Prancūzų švietėjų Denis Diderot ir Jeano le Rondo D‘Alemberto leista „Enciklopedija“ turėjo gana kilnų tikslą – visuomenei suteikti galimybę prisiliesti prie mokslo šaknų ir vaisių, savotiškai emancipuoti plačiosios visuomenės sluoksnių protą, kuris dar prieš šimtą metų buvo išimtinė, elito privilegija. Tai buvo pirmas milžiniškas žingsnis einant masės žmogaus asmenybės išlaisvinimo kryptimi. Pradėjus keliauti šiuo slidžiu ir nenuspėjamu keliu, sustoti kur nors pusiaukelėje jau buvo nebeįmanoma. Jeanas-Jacques‘as Rousseau Apšvietos epochos pabaigoje jau siūlė emancipuoti ir žmogaus jausmus, o grafas (klaidingai vadinamas markizu) de Sade‘as žengė dar toliau – savo filosofiniuose-pornografiniuose romanuose retoriškai keldamas klausimą – kodėl būtent jausmai turėtų būti ta riba, ties kuria mums reikia sustoti? Kuo blogesni žmogaus instinktai?
Politinis korektiškumas šiame kontekste yra ne kas kita, kaip delikatus būdas kaip nors gražiai įvardinti žmogiškųjų apačių išsilaisvinimo rezultatus. Šio slapto emancipacijos ginklo ašmenis pernelyg drąsiai mąstanti Europos visuomenės dalis neabejotinai būtų pajutusi jau XVIII amžiuje, jei ne siaubingas jakobinų teroras, paskatinęs visuomenės elitą, bent jau kuriam laikui užbaigti visuotinio išsilaisvinimo žaidimus ir gražinti Europą autoriteto žinion.
Šitoks stiprus libertinizmo proveržis negalėjo likti visai be pėdsakų. Nors daugelyje Europos valstybių XIX amžiuje autoriteto pozicijos vis dar buvo tvirtos, o aristokratijos įtaka – gyvybinga, tačiau didėjanti demokratijos aura ir mąstysenos laisvėjimo procesas ėmė nepaliaujamai skverbtis į žmonių kasdieninį gyvenimą, o XX amžiuje, Apšvietos epochos inspiruotos libertinizmo idėjos stipriu gūsiu vėl įsiveržė į Vakarų pasaulį. Ryškiausi šio fenomeno pavyzdžiai buvo 1968 metų Sorbonos universiteto studentų riaušės Prancūzijoje ir jį sekusio postmodernaus politinio korektiškumo proveržis aštuntajame dešimtmetyje. Bendrais bruožais tą plataus masto visuomeninį sąjūdį galima apibūdinti, kaip tiesos reliatyvizmo skelbimą, laisvės bei laimės prievolę, atsakomybės stoką ir diskriminaciją rasės bei visuomeninio statuso požiūriu.
Politinio korektiškumo svarbiausios veiklos sferos yra įvairaus pobūdžio mažumų, socialinių grupių emancipacijos plėtra (vadinamoji antidiskriminacinė politika) bei mėginimas nuslėpti ar užmaskuoti, dėl tam tikrų priežasčių draudžiamas liesti temas. Įvardinti aspektai yra glaudžiai susiję tuo, jog remiasi įsitikinimu, kad teigiama tiesa neturi atspindėti tikrovės, o privalo išreikšti marginalų norais pagrįstą, geidžiamą įsivaizduoti tikrovę.
Minėtoji antidiskriminacinė, socialinius skirtumus lyginanti, politika reiškiasi įvairiais būdais. Vienas akivaizdesnių – kvotų sistemos universitetuose ir kitose mokymo įstaigose. Tai įgyvendinama iš anksto skiriant garantuotas vietas etninėms mažumoms, visiškai ignoruojant jų pasiektus rezultatus ar gabumus. Šitokiu būdu kai kurie gabūs mokiniai priverčiami nuleisti rankas dėl neteisingų konkurencijos sąlygų, grubiai tariant – dėl naujai diegiamos korupcijos. Kiti, tuo tarpu, mėgaujasi specialiai jiems sukurtomis šiltnamio sąlygomis, suteiktomis dėl, švelniai tariant, abejotinų priežasčių. Ydinga sistema iš esmės griauna būtiną konkurencingumą moksle ir atima studijų prasmę iš gabiausių jaunuolių, kurių vietose dažniausiai atsiduria žmonės, mokantys tiktai imti, bet ne duoti. Taip kasama duobė Vakarų civilizacijos pamatinėms vertybėms, tokioms kaip universalizmas ir individuali asmens atsakomybė už savo veiksmus. Nejučia ugdoma karta žmonių, gebančių gyventi tik iš labdaros, ignoruojančių visiems bendras elgesio taisykles ir vertinančių tik savo klano arba marginalinės mažumos interesus.
Kvotų sistema naudojama ir valstybiniame sektoriuje. Pavyzdžiui, Švedijoje būtina į parlamentą ar į kitus renkamus valdžios organus „išrinkti“ ne mažiau kaip 50% vyrų ir 50% moterų. Dėl šios priežasties žlugdomi demokratijos principai, panaikinama rinkėjo laisvė rinktis sau norimą kandidatą, kai kam tiesiog nesąžiningai užkertama karjeros galimybė. Tai primena senovės Atėnų liaudies burnojimus prieš rinkimų mechanizmą – ši politinė praktika jiems atrodė ne demokratiška, o grynai aristokratiška. Mat, demokratinėmis sąlygomis į valdžios postus ten paprastai išrenkami geriausi (o jie dažniausiai būdavo aristokratai), tokiu atveju nuo valdžios visai natūraliai atstumiant paprastus žmones. Graikai buvo sukūrę dar žalingesnį sprendimą nei postmodernusis kvotų diegimo metodas. Pas juos beveik visi valdžios atstovai, išskyrus strategus, buvo paskiriami burtais. Ironiškai būtų galima pastebeti, kad rinkimai burtais – mažiausiai diskriminaciniai.
Socialinės lygybės įgyvendinimas dažniausia remiasi kai kurių socialinių ar etninių grupių perdėtu jautrumu. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame gajus amžinos jaunystės kultas, senatvė tampa netoleruotina. Šioje vietoje į pagalbą ateina George‘o Orwello naujakalbės (newspeech) principu kuriama, politinio korektiškumo įkvėpta naujadarų sistema (kurių pagrindu yra rašomi netgi specialūs žodynai). Ir tada senas žmogus tampa „chronologiškai turtingas“.
Visai neseniai žodis negras tapo uždraustas dėl to, kad jis primena vergovinę daugelio dabartinių amerikiečių ar europiečių protėvių patirtį (šiuo atveju aš leidžiu sau naudoti šį žodį, nes anglų kalboje uždraustas tik žodis nigger, o ne žodis negro, nors abu jie vienodai reiškia juodąjį). Blogiausia, kad dėl praeities taisymo šiuo metu įgyvendinama paprasčiausia cenzūra. Dažnai atgaline tvarka redaguojamos politkorektiškų standartų neatitinkančios knygos. Agathos Christie knyga, originaliai pavadinta Ten Little Niggers, ignoruojant pačios autorės kūrybinę teisę, dabar pakeista į And Then There Were None. Turint tokį požiūrį į nepageidaujamą autentiką, kitas žingsnis turėtų būti Index Librorum Prohibitorum (draudžiamų knygų sąrašų) sudarymas ir jų deginimas. Nors tai kai kam gali atrodyti kaip antiutopijos bruožas, tačiau netgi pirmasis žingsnis cenzūros link prasilenkia su viena svarbiausių mūsų iškovotų liberalių vertybių – žodžio laisve, bei kvepia pasikėsinimu į istoriją.
Kai kurios moterys, siekiančios kuo labiau emancipuotis, taip pat bando pasinaudoti politinio korektiškumo kuriamos naujakalbės privalumais. Šiuolaikinės feministės reikalauja pakeisti anglų kalbos žodį history, reiškiantį istoriją, į herstory, nes kitokiu atveju neva sudaromas įspūdis, jog istorija – vien vyrų privilegija. Taipogi yra beveik uždrausta naudoti žodį, reiškiantį moters nėštumą (pregnant), siūlant keisti jį žodžiu honest. Iš pastarojo termino peršasi išvada, jog viena iš moters prigimtinių būklių tampa net nepageidaujama būti paminėta. Šie kalbiniai eksperimentai kartais veda prie paprasčiausio absurdo. Pavyzdžiui, atsiranda siūlymų išvis atsisakyti žodžio woman (moteris), kuris dėl neaiškių priežasčių laikomas įžeidžiančiu. Interneto šmaikštuoliai pagal analogiją su naujadaru african-american juokaudami siūlo tokią išeitį – amerikietes galima būtų pavadinti tokia, vertybiškai neutralia, abrakadabra, kaip vaginal-americans.
Postmodernioje epochoje istorijos mokslas yra laikomas ne objektyviu praeities pateikimo būdu, bet kintančių šiuolaikinės švietimo sistemos poreikių, kuriems didelę įtaką daro visuomenės polietniškumas ir multikultūriškumas, tenkinimo įrankiu. JAV liberalaus Stanfordo universiteto vadovų manipuliacijos istorija pasiekė tokį lygį, jog Ciceroną, Dantę bei Galilėjų mokslo institucijos programose pakeitė Frantzo Fanono, Juano Rulfo ir Sandros Cisneros ištraukos. Galima suprasti ironijos kupinus žymaus istoriko Normano Davieso žodžius: pastaruosius veikėjus jau niekaip negalima apkaltinti esant mirusiais baltaisiais europiečių kilmės vyrais. Anot šio istoriko, toks praeities „gydymas“ savo neigiamomis pasekmėmis gali pranokti „ligos“ daromą žalą, nes vienaip ar kitaip, tibetiečiai neturi savo Tacito, o juodieji afrikiečiai – savo Tomo Akviniečio.
Ši „vertybių perkainojimo“ veikla atsispindi ir kitose gyvenimo sferose. Ypač didelės pastangos dedamos meno srityje. Šlovingoji karalienė Kleopatra ir didieji plunksnos guru Aleksandras Puškinas bei Alexandre‘as Dumas postmodernistų pastangų dėka tampa afrikietiškosios kultūros korifėjais. Nenuostabu, kai išgirsti, jog kone visų, kad ir menkiausių, kultūrų istorinėse raidose atsiranda „renesanso“ sąvoka. Neišvengiamai peršasi mintis, kad šie žaidimai vyksta ne siekiant aiškumo ar tiesos, o norint dirbtinai sukurti tariamą visų kultūrų lygybę, už ausų jas pritempiant prie Vakarų civilizacinės raidos ypatumų. Perfrazuojant garsų marksizmo-leninizmo šūkį, galima teigti, kad postmodernistui istorija yra tai, kas turi būti perdaryta.
Apibendrinant galima drąsiai tvirtinti, kad politinio korektiškumo misija pasaulyje yra sistemingai plauti žmonijai smegenis, naudojantis juodžiausiomis, bet kur kas subtilesnėmis nei smurtinėmis, priemonėmis. Tai, iš esmės, yra siekis apversti pasaulį aukštyn kojomis, sukeisti juoda su balta vietomis, įnešti į žmonių gyvenimą chaosą, netikrumą bei pasimetimą. Tam puikiai pasitarnauja prigimties neigimas, dėl kurio žmogui turi tapti svetimi tokie natūralūs dalykai kaip nėštumas (gimimas) ar senatvė (mirtis). Šis reiškinys tampa lyg žmogaus proto maištas prieš prigimtį, kuris reiškia, kad žmogus yra tiek susireikšminęs, jog jis manosi geriau perprantantis save nei jo paties Kūrėjas. Tampa kone akivaizdu, kad politinio korektiškumo sąjūdis, neigdamas istoriją bei ją sąmoningai preparuodamas, veda Vakarų pasaulį klyskeliais, nes nežinodami tikrosios žmonijos istorijos raidos, mes save pasmerkiame kartoti praeities klaidas.
