Miesto pokalbiai: humoristas Dominykas Klajumas

Paskelbė: Data: 2015-12-16 08:26

Spausdinti | Komentarai

Dominykas Klajumas © Tito Motuzo nuotr.

Dominykas Klajumas – žmogus, nebijantis pasijuokti iš savęs, rimtuose dalykuose visuomet sugebantis įžvelgti juokingą pusę. ,,Humoro Klubo“  narys,  lietuvių sąmonėje žadinantis  kitokį, aštrų ir autoironišką humoro suvokimą.

Dominykai, Tavo nuomone, kokią funkciją visuomenėje atlieka humoras? Kodėl jo mūsų šalyje taip mažai?

– Jau vien ,,Humoro Klubo“ egzistavimas įrodo, jog humoro Lietuvoje netrūksta, o žmonės jį be proto mėgsta. Nuolat vykstantys atviro mikrafono vakarai ir pastovūs mūsų, bei kitų stand-up komikų pasirodymai, jau senai renka pilnas sales. Humoras man – šventas dalykas. Manau, kad juokai kiekvienam neša skirtingą naudą. Pavyzdžiui, man tai yra puiki apsaugos priemonė. Turiu daugybę baimių. Man skauda, kai mane pavadina storu, nemėgstu būti vietose, kur yra daug žmonių. Galų gale, humoras man leidžia pasijuokti iš savo klaidų ir iš jų mokytis. Humoras man padeda perlipti bet kokį barjerą, kurio, galbūt, būdamas rimtas, niekada neįveikčiau. Humoristo kaukė man išgelbėjo kailį daugiau kartų nei galiu suskaičiuoti. Kokius tris.

Kaip gimsta Tavo pasirodymo medžiaga? Ar juokeliai ateina daugiau spontaniškai, ar juos gali išmąstyti pasirinkęs kokią nors aktualią tam tikram laikotarpiui temą? Kokios temos yra Tavo mėgstamiausios?

– Labai retai būna taip, kad atsisėdu ir specialiai rašau juokus. Lygiai taip pat, kaip tėvai manęs neplanavo, taip ir aš neplanuoju savo juokelių. Nemaža dalis programos gimsta ant scenos bendraujant su publika. Lietuvos publika yra puiki, nes turi daug kantrybės ir tai leidžia nesibodėti jokių temų. Kolkas komedija yra daugiau susijusi su mano augimu, o ne aplinkos pokyčiais. Būtent tokie juokai apie santykius su mergina, neskalbtas kojines ar vaikystės prisiminimus man padeda būti prieinamam ir suprantamam visuomenės. Nėra nieko blogiau, kai komikas nori būti aukščiau nei publika, jaustis už ją pranašesnis. Visi esame patyrę nelaimingą meilę, pakliuvę į kurioziškas situacijas, tokias kaip tėvo noras parduoti tave į sekso vergiją Irake. Juokai gimsta iš paprastų, kasdieninių įvykių.

Kodėl humoro klube mažai juokaujama socialinėmis ar politinėmis temomis, kaip tai darė, pavyzdžiui,  George Carlin? Didžioji dalis pokštų labai buitiški, arba apie santykius su merginomis. Tai daugiau publikos ar vis dėlto pačių humoristų problema?

– Nematau jokios problemos, jog retai kada juokaujama socialinėmis ar politinėmis temomis. Juk ne visos muzikos grupės dainuoja apie taiką, karą ar meilę. Kartais gėris ir yra paprastume. Labai norėčiau būti toks išmoningas ir kandus kaip Carlin‘as, bet kol kas stengiuosi išlikti savo kompetencijos ribose, kad nepasirodyčiau koks storžievis ar neišmanėlis. Tikiu, kad kada nors užaugsiu į didelį ir stiprų komiką ir galėsiu juokauti rimtomis, visuomenei itin opiomis temomis.

Humoro klubo nariai dažnai naudoja paprastą, bet gerą triuką – autoironiją. Kaip manai, auditorija tai mėgsta dėl to, jog daugeliui patinka jaustis geresnei už pasakojantį, ar vis dėlto, žavimasi gebėjimu atsiverti ir parodyti save ne iš pačios gražiausios pusės?

– Autoironija yra gana geras būdas paskatinti žiūrovą tavimi pasitikėti ir dar geresnis būdas sugadinti su juo ryšį. Manau, kad komikas turi būti pasiekiamas ranka, bet niekada nesigulti ant menčių. Esu matęs labai daug komikų, kurių didžiausia bėda yra per didelė arogancija arba atvirkščiai – per didelis gailestis iš publikos pusės. Visose gyvenimo situacijose yra svarbu atrasti aukso vidurį ir humoras ne išimtis.

Tikiuosi nėra temų, kuriomis negalėtum ar nenorėtum juokauti?

– Tikrai ne. Kaip ir minėjau, yra temų, kuriomis juokauti dar nesu pasiruošęs. Stand-up‘o scena yra puiki vieta išsivalyti nuo nusistovėjusių normų ar blogų įpročių. Joje negalima palikti bent vieno nepajudinto akmens.

Kaip manai, ar juodam humorui reikia subręsti? T.y. įgyti supratimą kada ir kokiame kontekste juokai apie Holokaustą, lytinės prievartos aukas, savižudžius galimi, o kada tai visiška beskonybė?

– Humoro rūšių yra įvairių – vienas lengvo turinio, kitas ne. Žinoma, nereikia pamiršti ir ne visiems priimtino juodo humoro. Aš humorą skirstau labai paprastai: jis arba juokingas, arba ne. Gerą atmosferą pasirodymo metu galima išlaikyti juokaujant apie bet ką. Žmonės mėgsta būti šokiruojami. Tragedijos turi išskirtinę teisę būti išjuoktos komikų. Tiesa, net ir patį juodžiausią humorą naudojantis komikas turi mokėti išlikti taktiškas. Viskam reikalingas konteksto išmanymas, geras pasiruošimas ir aiški mintis. Man nieko nėra geriau stebėti kaip ant scenos stovi savimi pasitikintis ir gerą juodo humoro dozę garantuojantis komikas. Ir Šilanskas čia ne prie ko.

Kartais labai sunku neperžengti ribos tarp juokelių ir patyčių. Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra transseksualus, ar  priklauso kitai rasei, kitai kultūrai ar juokaudamas apie jį gali būti garantuotas, kad jo mirtinai neįžeisi?

– Niekada nenoriu nieko įžeisti savo juokeliais. Garantuoju, jog ir mano kolegos to nenori. Kiekvieno žmogaus įsižeidimo ,,jungiklis” slypi skirtingoje vietoje. Man komedija nėra vaikščiojimas ant kiaušinių lukštų, verčiau atvirkščiai – jų traiškymas. Žinoma, visada gali tapti per daug įžeidus ar aštrus, tačiau, manau, kad kartas nuo karto peržengti normos ribas nėra blogai.

Kaip vertini virtualioje erdvėje esančio lietuviško humoro t.y memų, internetų folkloro, išgalvotų parodijuojančių, gluminančių personažų lygį? Ką pats iš to išskirtum?

– Vadinamieji memai ir kiti panašūs dalykai esantys virtualioje erdvėje man labai artima ir priimtina. Mano paties juokai ne visada juokingi plačiajai publikai, todėl susikaupusius juokelius, kurie galbūt nebūtų ,,suėję” ant scenos, visada galiu rašyti internetiniuose forumuose, tinklapiuose ar grupėse. Taip atsiranda tam tikra žmonių grupė, kuriai mano pasisakymai juokingi, o tai man suteikia savotišką iškrovą. Man yra be galo juokinga skaityti politinius juokelius apie Rusiją ir ISIS. Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet tai man padeda šviesiau žiūrėti į esamą padėtį pasaulyje.

Pastaruoju metu Lietuvoje daug kalbama apie kariuomenę, savanorius, „verktinius“. Kokia tavo pozicija šiuo klausimu? Ar sutiktum mesti darbą radijuje, palikti humoro klubą, atsisveikinti su drauge ir devyniems mėnesiams išbandyti savo jėgas kariuomenėje?

– Prisipažinsiu. Ne iš karto supratau šauktinių prasmę ir dėl to labai gailiuosi. Esu pasakęs dalykų apie kariuomenę, kuriais tikrai nesididžiuoju. Tačiau po kelių pokalbių su išmintingesniais už save žmonėmis pakeičiau savo nuomonę. Supratau, kad dabar gyvename tokiais laikais, kai negali žiūrėti vien savo interesų, ypač jeigu kalbame apie laisvę. Jeigu tikrai to reikėtų, eičiau ginti savo tėvynę. Juolab turint omenyje, jog Lietuva yra tokia maža valstybė. Neįžvelgiu jokių problemų: draugę matyčiau savaitgaliais. Radiją tektų trumpam iškeisti į tarnystę tėvynei. Na, o komiko profesija niekur nedingtų. Manau, grįžęs iš kariuomenės, galėčiau paruošti pasirodymų trims programoms į priekį.

Kaip reagavo Tavo mergina kai publikavai video kur ji vienu metu elektroninių prietaisų pagalba meta svorį ir valgo? Nesunku išlaikyti šiltus santykius būnant aštriu ir dygliuotu, bent jau profesinėje srityje? Apskritai ar tikrai geras humoristas neturėtų būti vienišas, nelaimingas su pilnais lagaminais nesėkmingų meilės istorijų?

– Vismantė turi puikų humoro jausmą. Negalėtume būti kartu, jeigu būtų kitaip. Nėra dienos, kad vienas iš kito nepasijuoktume ar nepadarytume išdaigos. Santykiai įgauna šiokios tokios ,,rūgštelės“, kuri mūsų atveju ir yra varomoji jėga. Esu dygliuotas ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Man dar nesuprantamu būdu, Vismantė apeina tuos spyglius ir įžvelgia mano gerąsias savybes. Manau, kad geriausi komikai sugeba komiškų situacijų įžvelgti visur. Ir nesvarbu ar tai susiję su meile ar tragedija. Cinizmas yra komedijos subproduktas, kurio stengiuosi atsikratyti, nes jau esu bandęs būti nieko nemėgstantis ir nemylintis padaras. Ir tai tikrai nebuvo faina.

Kaip vertini tokias komediantes kaip Amy Shumer, Chelsea Perretti, Shelby Ferro? Kodėl Lietuvoje nesulaukiame stipraus moterų debiuto stand-up pasirodymuose?

– Šiuo metu Amy Shumer yra viena mėgstamiausių mano komediančių. Lietuvoje yra daug gerai juokaujančių moterų, tačiau mūsų šalyje stand-up‘as yra dar labai jaunas, todėl teks dar truputį palūkėti. Pavyzdžiui, Rimantė Valiukaitė yra puiki aktorė-komikė, kuri, mano nuomone, pavarytų ir open-mic vakare. Išvis, manau, daugelis mergaičių svajoja tapti geromis aktorėmis, o ne komikėmis. Nors gyvename XXl. amžiuje, lyčių lygybė, kalbant apie stand-up sceną, nėra stipriai įsišaknijusi. Tikiu, kad tai tik laiko klausimas ir neužilgo sceną sudrebins gera komikė iš Lietuvos. Jau būtų pats laikas, nes pasidarė tikras dešrų balius.

Ar yra dalykų dėl kurių gailiesi juokavęs?

– Ne.

Taip pat skaitykite: Miesto pokalbiai: stand-up komikas Mantas Katleris

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt