Aiste, smagu tave kalbinti portalui kaunozinios.lt. Gal pradėkim nuo pradžių, nuo ištakų. Kaip vertini Vilkaviškį, tavo gimtąjį miestą, ir šio nedidelio miesto „Aušros“ gimnaziją, kurią baigei, kaip pamatus aktorystei, apskritai kūrybai, išlaisvinančiai veiklai? Dažnai tenka išgirsti, esą, maži, rajoninio pobūdžio miestai, labiau traumuoja, nei įkvepia siekti kažko spalvingesnio.
Aštuoniolika mano gyvenimo metų, prabėgusių Vilkaviškyje, vertinu teigiamai. Suvalkietiškos tarmės ir Nėries, Vaičiulaičio lyrikos savyje turėjimas tik padeda man būti nors šiek tiek kitokiai. Gyvenimas atokiau nuo didesnių kultūrinių centrų privertė ieškoti kultūros ir prasmės knygose, filmuose, muzikoje, dailėje, privertė susitelkti į save. Naivu svarstyti „kas būtų, jeigu būtų“, visgi, spėju, jei būčiau augusi didesniame mieste, spėju, kad būčiau „taškiusi“ savo energiją būdama su bendraamžiais ar ieškodama pritapimo grupėse. O dabar, begalinio troškulio vedama, pati turėjau ieškoti oazių, atrasti save, formuoti asmenybę, ieškant atskaitos taškų minėtuose šaltiniuose (knygos, filmai, muzika).
Iš gimnazijos prisimenu keletą mokytojų, tris drauges ir mūsų antrą staliuką iš kairės valgykloje – kaip atskirą ir savitą organizmą bendroje mokyklos erdvėje.
Nežinau ar verta išsiplėsti, bet jei jau klausi… Už meilę istorijai, politikai ir begalinės vidinės inteligencijos pavyzdį esu dėkinga Reginai Aleksienei. Pamatas, įskiepytas olimpiadų, pokalbių, klausimų ir atsakymų, tapo mano atskaitos taškas tiek analizuojant medžiagų kontekstus, tiek kuriant tuose kontekstuose veikiančius personažus.
Už skatinimą ir taip įgimtai meilei literatūrai, fantastiškai entuziastei ir į gelmes neriančiai lietuvių kalbos mokytojai (E. Buzaitienė), su kuria dalis klasės net turėjo tradiciją susitikti vasaros atostogų metu jau ir po mokyklos baigimo.
Už idėjas ir jų palaikymą įgyvendinant – dailės mokytojai (R. Viktažentienė). Beje, jos dėka įvyko savotiška mano premjera kine (juokiasi). Ji užkrėtė dalyvauti projekte „Mokykla be uniformos“, o dalis mūsų „antro staliuko iš kairės“ irgi nusprendė dalyvauti. Projekto esmė – sukurti filmuką apie patyčias mokykloje, ir kaip to išvengti: taip gimė „Žana d‘Ark in the future“ (rež. A. Viktažentytė) ir aš – Žanos vaidmenyj (šypsosi). Vaikiški bandymai… bet neliko nepastebėti. Filmukas pateko į jungtinį filmą – „Mokykla be uniformos“ (rež. G. Beinoriūtė) ir apkeliavo Lietuvos kino teatrus. Gan simboliška?
Žinoma buvo ir kitų šviesulių, nepaminėti, lai neįsižeidžia. Jie žino.
Tačiau iš esmės aš nesieju savęs nei su vietomis, nei su įstaigomis. Esmė žmoguje ir jo pasirinkimuose.
Tas „prozaiškasis mano Vilkaviškis…“ yra mano šeima, mano namų kiemas ir mano kambarys žydrai dažytomis sienomis su pianinu, knygomis ir vinilų krūva. O už tai, kokia esu, turėčiau būti dėkinga savo šeimai, įskiepijusiai manyje laisvės, tikėjimo savimi pojūtį ir susitelkimą į save erdvėje, o ne į erdvę.
Kvailas klausimas, kurį vis dėlto užduosiu, kad tai jau bent iš dalies paminėjai: ar pakankamai specifinė suvalkiečio tartis niekada nekišo kojos teatro, kino arenoje? Gal jos neturi ar kažkaip mėginai atsikratyti?
Net gyvendama Vilkaviškyje kalbėjau pakankamai taisyklingai, visgi, tam tikrų tarties ypatumų turėjau, ir, žinoma, tebeturiu.
Turėti tarmę ir mokėti su ja tvarkytis – didelis privalumas, bet, pabrėžiu, reikia mokėti su ja tvarkytis. Iki pajautimo, kad vieną akimirką gali kalbėti bendrine kalba, kitą – labiau suvalkietiška, – ilgas kelias. Ypač žinant, jog suvalkietiška tarmė be galo sunkiai pasiduoda gesinimui, nes yra arti bendrinės kalbos normų.
O ką dariau aš? Daug dirbau. Klausiau savęs, mokiausi išskirtinai taisyklingo kirčiavimo akcentologijos paskaitose, klausiau bendrine kalba įskaitytų romanų ir visų aplinkinių reikalavau sakyti, kai tik išgirsdavo kažką tarmiško. Užsispyrusi siekiau išvalyti savo kalbą ir suprasti, kur manyje yra suvalkietiškos tarmės „mygtukas”, o kur – bendrinės. Kito kelio siekiant profesionalumo nėra; su tarme tik charakterinius personažus vaidinti, ar realiai – vieną vienintelį tipažą.
Dabar jau galiu kontroliuoti savo kalbą ir tartį, daugiau ar mažiau.
Ar buvai tvirtai apsisprendusi tapti aktore? Koks buvo lemiamas impulsas?
Aš labai ilgai ieškojau savo besotybės vedina; ieškojau pilnatvės dainavime, grojime pianinu, džiazavime, politikoje, literatūroje. Pasirinkusi susidomėjimo objektą, nerdavau į jį stačia galva, tačiau, nepajutusi laukiamos savirealizacijos, jį taip pat drąsiai keisdavau. Savęs beieškodama įstojau į Vilniaus Juozo – Tallat Kelpšos konservatoriją, džiazo pianiną, į 11-tą klasę, tačiau paklausiau savo pojūčių ir nuojautos, ir po kelių dienų mokslų grįžau į gimtąjį sodžių. Grįžimas namo išprovokavo klausimą – o kas toliau? Turbūt šis sugrįžimas buvo impulsas išdrįsti užsukti į Teatro studiją, vadovaujamą Neringos Klišienės. Neringa, jos aštraus kaip Damasko plienas proto suformuotos pastabos ir studija, turbūt ir tapo lemiamu atskaitos tašku mano tvirtam apsisprendimui. Pajutau, kad aktorystė yra vienintelė sritis, kurioje taip aiškiai jungiasi protas ir emocijos, žodinė ir judesio raiška, muzika, dailė, literatūra, istorija ir t.t. Vaidindama galiu ir, tikiuosi, dar ilgai galėsiu numalšinti savo besotybę.
Esi nusifilmavusi dviejuose pilnametražiuose filmuose, taip pat menkesnės meninės vertės kinematografiniuose daugiaserijiniuose produktuose. Kurie vaidmenys patiko labiausiai? Kokio tipo filmuose norėtum filmuotis ateityje?
Kaip aktorė aš neskirstau darbų į didesnius ar menkesnius. Aš ieškau. O visada dirbti „pilna koja” yra pareiga, nors iš tikrųjų kitaip tiesiog nemoku. Didžiausias džiaugsmas ir didžiausias pragaras visada siekti maksimumo.
Visgi, jei reikėtų išskirti, žinoma, Austės vaidmuo „Sangailėje” būtų mano numeris vienas. Pirmas mano darbas kine, pirmos pamokos kine. Nuo pat pasiruošimo filmavimams pradžios pajutau begalinį pasitikėjimą režisiere Alante Kavaite ir klausiau visų jos pastabų, reikalavimų, pamokų. Alantė Kavaitė kantriai nuiminėjo teatro mokyklos uždėtus sluoksnius, lukšteno mane, atkakliai reikalavo vidinės tiesos ir nuogumo be jokių prisitaikymų, išmokė subtilumo, kameros pojūčio. Jos dėka pajutau save kadre, pajutau save pilną ir „iš tikrųjų” gryną. Austei tapti Auste padėjo ir jos, ir mano draugė, Sangailė – Julija (Julija Steponaitytė). Julijos jokių mokyklų nepaveiktas tikrumas, nuoširdumas ir atvirumas padėjo ir man išgryninti save ir Austę per save. Ir dabar, mąstydama jau iš netolimos, bet vis tiek, perspektyvos, galiu aiškiai skirti savyje ribą: iki „Sangailės” ir po “Sangailės”.
Nemėgstu klausimų apie ateitį. Viduje viliuosi, tikiuosi ir aiškiai suvokiu, ko noriu. Bet „išleisti” tai į erdvę nesu linkusi. Nieko konkrečiai nepasakydama, pasakysiu, jog esu atvira ir noriu išbandyti save kiek įmanoma platesniame kontekste, o labiausiai – istoriniame.
Patekai į 10-ies geriausių jaunųjų Europos aktorių rinktinę, kur tarpusavyje varžysitės 65-ojoje Berlinalėje vasarį dėl geriausio debiutanto vardo. Kokie jausmai apėmė, sužinojus, kad tavo kandidatūrą iškėlė ir patvirtino Lietuvos filmų centras? Kokius pasiruošimo darbus atliekate su komanda?
Pradėsiu nuo pataisymo. Kiekvienas dešimtuko narys jau yra nugalėtojas, kiekvienas dešimtuko narys yra geriausias debiutantas. Atvykus nereikės konkrečiai dėl nieko varžytis, konkuruoti. Nebent varžymąsi vadinsime bendravimą su prodiuseriais, savęs prezentavimą ir t.t.
Apie iškeltą kandidatūrą sužinojau jau spalio mėnesį, o tada ir prasidėjo darbas… Reikėjo paruošti daugybę dalykų, pristatyti save, kad susirinkusi tarptautinė komisija turėtų tavo „pateiktą vaizdą“. Komisija iš visų pateiktų kandidatūrų turėjo atrinkti 10 „potencialiausiųjų tapti žvaigždėmis“. Darbams vadovavo ir prie rezultato labai labai prisidėjo Liana Ruokytė-Jonsson – LKC atstovė EFP tinkle, „Sangailės“ prodiuserė Lietuvoje Živilė Gallego, prodiuseris Prancūzijoje Antoine Simkine ir, žinoma, filmo režisierė Alantė Kavaitė. Jei ne šie didūs žmonės, jei ne Julija (su ja taip pat buvo tariamąsi dėl mano kandidatūros) – nieko nebūtų įvykę. Ačiū.
Darbus (fotosesija, showreel‘o kūrimas ir kt.) ruošiau derindama su tuo metu artėjusios premjeros repeticijomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Buvo daug streso, lakstymo ir užsispyrimo. Nebuvo laiko galvoti ar analizuoti kas tai, kodėl tai, tiesiog dariau ir stengiausi. Tiesą sakant, net artėjant paskelbimo momentui, buvau taip užsisukus darbų rate, kad tik, kai Živilė Gallego parašė, jog komisija jau susirinko, prisiminiau, jog tuoj tuoj tas momentas! (šypsosi)
Turbūt konkrečiausias darbas yra suknelių ieškojimas (juokiasi), kitus darbus tiksliau įvardinti sunku. Bet jie vyksta. Vyksta manęs reklamavimas; atsakinėju į klausimus tiek Berlyno, tiek kitiems leidiniams. Analizuoju save ir bandau atrasti, kas yra svarbiausia manyje, kokias savybes galėčiau išryškinti, skaitau, domiuosi, augu ir myliu. Visame procese ir reikaluose nepasimesti padeda prodiuserė Živilė Gallego su Giedre Burokaite ir aktorių atrankos režisierė Dalia Survilaitė. Žinoma, visa tai dar privalau derinti su studijomis Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje, spektakliais Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, dėl to negaliu skirti laiko ir pastangų tiek, kiek norėčiau, bet stengiuosi ir iš tų laiko trupinių išpešti kiek įmanoma daugiau.
Peršokant iš asmeninių į socialines temas: kokia tavo nuomonė apie piratinius filmus? Lietuviškos produkcijos, tiesa, kuo toliau, tuo sunkiau lengvai aptikti torentinėse svetainėse dėl didelės jų apsaugos ir grasomų baudų.
Suprantu ir besisiunčiančius ir už tai baudžiančius. Viena vertus, jei nori pamatyti naujausius filmus, serialus, jei nori būti Pasaulio kultūrinių naujienų kontekste – neturi kitos išeities, nes dažnai norimi išvysti serialai ar filmai į Lietuvą tiesiog neatkeliauja, o įsigyti juos legaliu būdu dažnai net nėra galimybės – „turinys jūsų šalyje nepasiekiamas”; kita vertus – tai nelegalu, nusižengia įstatymams ir neremia pačių kūrėjų. Tokia tad, daugeliui suprantama ir daug kartų apkalbėta, situacija. Išeitis? Konstruktyvios negalėčiau pateikti, reiktų geriau įsigilinti į įstatymus ir t.t., bet, greičiausiai, leisti įsigyti legaliai (kad „turinys būtų prieinamas”) ir daugiau geros produkcijos atvežti į Lietuvą.
O aš? Aš mėgstu kino teatrus ir didelį ekraną (juokiasi) – kiekvieno pasirinkimo klausimas, kuriuos hedonistinius poreikius tenkinti.
Ką manai apie dabartinę teatro padėtį Lietuvoje? Iš vienos pusės: dažniausiai spektaklių žiūrėti susirenka pilnos sales, iš kitos: neretai skundžiamasi prasta kokybe (ypač ne sostinėje).
Kasmet labai laukiu naujų vėjų, kuriuos atneša „Sirenos”. O ir Lietuvoje yra kūrėjų, kurių darbais tikiu ir žaviuosi!
Manau reikia drąsos nebesiteisinti „užburto rato” teorija (kokie žiūrovai – tokie spektakliai), pabandyti savo kūrinius įvertinti ne vietinės reikšmės, o gerokai platesniame kontekste ir KURTI. Iš esmės aš už elegantišką ir konstruktyvią anarchiją, už protą, klausimų kėlimą ir analizę teatro kalba.
Koks tavo svajonių vaidmuo ir su kokiu aktoriumi ar aktoriais norėtum jį įgyvendinti?
Svajonių vaidmenys yra visi, kurių dar nesuvaidinau, banalu – taip, kažkur girdėta – taip, bėda, kad visos tiesos nuskaitytos.
O aktorių su kuriais norėčiau padirbėti ir iš kurių pasimokyti yra tikrai daug, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, kad vardinti ir nesiryžčiau.
Turim tokią nekaltą tradiciją palinkėti ko nors portalo skaitytojams.
Drąsos ir noro augti! Viskam savas laikas, bet viskas, iš esmės, veda į gera!
