vištieną ir austrių valgymą pakrantėje tai sugražino Shin‘ui apetitą.

(Anra dalis čia.)

Šaltinis: nikitaphoto.livejournal.com

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: