Borneo – trečia didžiausia sala pasaulyje, kuri talpina savy atogrąžų miškus, suteikiančiuis žemei didžiąją dalį deguonies. Tai džiunglės, kuriose dažnai lyja, karšta, drėgna, pilna keisčiausių vabzdžių ir augalų, jie ne visi užfiksuoti ir ištirti, o skirtingų gyvūnų rūšių – daugiausia pasaulyje.
Čia būdamas jautiesi lyg įsčiose – viskas tarpsta, tampa, tvyro, tęsiasi. Džiunglės – veidrodis, parodantis visas tavo silpnybes ir baimes. Čia ieškom genties, praktikuojančios animistinę kaharingano religiją, tačiau islamas bei pasaulietiški dalykai milžinišku greičiu veja tradicijas lauk. Buvę galvų medžiotojai dajakai šiandien vaikšto su adidas treningais (tiesa, ne pirmo naujumo), o rankoje laiko didelę mečetę. Kaimelyje yra grožio salonas – šiaudinė gūžta su baltaodžių rytiečių nuotraukomis, kur moterys ateina balintis savo veidų. Kai kurios dajakės vaikšto veidą išsitepusios balta kauke ir negali atitraukti nuo mano veido akių. Sena ir jau nykstanti dajakų tradicija – tatuiruotės. Tatuiravimo ritualas dar labai retai tebevyksta atskirame name, kuriame vyrai apsirengę laidotuvių drabužiais. Tai reiškia, jog tatuiruojamasis patiria savotišką mirtį, perėjimo būseną, ir yra inicijuojamas naujam gyvenimo etapui. Tatuiruotės susijusios su berniukų tapimu vyru, galvų medžiojimu bei apsauga.
Džiunglėse apsaugai ir derlingumui kai kur kabo iš šakų ir medžių lapų padaryti totemai. Dajakai tiki, kad čia nė negali nusišlapinti neatsiklausęs dvasių, kurios tvyro kiekviename džiunglių plotelyje, tačiau po jas važinėja motoroleriais.
Kaimuose, kurių nepasiekia mašinos, o tik pėstieji arba drąsūs motorolerių vairuotojai (tarp jų – ir mes, duobėtuose, siauruose ir pavojinguose kalnų keliukuose kritę tris kartus), žmonių tyrumas – nuostabus. Jie puikiai pažįsta kalnus, kuriuose gyvena, ir gerbia juos.
Deja, Indonezijos Borneo sala susiduria su didele problema – dėl palmių aliejaus plantacijų masiškai kertami ir deginami atogrąžų miškai. Žūsta gyvūnai, iš jų atimami namai, todėl nyksta augalų ir gyvūnų rūšys, tarp jų – orangutangai. Tanjung Puting nacionaliniame parke orangutangų išsaugojimui ir tyrinėjimui savo gyvenimą paskyrė lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas. Stebėti juos natūralioje aplinkoje – ypatinga. Orangutangai tiesiog yra, tiesiog būna, ramūs ir taikūs, mąsto kažką įsistebeiliję į džiunglių medį ar paukštį, didžiulė paprasta ramybė apima stebint jų gyvenimą, norisi būti tuo, kas iš tiesų esi. Džiunglėse nereikia nei įvaizdžio, nei profesijos, nei tapatybės. Gamta išlieja tave į savo visumą ir tada esi daug pilnesnis, nei gyvendamas žavingo prestižo samsaros rate.
Niekada nesupratau atogrąžų miškų svarbos ir nekreipiau dėmesio į iš toli ateinančias pavojaus žinutes, jog “naikinami atogrąžų miškai!” Tačiau juose ne tik deginami gyvi gyvūnai ir auglai, bet šios gyvybės pilnos džiunglės atsakingos už visą orą, kuriuo mes kvėpuojame. Palmių aliejaus yra beveik visur – maiste, užkandžiuose, higienos produktuose, kosmetikoje, bet yra žmonių, kurie išreiškia savo poziciją ir jų nevartoja.
Čia būdama ir matydama išdegintus plotus galvoju – bet ką gi mes galime padaryti? Atrodo, esi bejėgis prieš galingą verslo industriją. Daugelis aktyvistų siūlo nevartoti produktų, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus. Aš manau, jog pirmiausia ir svarbiausia – “to be aware”, t.y. pastebėti ir suvokti, ką vartoji ir kokias pasėkmes tai turi pasauliui, kuriame gyvename. Viskas – kaip vandenynas – viename gale paliesi, kitame atsilieps.
Linkėjimai iš atogrąžų miškų.
Taip pat skaitykite: TOP 10 įdomiausių „Instagram“ keliautojų – fotografų [FOTO]
