– Aš tau pavydžiu, kad dar nematei filmo „Searching for Sugarman“. – pasako draugė, kurios skoniu pasitikiu ir aš jau einu ieškoti filmo.
„Bus geras“, trinu delnais, patogiai į sieną atremiu pagalves, pritemdau šviesas, play… O čia, vietoje stilingo detektyvo ar vintažinės meilės istorijos, kurių tikėjausi spęsdama iš pavadinimo, ekrane pasirodo kažinkokie vidutinio amžiaus vyriokai ir dalijasi savo mintimis apie seniai mirusį gitaristą. Dokumentinis, apie Pietų Afrikos muziką… Du kartus pasitikrinu, ar tikrai žiūriu būtent TĄ draugės rekomenduotą filmą, ir galiausiai tik gūžtelėjusi pečiais užmiegu su knyga.
Kadangi esu ne iš tų, kurios renkasi filmą pagal nuotaiką, nes šventai tikiu, kad meno kūrinio paskirtis yra visų pirma nustebinti, o ne versti jame ieškoti to, ko dar nebuvo anonse ar recenzijoje, turiu pripažinti, jog kartais mano ir filmų auros nesutampa. Tuomet reikia sulaukti labai ilgos, nuobodžios, lietingos dienos, kurią bet koks filmas staiga ima atrodyti geriau negu joks, ir po kokių dvidešimties kantrybės reikalaujančių žiūrėjimo į ekraną minučių pamatau, kad dėl filmo mano draugė vis tik buvo teisi. Jeigu ir jūs pasitikite jos skoniu, palikite šią apžvalgą ramybėje ir eikite ieškoti cukrinio žmogaus. Ir tik tuo atveju jei visiškai nemėgstate siurprizų, skaitykite toliau.
Istorija pasakojama detektyviniu principu. Svarbūs Pietų Afrikos muzikos pasaulio veikėjai dalijasi įžvalgomis apie atlikėjo Sugar Man muziką. Iš pradžių neaišku, nei kas tas Sugar Man, nei kokia jo muzika, nei kodėl turėtumėte jai skirti pusantros valandos savo brangaus laiko. Tačiau intriga pamažėle auga, besiklausant interviu su prodiuseriais JAV paaiškėja, kad ir čia jo plokštelės buvo išleistos, dainos geros, o kodėl jis neišgarsėjo Amerikoje – iki šiol tebėra mįslė.
Užtat kiekvienuose namuose Pietų Afrikos Respublikoje šalia Elvio ir „The Rolling Stones“ vinilinių plokštelių visada galima rasti ir Siksto Rodrigeso, geriau žinomo kaip Sugar Man, dainų rinkinius, kurie, melomanų teigimu, buvo populiaresni ir smagesni už visas kitas roko legendas. Maža to, Sugar Man dainų žodžiai buvę galingu revoliuciniu įkvėpimu judėjimo prieš apartheidą aktyvistams. Vieni jų patys kūrė andergroundines muzikines grupes, kiti klausydami Sugar Man dainų tiesiog supratę, kad muzika tai tas mediumas kurio dėka galima užduoti ir nepatogius klausimus, išreikšti ne konformistinius pasirinkimus. Sugar Man dainos PAR tapusios kultinėmis, tačiau labai mažai žinoma apie jų atlikėją. Nė vieno interviu spaudoje nei televizijoje, nežinoma nei Siksto Rodrigeso gimimo data, vieta, nei tikslios mirties aplinkybės.
Tarp melomanų jau kurį laiką sklandžiusi legenda, apie fatališką Sugar Man koncertą, kurio metu blogai veikė garso aparatūra. Siksto Rodrigesas neva mėginęs dainuoti, tačiau publika jį nušvilpusi. Tuomet jis, nekreipdamas dėmesio į vis labiau įžeidinėjančią publiką, tyliai sudainavo vieną savo dainų, padėkojo publikai, išsitraukė pistoletą ir nusišovė ant scenos… 1990 m. Keiptaune du Sugar Man gerbėjai Stephen Segerman ir Craig Bartholomwe-Strydom nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias legendinio dainininko mirties aplinkybes. Būtent čia ir prasideda visas įdomumas.
Beveik neturėdami už ko užsikabinti melomanai-detektyvai bando suvesti galus ieškodami, kad keliauja už Sugar Man įrašus gauti pinigai, tačiau, kaip ir dera istorijoje apie menininką, tiesa slypi Sugar Man dainų žodžiuose. Nuo Amsterdamo iki Londono, iššniukštinėjus visas eilėse paminėtas vietoves, galiausiai griebiamasi šiaudo – nedidelio miestelio netoli Detroito, JAV, kur paskutinė viltis išsiaiškinti tiesą apie Sugar Man gyvenimą yra ant pieno pakelių klijuojamos atlikėjo nuotraukos su prašymu atsiliepti. Vėlyvą vakarą Pietų Afrikoje telefonu atsiliepęs Sugar Man gerbėjas sužino, kad kalbasi su legendos dukra.
Filmas gali pasirodyti šiek tiek ištęstas, kita vertus būtent dėl pradžioje kamuojamo istorijos lėtumo, pabaigoje viskas ima jaudinti, o bežiūrint koncerto PAR įrašą ne vienam žiūrovui ims sparčiau plakti širdis.
Sugar Man muzikinis fenomenas PAR iš tiesų stebina ne mažiau, nei klausimas kodėl jis taip ir neišgarsėjo JAV. Ir nors istorija bei kvapą gniaužianti jos atomazga tikrai verta tarptautinės publikos dėmesio, vis tik paveikiausia ir racionaliausiai vertinama gali būti būtent pačių PAR gyventojų, nes tik jiems žinomi yra apie Sugar Man kalbantys vietinės muzikos ekspertai ir iki skausmo pažįstama apartheido laikmečio dvasia.
Negadindama žiūrėjimo malonumo galiu pasakyti, kad Sugar Man gerbėjai randa daugiau nei ieškojo ar drįso tikėtis. Tačiau atradimo euforijoje, deja, atrodo pasimiršta kiti svarbūs klausimai, į kuriuos žiūrovui atsakymų jau teks ieškoti savarankiškai. Kur iš tiesų nukeliavo už Sugar Man muziką gauti pinigai? Ar tikrai jis buvo garsus tik PAR? Mat didžiausia kritika šio filmo atžvilgiu pažiro būtent dėl tam tikrų faktų nutylėjimo, kurių iškart po filmo ir man nesinorėjo žinoti, o tik paikai užmerkti akis. Filme kaip išskirtinai tik PAR garsus ir apie savo populiarumą niekada nenutuokęs vaizduojamas Siksto Rodrigez, iš tiesų aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose su koncertiniu turu keliavo po Australiją. Nutylėję šią aplinkybę filmo kūrėjai pelnytai apkaltinami mito kūrimo, užuot atsidėję objektyviai dokumentikai. Tačiau mitas sukurtas taip gerai, ir toks charizmatiškas, kad ir pykti ant jų nėra kaip.
Vis tik svarbiausias klausimas iškyla ne faktinis, o filosofinis, kuomet bežiūrint į drovų Siksto Rodrigeso veidą belieka spėlioti, ar tas drovumas ir nervingumas yra ne taip kaip tikėtasi susiklosčiusio gyvenimo priežastis, ar pasekmė? Ir nenustebkite jei svarstant nejučia imsite niūniuoti „I wonder, how many times you had sex? I wonder…?“ ar kitą, iš filmo takelio jau pažįstamą dainą. Dėl skonio, žinoma, nesiginčysiu, tačiau vertingiausia šio filmo dalis yra pažintis su Sugar Man muzika, kuri po to dar ilgai skambėjo mūsų namuose. Grįžtant prie klausimų apie gyvenimą, čia, atrodo, į pagalbą galima pasitelkti atlikėjo eiles: „Sugar Man, you‘re the answer, that makes my questions dissapear“.
„Searching for Sugar Man“ , jungtinis D. Britanijos ir Švedijos darbas, režisuotas Malik Bendjelloul 2013 m. gavo BAFTA apdovanojimą už geriausią dokumentiką, taip pat nominuotas daugiau nei penkiolikoje kitų tarptautinių kino festivalių. Po šio filmo visuose hipsterių baruose kurį laiko grojo Sugar Man dainos.
P.S. O mano draugė buvo teisi – pavydžiu visiems, kuriems „Searching Sugar Man“ dar tik bus malonus atradimas.
Sužinok daugiau! Spausk čia ir tapk mūsų draugu „Facebook’e“
