Visa, ką buvo galima pasakyti apie „Streiką“, jau pasakė kitos recenzijos.
O jos buvo dviejų rūšių. Vienos – atviros ir sąžiningos, kaip suru.lt („We Will Riot – ne toks stiprus, kaip rėkia pavadinimas“) ar Dainos Dubauskaitės (trumpa, bet stipru: „Viešųjų ryšių eksperto, aktyvisto, prodiuserio… Romo Zabarausko pirmasis pilnametražis filmas…“). Kitos – teisinančios, ieškančios blogo filmo „tikslinės auditorijos“ (paauglių) ir paskirties, žodžiu, išlaikančios katalikišką/brežnevinį padorumą a la „tiek laukta, tiek prišnekėta, kickstarteris užkurtas, šampanas išpilstytas, tai kaip čia dabar taip nedėkingai?“
Panašiai pasiskirstė ir žmonės, su kuriais Kauno „Romuvoje“ dalyvavome premjeroje. Vienas drąsesnis draugas apdovanojo pelnytu „būūū“, kiti bandė neprunkšti, treti uždavinėjo klausimus: ant kokios juostos filmuota, kur garso takelį įsigyti, kaip amerikiečiui Lietuva patiko ir panašios gyvenim-būdiškos potemės.
Tad skubiai reziumuokime. Stilistiškai graži pradžia, silpnas vidurys, kolektyvinę gėdą sukelianti pabaiga. Vienmačiai personažai. Didžėjus ir jo mergina egzistuoja tik tam, kad būtų faini jautrūs hedonistai; močiutė – tik tam, kad būtų rasistė; Andrius – tik tam, kad būtų gėjus ir to gėdytųsi; Vilniaus meras čia – korupcijos archetipas, Luke‘o tėvas, atrodo, nemoka kitų žodžių, kaip „geras išsilavinimas“ ir „už viską sumokėsim“. Vilnius, ir tas moka būti tik pilkas beigi apgriuvęs, bet tuo pat metu labai vintažiškai kietas. Filmas važiuoja savąja Baikalo-Amūro magistrale, čiuku čiuku homofobija, čiuku čiuku rasizmas, čiuku čiuku korupcija, čiuku čiuku maištas tū-tū. Dialogai labiau mediniai, nei Puipos filmuose, „parūkau-pažiūriu aukštyn-pažiūriu į šoną-atsakau trimis žodžiais“ stiliaus. Ir taip toliau, ir panašiai.
Virkaujantiems, kad 300 tūkst. litų – labai nedaug, norėčiau priminti kultinius Kevino Smitho „Klerkus“ už 27,575 dolerius (tais laikais – apie 100 tūkst. litų). Pradedantiems sakinį burtažodžiais „kaip lietuviškam…“ siūlyčiau įgyti savigarbos ir nebegyventi 96-aisiais. Prikišiantiems, kad „nesupratau žinutės“ atsakyčiau, kad supratau, supratau per gerai, žinutė buvo nuobodi ir aiški net keturiolikmečiui. Kuo šiek tiek bijau įžeisti šaunius dabartinius keturiolikmečius.
Štai kas nutinka, kai viešieji ryšiai praauga savąją paskirtį ir patampa esminiu daiktu, sukuriančiu savąją viešąją erdvę. Erdvę, kurioje klesti nepotizmas ir diplomatija, o angliškai ją būtų galima apibūdinti žodžiu „niceness“. Čia trinami nepatinkantys komentarai, prašoma laikytis „kultūringos diskusijos rėmų“, o problemos tampa tokiomis pat vienmatėmis, kaip ir jas sprendžiantys žmonės. Jei kritikuojama, tai visuomet taikoma formulė „pasakyti ką nors gero-pasakyti tai, ką iš tikrųjų norėjai pasakyti-vėl pasakyti ką nors gero“. Įsigalėjusi moralė čia lyg ir spaudžia madingai maištaujantį jaunimą, bet kai jos neigimas gali pakenkti patogiam, sucentruotam gyvenimui, „purvas“, buvęs tokiu romantišku, tampa „pamazgomis“, kuriomis laistosi tik neva kompleksuoti, labai neeuropietiški subjektai. R. Zabarauskas čia – kaip ta mergina, laikanti save feministe, bet pykstanti, jei „visiškai nevyriškas vyras“ jai neatidaro durų. Tokiame „niceness“ pasaulyje – daug „atliekamų“ žmonių, bet visai ne tų, apie kuriuos galėtum pagalvoti iš pradžių. Kad ir tų, kurie kilometro spinduliu ateina brangų liumpenjaunimą auklėjantį „Loftą“ ir kuriems vienodai šviečia, naujas ar senas „kūl“ yra Vilnius.
„Streikas“ neišeina už jokių ribų, o labiausiai – už „Lietuvos visuomenės išsivystymo“. Lyg būtų statytas pirmininkavimo ES proga. Paputoję, papurkštavę ir pabaubę galiausiai su tuo nuomonę pareikšti išdrįsusiu draugu nutariame – „Streikas“ nėra nei kiek įdomesnis už Miley Cyrus. Tai, ką per prastos muzikos apdovanojimus parodė išlepusi disnėjiška žvaigždutė neveikia mūsų gyvenimų, o jei ir veikia – tai tik per visuotinį spektaklį vis dar autentika laikančius draugus. Net pykčio čia negali būti, ką jau kalbėti apie tradicinį sėkmės palinkėjimą („jaunas, lai kuria, išaugs“). Herostratas, ir tas buvo kur kas įdomesnis: sudegino šventyklą, bet bent jau neišūžė tuo mums ausų.
