KINO PAVASARIS: „Sniego traukinys“ arba nesustojantis gyvenimo narvas

Paskelbė: Data: 2014-04-03 03:25

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Snowpiercer" kadras

Režisierius Bong Joon-ho pateikia įtaigią gyvenimo traukinio metaforą. Tiesa, ko gero tik Rytų pasaulio režisieriai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus.

Retai kada mokslinė fantastika sugeba taip neblogai pasiknaisioti po žmogaus vidurius, norus, troškimus ir siekius. Filmo scenarijus leidžia režisieriui pajungti visas fantazijos atsargas, malonu, kad jis su tuo nepersistengia ir „Sniego traukinys“ nevirsta totalia mokslinės fantastikos parodija, tačiau primityvus menas kartkartėmis sukelia ironišką šypsnį.

Kur bato vieta?

Filmo veiksmas vyksta 2031 – siais, po to kai praėjo jau septyniolika metų nuo to laiko kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas (Edas Harris) vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.

Kino filmo “Snowpiercer” kadras

Kitaip sakant, pasaulis kitas – problemos tos pačios. Nors žmonija ties išnykimo riba, batas tebėra batas. Kaip ir visais laikais reikia žinoti savo vietą. O kai pamiršti kur ta tavo vieta ar ne pagal paskirtį naudoji batą – susilauki bausmės. Bausmės irgi nelabai keičiasi. Gal tik jų vykdymo metodai tobulėja. Kadaise Soboro teisynas už vagystes baudė nukirsdamas rankas, vėliau tai propagavo ir fašistinės Vokietijos lyderis, na štai tolimoje ateityje rankos neteksime, jei ne pagal tiesioginę paskirtį naudosime batus. Tad visais laikais pravartu žinoti, kur tavo ir tavo batų vieta.

Šešėlių šešėliai

Nors prieš akis rodomas išgalvotas ateities pasaulis na arba viena iš galimų ateičių, ja visai nesunku patikėti. Nuo Didžiosios Romos imperijos laikų iki tariamos/galimos pasaulio priešpabaigos laikotarpio vyrauja tos pačios bėdos bėdelės. Akivaizdi neteisybė, silpnesnių žeminimas ir engimas, išnaudojimas. Šalia valkiojasi ir laisvės bei teisybės paieškos. Iš dalies, kuo skiriasi pateikiamas žiaurus ir negailestingas traukinio pasaulis, nuo pasaulio kuriame gyvename dabar?  Žinoma, čia pateikiamas žiauresnis ir skurdesnis žmonijos kapituliacijos vaizdinys. Bet skirtumas nėra jau toks akis draskantis. Žiūrint „Sniego traukinį“ galima trepsėti iš pasipiktinimo ir spjaudyti į ekraną, kad egzistuoja tokia neteisybė, tačiau ši vaizduojama neteisybė nėra fantastikos dalis.

Kino filmo “Snowpiercer” kadras

Kaip ir didžiosios bėdos užprogramuotai eina iš kartos į kartą, taip, matyt, genetiškai pasireiškia ir pasipriešinimo troškimas. Žmonės niekada nesimėgavo engimu ir anksčiau ar vėliau atsirasdavo kažkokio pobūdžio pasipriešinimo judėjimas. Atsiranda jis ir čia.

Gyvenimas – žaidimas

Filmas kažkaip visai netikėtai ima priminti žaidimą. Seną gerą šaudyklę. Lygis po lygio, durys po durų ir štai bosas – didysis, galutinis susikovimas. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad filmas kurtas pagal grafinį romaną „Le Transperceneige“. Kad ir kaip ten bebūtų visas pateikiamas gyvenimas panašėja į žiaurų žaidimą, kur darosi vis sunkiau suprasti, kas laimi, o kas pralaimi.

Kino filmo “Snowpiercer” kadras

Vykstančios skerdynės anei šokiruoja, anei liūdina. Net negąsdina. Peiliai, kumščiai ir ginklai tiesiog vėl parodo smurto beprasmybę. Net jei kirvis galvon smeigiamas ginant savo vertybes su šūkiu „Už teisybę“ ar už kažką panašiai didingo, negi toks poelgis mažiau žiaurus? Žinoma, jei šūkis esti „Tikslas pateisina priemones“, tada vertybių sistema apsiverčia ir svarbesniu darbu tampa nudobti žiurkę su bobos veidu, nei išgelbėti galbūt vienintelio tikro draugo gyvybę.

Verdiktas 8/10

„Sniego traukinys“ paliečia amžinąsias problemas, dar kartą primindamas apie jau amžių amžius egzistuojančią ir niekur neketinančią trauktis neteisybę. Tuo pačiu metu, tas pats traukinys neleidžia pamiršti ir fakto, kad viską daro pats žmogus ir tik jis atsakingas už savo veiksmus. Visa tai gana įdomu stebėti, tačiau akivaizdžiai pačios idėjos nėra naujos, o jų pateikimas taip pat toli gražu netobulas.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt