Ekstremalus, suteikiantis adrenalino sportas tik vienas iš šiandienos mūsų pašnekovo Haroldo Savicko gyvenimo variklių. O kur dar šimtai neįgyvendintų idėjų ir ateities planų. Aistra kavai taip pat neblėsta. Kokių dar aistrų ar pomėgio turi šis veiklus žmogus? Apie tai plačiau mūsų pokalbyje.
Haroldai, kaip kilo idėja užsiimti ekstremaliu sportu kitaip tariant trick‘inti? Kaip seniai užsiimi šia veikla?
– Visa istorija prasidėjo dar vaikystėje. Mano tėtis buvo boksininkas ir jam labai patiko ta idėja, kad aš visur karstausi – medžiais, baldais. Nuo vaikystės buvau tarzanas ir kai man suėjo maždaug 7 metukai jis pradėjo mane skatinti šokinėjant nuo fotelio daryti salto nugara. Pirmieji bandymai ir buvo tokie. Mane užkabino tas jausmas, kad aš apsiverčiu. Atsimenu lyg tai būtų buvę vakar – turėjau tokį sėdmaišį iš putplasčio ir aš tiesiog kambaryje be tėvo pagalbos pabandžiau pašokti ir apsiversti. Aišku apsiverčiau neteisingai ir tikrai skaudžiai kritau ant to sėdmaišio, trenkiausi keliais į betonines grindis, bet nuo to ir prasidėjo viskas. Pradėjau nuo „Parkour“ kai lakstai nuo taško A iki taško B šokinėjant per įvairias kliūtis. Visada norėjau sklandyti ore, šokinėti. Aš net savo pirmąjį klipą išleidau 11 metų. Tuo metu jau užsiėmiau ekstremaliu sportu. O trick‘inti realybėje pradėjau nuo 13 metų ir niekada nesustojau.
Ar pačiam nebuvo baimės daryti pirmuosius triukus?
– Galbūt kitam ir būtų buvę baisu, bet aš gyvenu pagal principą, kad jeigu nedarai tai kažkas už tave daro. Aš turiu baimę nepadaryti, taigi visada stengiuosi daryti tai kas mane galbūt baugina. Rizika yra tas faktorius kuris mane veža.
Tėvai nebijojo, kad užsiimsi šia veikla? Tėtis pats skatino, bet kaip reagavo mama?
– Audringai reagavo, labai bijojo ir dar dabar bijo. Kai žino kad treniruojuosi ar kažką treniruoju vis prašo: tik nedaryk salto, prašau tik nesiversk per galvą. Na bet čia jau toks motiniškas instinktas saugoti savo vaikus.
Kaune yra organizacija ar vieta, kuri vienija ekstremalaus sporto entuziastus? Kiek bendraminčių turi šiame mieste?
– Oficialios organizacijos nėra. Įvardinčiau tik „Kaunas trick‘ing šaikė“. Tai tiesiog neformali grupė, Facebook paskyroje turime grupę, kurioje instinktyviai nutariame kada ir kur susirenkame. Treniruojamės, vienas kitą prižiūrim, vienas kitam padedame. Bet daugiau kažko oficialaus nėra, manau Lietuvos akys dar tam nepasiruošusios. Žinoma palengva trick‘ingas yra pripažįstamas, per pastaruosius 7 metus jau pakankamai daug įvyko, bet vis dar negana. Aš rodau iniciatyvą, rengiu įvairias varžybas, bet to dar neužtenka, reikia daugiau.
© Igno Maldžiuno nuotr.
O ar daug merginų užsiima ekstremaliu sportu?
– Apskritai ekstremaliu sportu tai taip, yra mėgėjų į kurias žiūriu kaip į įkvėpimą. Bet trick‘ingu užsiima vienetai. Trick‘inge merginos pasižymi lankstumu ir ekstremaliais kovos menais. Jos yra lankstesnės ir tikrai apsukresnės nei vyrai. Jos vysto stilių, nes čia jis labai svarbus. Vyrai dažnai neturėdami stiliaus daro tik judesius, o merginos, kad ir kiek triukų nemoka jau nuo pat pradžių turi stilių. Tas stilius ir pagražina visus triukus.
Galima teigti, kad tai labiau vyriškas užsiėmimas?
– Galima, bet tai būtų melas.
Kodėl tau patinka ši veikla? Kokios to priežastys?
– Yra keletas priežasčių. Buvo viena pagrindinė, po to ji pasikeitė, dar ir dabar viskas keičiasi. Paprastai pasakius trick‘ingas man yra ne tik savirealizacija, ne tik sportas, ne tik veikla, bet gyvenimo stilius. Eidamas gatve tu matai galimybes, matai visus nelygumus ar išsikišusius daiktus kur galėtum dėti papildomą žingsnį. Trick‘eris, kuris ne vienus metus tuo užsiima, mato galimybes kiekvienoje situacijoje. Realiai tai yra net nesuvaldoma, tu tiesiog eini, matai ir jauti kiekvieną nelygumą, tu jauti viską kas yra aplink tave ir tai mane labiausiai žavi. Noras trick‘inti ir gimė iš to. Anksčiau mano tikslas buvo sportuoti, vėliau aš norėjau pasižymėti. Dabar mano tikslas parodyti žmonėms, jog jie gali daryti bet ką jei nori, svarbu imtis to. Tiesiog reikia įdėti visą save ir atiduoti visą save.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokią didžiausią traumą esi patyręs?
– Skaudžiausia trauma, kuri dar iki šiol yra išlikusi ir, kurios aš nesugebėjau išsigydyti tai – išniręs kaklo slankstelis. Jis yra išniręs iš savo vietos ir apaugęs, jį atstatyti galėčiau nebent operacijos būdu. Galiu teigti, kad tai buvo ne pati skaudžiausia, bet pati nemaloniausia trauma. Šią traumą jaučiu kiekvieną dieną, beveik kiekvieną akimirką. Na, bet traumos tik įtakoja dar stipriau ir dar geriau atlikti kiekvieną triuką. Galiu pateikti pavyzdį: traumos, kurias patiri kelyje gali būti kaip kliūtys arba problemos. Jei pasirenki kelią, kad tai problemos ir tu jas spręsi tai tik tobulėsi ir žengsi pirmyn.
Ar yra koks nors žmogus į kurį lygiuojiesi, tam tikras autoritetas?
– Yra. Viskas prasidėjo nuo David Belle, prancūzų trick‘erio, kuris užsiima „parkour“. Aš pamačiau filmą, kuriame jis vaidina – „13 Rajonas“ kurį bene kiekvienas trick‘eris yra matęs. Tuomet lygiavausi į dabartinį pasaulio trick‘ingo karalių Vellu Saarela. Iki šių dienų jis yra mano idealas, aš turiu panašią stilistiką į jo. Bet norint į jį lygiuotis man dar tikrai yra ką veikti.
Vaizdo klipą kurė M-idea Mantas Ivanauskas
Neapsiriboji viena veikla, miesto širdyje įsikūrusioje „Green cafe“ dirbi barista. Kas šiame darbe žavi labiausiai? Ar kauniečius galima vadinti geros kavos mėgėjais?
– Mane žavi judesys, man patinka kai yra labai daug žmonių, kai reikia padaryti labai daug kavos, mane traukia tas momentas kai neturi laisvos akimirkos atsikvėpti ir turi atiduoti visą savo energiją, kad tik spėtum viską padaryti kuo greičiau ir kokybiškiau. Net galiu sulyginti trick‘ingą su kavos ruošimu. Kiekvienas barista turi savo stilių, greitį, kokybę, judesį, su laiku tu išsiugdai savo stilistiką ruošiant kavą. Šiame darbe mane labiausiai traukia matyti žmogų, kuris atsigeria pirmą gurkšnį tavo paruoštos kavos ir nusišypso. Mane veža, kad mano daroma kava žmonėms kelia euforiją. Yra įvairaus plauko žmonių visi jie turi savus standartus, stereotipus, ne vien apie kavą, bet ir apie jos paruošimą. „Green cafe“ lankytojų tarpe atsiranda žmonių, kurie nusimano apie kavą. Su jais galima padiskutuoti, pabendrauti ir pasisemti daugiau informacijos. Tikrai nemeluočiau teigdamas, kad Kaune yra kavos mėgėjų gurmanų.
Kokią kavą mėgsti pats?
Man asmeniškai patinka visos Brazilijos kavos. Be abejonės mano mėgstamiausia kava yra iš Jemeno, nes geriant ją jaučiasi visai kitoks pojūtis. Ši kava yra įvardijama kaip lordų kava dėl savo retumo. Žinoma ji nėra labai brangi, bet turi savo specifinį skonį ir aromatą, kurio niekas neperžengia. Kalbant apie kavos gėrimus aš visuomet būsiu už espresso, nes tai yra koncentruotas kavos skonio gėrimas, kurio nereikia gerti visą dieną gali arba išgerti, arba pagurkšnoti. Man to užtenka ir man tai patinka.
Asmeninio archyvo nuotr.
Turi nuolatinių klientų, kurie grįžta būtent pas tave?
– Daugybę.
Ar, tavo nuomone, Kauno gyventojus galima apibūdinti kaip konservatyvius, bijančius naujovių? Čia klausiu ne tik apie pasirinkimą užsakant kavą.
– Sunku pasakyti. Yra žmonių, kurie teigiamai reaguoja ir yra tokių kurie reaguoja neigiamai. Konkrečiai turiu omenyje atvejus kai vieni žmonės palaiko, o kiti bando įtikinti, kad tai yra negerai ir reikia imtis to kas ateityje tau atneš pelno. Žmogus yra laimingas tik tada kai daro kas jam patinka. Man svarbu jausti laisvę, kad galiu daryti tai ką noriu. Šiuo atveju aš myliu kavos ruošimą ir trick‘ingą. Geresnio gyvenimo sau rasti dabar net negalėčiau.
Vesdamas pakankamai aktyvų gyvenimo būdą be abejo pastebi Kauno privalumus bei trūkumus. Kokie jie tavo požiūriu? Gali paminėti?
– Šio miesto kaip objekto trūkumai yra tokie, jog daug pastatų yra apleisti. Aš tikrai norėčiau, kad apleistieji pastatai išliktų ir būtų prižiūrimi. Aš nenoriu, kad jų vietoje pastatytų kažką naujo. Iš mano perspektyvos žiūrint juose yra gera treniruočių zona. Man patinka tokia miesto išvaizda, nes tai aš išnaudoju kaip savo žaidimų aikštelę. Mano nuomone, Kaunas – tobulas miestas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Haroldai išsiskiri ne tik savo veiklomis, bet ir išvaizda, stiliumi. Kaip jis susiformavo?
– Vaikystėje man didelę įtaką padarė mano mamos skonis. Būdamas mažametis aš nešiodavau aptemptus sportinius marškinėlius, „old school“ sportinius batus ir haremo stiliaus kelnes. Mane visada žavėjo laisvės pojūtis, spalvingumas. Tai nereiškia, kad aš noriu išsiskirti iš minios. Aš tiesiog toks esu, jei aš nedaryčiau to ką darau dabar ir neatrodyčiau taip kaip atrodau dabar, aš jausčiausi ne kaip Haroldas. Daug kas yra sakę, kad aš ne tik apsirengiu kitaip, bet ir spinduliuoju kitokį supratimą apie viską iš savęs.
Ar tokio pašėlusio tempo gyvenime lieka vietos knygoms, kinui, muzikai? Ką paminėtum iš savo mėgstamiausių?
– Filmams aš visada rasiu laiko, nes tai yra kaip papildoma mano aistra, pomėgis. Mėgstu vaidinti, modeliuoti. Į filmus aš žiūriu iš režisieriaus pusės, man įdomu kaip viskas buvo pastatyta, kaip patys aktoriai perteikia emocijas, aš analizuoju veido mimikas, kūno kalbą, žodžius, kuriuos jie pasako. Vaidyba yra dalis mano gyvenimo, nes trick‘inge tu irgi vaidini, tu turi perteikti tam tikrą emociją. Be muzikos gyventi niekas negali ypatingai šiais laikais, bet konkretaus specifinio stiliaus neturiu. Man patinka įvairi muzika kurioje yra instrumentai, žodžiai. Tai yra muzika, kuri bando kažką perduoti žodžiais ir melodija. Knygas skaitau ir turiu specifinį stilių. Skaitau tik tokias, kurios yra apie gyvenimo tikslus, asmenybės tobulinimą. Visos tokios knygos užveda tave ant kelio. Būdamas 15 metų perskaičiau pirmą tokios stilistikos knygą „Paslaptis“. Viską ką pasiekiau gyvenime yra dėl to, kad žinojau savo tikslus ir gyvenau savo svajonėmis.
Jei būtų galimybė išleistum savo biografinę knygą? Gal jau sulaukei tokių pasiūlymų?
– Be abejonės. Vienas žmogus siūlė tokią idėją, tiesą sakant jau buvau sutikęs, bet jaučiausi dar nepribrendęs tam. Kad suteiktum žinių ir patirties, turi pats pragyventi daugiau ir sukaupti daugiau žinių. Norėtųsi, kad knyga turėtų prasmę skaitytojams.
Socialiniai tinklai suryja nemažą mūsų gyvenimo dalį. Ar kaip ir visi esi jų vergas? Ką manai apie Facebook’ą? Tavo nuomone, jis suartina, palengvina komunikaciją ar atvirkščiai –padaro bendravimą paviršutinišku ir neproduktyviu?
– Kai facebook.com tik atsirado mūsų akiratyje, viskas buvo labai tvarkoj. Man patiko idėja, kad galima dalintis savo asmeninio gyvenimo potyriais, nuotraukomis, video klipais. Dabartinis Facebook‘as man nebepatinka, nes tai yra tinklas į kurį tiesiog sudedami dalykai, visi talpina ir dalinasi, bet kuo iš eilės. Pats socialinis tinklas taip pasiglemžia visus, kad niekas nebebendrauja realiai. Turiu omenyje situaciją kai žmonės susėda prie stalo ir išsitraukia savo išmaniuosius telefonus – visi sėdi Facebook‘e ir tikrina naujienas. Na aš esu kiek senesnių ir paprastesnių pažiūrų, naudojuosi telefonu, kuris nėra išmanus, kad atsispirčiau šioms pagundoms.
Tai pats labiau renkiesi realų bendravimą?
– Be abejo. Emocijos, akių kontaktas, kūno kalba – visa tai veža, nes tai realybė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokias savybes labiausiai vertini žmonėse? Ar yra tekę skaudžiai jais nusivilti?
– Vertinu motyvaciją, valią ir ryžtą. Jei žmogus kažko nori, ir nenusileidžia siekdamas to, tai jis visais atvejais yra vertas to ko jis siekia. Mane žmonėse labiausiai žavi gebėjimas pasiekti užsibrėžtų tikslų. Nusivilti savimi yra viena, bet tai yra visai kitokia patirtis, nei ta kurią tu patiri nusivildamas kitais žmonėmis.
Jei klausimas nepasirodys per daug intymus, norėčiau pasiteirauti Tavęs apie religiją. Šiuolaikinio žmogaus gyvenime jos lieka vis mažiau ir mažiau. Kaip pats sprendi su religija ar tikėjimu susijusius klausimus?
– Kalbant apie religiją apskritai, tai man viskas yra kaip religija. Aš tikiu, kad egzistuoja kažkokia būtybė, aukštesnioji galia, bet paprastai aš niekada nesirinkčiau tikėti į kažką ko nematau. Aš tikiu į žmogų, į žmogaus pasirinkimą, tikiu, kad žmogus jau tiek padaręs gali padaryti ir daugiau.
Spėju, jog nepriklausai jokioms politinėms partijoms, bet ką darytum, kokie pirmieji žingsniai būtų, jei, tarkim, po dešimties metų būtum išrinktas Lietuvos švietimo ministru?
– Tiesą sakant priklausau „Jaunųjų liberalų sąjungai“, bet nepasakyčiau jog esu dalis to. Norėčiau mokyklose pakeisti vieną dalyką: vaikams reikia įdiegti tai, kad mokytojai nėra skirti mokyti, mokytojai skirti išmokyti mokytis. Įvesčiau tokį pasakymą mokslas ne mokyklai, mokslas gyvenimui. Norėčiau, kad mokslas kurį tu mokaisi tau padėtų išgyventi gatvėje, o ne mokytų tų dalykų, kuriuos tu galbūt panaudosi.
Pabaigai. Koks geriausias patarimas, kurį duotum skaitytojams ir gal būt pačiam sau?
– Gyvenk ir siek savo tikslų nepaisant aplinkinių. Jei esi tikras tuo ką darai, tu tai turėsi. Jei to dar neturi tau reikia padirbėti su savimi ir realizuoti savo norus gyvenime, kad pasiektum užsibrėžtų tikslų.
