Domantas Razauskas – dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, kompozitorius, kuris koncertuoja jau daugiau nei dešimtmetį.
Tradiciškai jis laikomas dainuojamosios poezijos žanro atlikėju, nors jo kuriamų dainų stilistikos apibūdinti neįmanoma. Tai muzikinių žanrų gausa nuo reggae, bliuzo, džiazo, folk muzikos iki avangardo. Autoriniai tekstai, vidinė energija ir profesionalus grojimas gitara D. Razauskui leido įsitvirtinti tarp garsiausių dainuojamosios poezijos atlikėjų.
Rugsėjo 11 d. dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ uždarymo renginyje pasirodysiantis Domantas Razauskas trumpai apie save, muzika, ateities planus.
Baigėsi vasara, prasidėjo naujas metų laikas – ruduo. Kokius lūkesčius tikitės įgyvendinti šį sezoną?
– Užbaigti albumo darbus, repetuoti su atsinaujinusia grupe, pasiruošti koncertų turui. Taip pat toliau viliuosi tęsti savo savaitines muzikos apžvalgas Bernardinuose. Man tai labai patinka.
Neretai žmonės rudenį laiko niūriu, kur Jūs šį metų laiką ieškote įkvėpimo?
– Atvirkščiai. Tai ne aš ieškau įkvėpimo. Tai jis mane suradęs daro, ką nori. Ir tai nepriklauso nuo metų laikų.
Organizatorių archyvo nuotr.
Scenoje spinduliuojate pasitikėjimu savimi ir gera nuotaika, kas yra Jūsų energijos šaltinis?
– Kai užlipu ant scenos, prasideda sapnas. Kai nulipu – sapnas baigiasi. Man sunku paaiškinti, kas vyksta tame sapne, nes tai neturi nieko bendro su ta realybe, į kurią sugįžtu nulipęs nuo scenos beigi su žodžiais, kuriais galėčiau bandyti jums ką nors paaiškinti. Antra vertus, gali būti, jog yra kaip tik atvirkščiai: sapnas yra būtent tai, ką dabar darau ir tos kelios retos akimirkos ant scenos – nubudimo akimirkos.
Jūs ir gitara rodos neišskiriamas duetas, bet ar būna dienų, kai į šį instrumentą pažvelgti net nesinori?
– Būna. Aš ir gitara – pora, kuri vertina liberalius santykius. Leidžiam vienas kitam pailsėti, nekvaršinam galvos ir susitinkam tik tada, kai ateina laikas intymiems santykiams. Dar daugiau – ji man leidžia turėti daugiau, nei vien ją. Turiu turiu iš ko rinktis, kai nusibosta.
Kartu su Sauliumi Petreikiu ant scenos grįžtate po ilgo laiko tarpo, kas judu suveda vėl ir vėl?
– Mes mus suvedame vėl ir vėl.
Organizatorių archyvo nuotr.
Rugsėjo 11d. koncertuosite festivalio „Senamiesčio Žiogas“ uždarymo renginyje, ką galite pažadėti atėjusiems Jūsų pasiklausyti?
– Nieko negaliu pažadėti. Žada tie, kurie kelia minimalias algas, šaudosi, taiso kelius. Aš nežadu. Visai gali būti, kad jums nepatiks. Jūs sušalsite. Jums norėsis greičiau grįžti namo. Visai gali būti, kad mes siaubingai nusigrosime, kad nederės instrumentai, o garsas bus tiesiog siaubingas. Ir štai tada, tą akimirką aš būsiu ypač ramus, nes nieko jums nepažadėjau.
Interviu paruošė Karolis Rakauskas
