Nuvarytus arklius nušauna

Paskelbė: Indrė Nazarenko Data: 2009-10-16 02:23

Spausdinti | Komentarai

(c) Stock.xchng archyvo nuotr.

Nors šis laikotarpis sudėtingas beveik visiems, šiandien galima išskirti dvi socialines grupes, kurių padėtis kelia bene daugiausiai diskusijų: pensininkus ir studentus. Bandysiu aptarti, susieti ir atskirti jų reikšmę šiandieninės Lietuvos visuomenės kontekste. Įdomu tai, kad žemiausią statusą visuomenėje ir prioritetą valstybės darbotvarkėje turi studentai – ateitis, ir pensininkai – praeitis, t.y. patirtis. Dvi bene svarbiausios vertybės, tačiau, skaytum, ne Lietuvoje. Paradoksalu, kad valstybė, iškentusi priespaudas, okupacijas, žodžiu, nuolat kovojusi už išlikimą, šiandien, būdama nepriklausoma, šias vertybes palieka sąrašo apačioje – jau pačioms kovoti dėl išlikimo.

Numeris vienas

Taigi, pensininkai. Reikėtų dar paieškoti (ir, tikriausiai, tokios paieškos būtų pasmerkros nesėkmei) kitos Europos Sąjungos šalies (juk būtent į jas lygiuojamės), kur ši socialinė grupė taip nevertinama, jei nepasakius – negerbiama. Neverta postringauti apie pensijų dydį, kuris visgi turėtų būti žmogaus viso gyvenimo darbo rezultatas. Graudu, tačiau Lietuvoje visų pirma nėra įvertinimo perkeltine prasme. Tai realija, su kuria šiandien šie „praeities“ žmonės gyvena. Jau įprasta girdėti, kad jie tapę našta valstybei, ir ne tik iš politikų ir kitų valdininkų, kuriem tai tikras galvos skausmas, galvojant iš kurios kišenės truputi atiduoti, kad pavyktų „užtildyti“ jų skundus, bet ir iš visuomenės, – o tai parodo žmonių tarpusavio nesupratimą, nemokėjimą solidarizuotis ir trumparegiškumą – nematymą, kad ir jų pačių laukia toks vaidmuo.

Dabatnių senjorų išlietas prakaitas ir įdėtos pastangos nemenkai prisidėjo prie to, kad Lietuva galėtų švęsti savo Tūkstantmetį nepriklausomoje Lietuvoje, o ne kur nors pogrindyje, Tarybų Sąjungos sudėtyje – tai šiandien akivaizdžiai pamirštama, atmetama ir kitaip trinama iš gyvenimo ir kasdienės atminties. Be abejo, nekalbame apie visus senjorus, iš šios socialinės terpės (nes susiklosčius tokioms aplinkybėms tai visų pirma yra socialinė terpė) pavyko kai kam ištrūkti. Na, pavyzdžiui: kovo 11-osios signatarams. Padėję savo parašą tame akte, jie visam likusiam laikui pakliuvo į privilegijuotųjų tarpą, o tie, kurie atstatė TIK krūtines prieš tankus ir padėjo ten pat galvas, taip ir liko „senjorų“ terpėje, išskirtoje iš Lietuvos visuomenės, tik be garbės žymės. Taip ir liko su absurdiška pensija, užtikrinančia egzistavimą, bet tikrai ne gyvenimą. Iškovoję laisvę mums, kai tuo tarpu mes juos vėl stumiame į kovą; į kovą už progą baigti gyvenimą su maišu perlinių kruopų, o per šventes – 100g tikros mėsos kepiniu.

Nors nevertėtų per daug hiperbolizuoti ir dramatizuoti, yra šios grupės atstovų, kurie per 19 nepriklausomybės metų neprarado įgūdžių kovoti už būvį, ir šiandien dar sugeba gyventi (netik egzistuoti), tačiau ir dėl šio gyvenimo kokybės būtų galima ginčytis, verkti, juoktis. Ar tokią senatvės viziją jie matė – nuolaidų medžiojimas prekybos centruose ir nuolatinis rūpestis, kad esi našta tam, ką pats kūrei? Kaip tas išprotėjęs daktaras Frankenšteinas, kuris kentėjo nuo savo paties kūrinio.

Todėl ar galime juos kaltinti, kad per rinkimus atiduoda savo balsą patikėję demagogiškais politikais? Juk padovanotas puodukas ar tušinukas, o dar skirtas pusvalandis išklausymui atrodo tikros meilės ir susirūpinimo išraiška. Politikams, ateinantiems į valdžią keliu, grįstu pažadais, pensininkai tikrai ne našta, o potencialūs  rinkėjai. Vėlesnį scenarijų, jau atėjus į valdžią, visi žinome. Manau, greitai ir patys pensininkai patikės humaniška idėja, kad nuvarytus arklius geriau nušauti.

Numeris du

Kuo skiriasi studentas? Ant jo dar galima joti. Absurdiškos aukštojo mokslo reformos, bandymas prastumti „kažkam“ reikalingas įstatymų pataisas, kalbos apie universitetų privatizavimą sukelia juoką pro ašaras. Sunku nekalbėti apie ligas ir virusus, kuriais serga valstybės aparatas ir užkrečia visuomenę – mus. Bet bandykime grįžti prie šių ištakų rezultato – šiandieninių studentų, arklių, ant kurių dar galima joti.

Sutinku, kad Lietuva ne Danija ar kitos valstybės, kurios gali leisti turėti visiškai nemokamą aukštąjį mokslą. Kodėl mes ne tokia valstybė – turtinga – kalba Rūta Grinevičiūtė savo žurnalistiniuose tyrimuose, tokie leidiniai kaip „lietuviškieji …izmai“ ir pan. O aš bandau kalbėti, kiek suplanuotosios reformos „pakels“ aukštojo mokslo kokybę, kurią ir įvardina reformos kūrėjai kaip pagrindinį savo tikslą. Visi sutinkame, kad kokybę reikia kelti, kad šiandieniniai universitetai negali lygiuotis į pasaulio universitetus, negali konkuruoti tarptautinėje pasaulio studentų pasirenkamumo rinkoje, sunkiai konkuruoja net ir savojoje rinkoje. Tačiau, kaip jau tampa įprasta, pasirenkami ne tie būdai, įrankiai ir idėjos.

Kiek toli valstybė nujos? Valstybė – netoli. Mes, studentai, į kitų šalių aukštąsias mokyklas, ten, kur mūsų laukia ir mus vertina, gal niekada ir nebūsime ten „savi“, bet ir čia nesijaučiam „savi“ tarp savų. O ar grįšime? Gal. Atsakymas daug nežadantis, bet viltis miršta paskutinė. Tik klausimas, ar valstybė ilgai egzistuos, pastatyta ant vilčių.

Ar galima mus (studentus) kaltinti? Tiesiog pavargome būti penas anekdotams. Pavargome laukti, kol valstybė pasakys – mums Tavęs reikia. Gal ir galima mus traktuoti kaip tėvynės išdavikus, patriotizmo stokojančius, bet ar mes kalti, kad mūsų nevilioja karjera „RIMI“, kad norime kelti galvas aukščiau bliūdo, iš kurio valgome, o valstybė šiurkščiai mus nardina atgal: valstybei reikia ne išsilavinusių inteligentų, o darbininkų!

Yra manančių, kad nušauti nuvarytus arklius humaniška. Gal ir mūsų visuomenė greit perims šią nuostatą. Tada nebeliks „valstybės naštos“. Tik studentam nėra ko bijoti – ant jų dar galima joti. Bent jau kol kas.

logo-sparnai

Ši informacija yra tinlalapio sparnai.com nuosavybė. Ją galima platinti tik gavus autorių sutikimą.