Kino filmo "Lošėjas" plakato fragmentas

Igno Jonyno filmas „Lošėjas“, bendras latvių ir lietuvių darbas, varžosi Marakešo filmų festivalyje.

Tai neįprasta ir šiek tiek siurrealistiška istorija, pasakojanti apie pirmosios pagalbos medikų komandą, išradusią sėkmingą ir pelningą žaidimą, kurio metu lažinamasi, kada pacientai mirs, šansus paremiant sudėtingomis ir paslaptingomis medicininės informacijos analizėmis, kurios jiems prieinamos. Filmas pateisina savo gerą vardą, tačiau pati idėja yra mažiau dominanti nei pagrindinis herojus, į lokį panašus Vincentas (Vytautas Kaniusionis), jo moralinis nuosmukis ir galutinis išsigelbėjimas. Net ir labai patyrusiam režisieriui būtų sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą, tačiau Jonynas pateikia provokuojantį ir įtikinantį filmą, kuris iš pirmo žvilgsnio sužavi ne tik žanru ir veikėjais, bet ir scenarijumi.

Vincentas – atsidavęs paramedikas, geriausias ir naudingiausias iš savo glaudžiai susijusios komandos, kurioje visi nariai turi tą pačią ydą – silpnybę lošti, kuri Vincento atveju privedė jį iki įssiskolinimo vietiniam piktadariui. Tarp susirinkimų  jie palaiko vykstantį kauliukų žaidimą. Vincentas pradeda flirtuoti su puritoniška bendradarbe Ieva (Oona Mekas), kuri pati turi piniginių problemų ir sūnų, kuriam reikia brangaus chemoterapinio gydymo. Kenčiantis nuo savo kreditoriaus smūgių Vincentas sugalvoja naują žaidimą, kuriame jis bus lažybininkas, bei kartu su grupe lažinsis, kurie pacientai ligoninėje mirs pirmiau, jų šansus pagrįsdami registracinėmis detalėmis tokiomis kaip pacientų amžius, liga ar sužeidimai. Šiuo atveju galite pradėti mąstyti, jog jau žinote, kur link linksta filmas. Žinoma, tik laiko klausimas kol vienas ar kitas iš grupės sulaužys Hipokrato priesaiką išmainydamas tai į  situacijos valdymą ir aukso puodą? (Tyčinė mirtis iš tikrųjų įvyksta, tačiau ne tokiu būdu, kokį mes numatėme.) Nepaisant to, Jonyną ir bendraautorių Kristupą Sabolių labiau domina Vincento ir Ievos nebrandžių santykių vystymasis ir įtampa, atsirandanti Vincentui meluojant apie žaidimą žinodamas, kad ji tam nepritars, nors Ieva ir jaučiasi pasiekusi moralinį dugną, kalbant apie tai, ką ji pasiryžusi padaryti, kad užtikrintų savo sūnui gydymą.

Filmo “Lošėjas” kadras

Filme parodomas autentiškas pirmosios pagalbos personalo gyvenimo vaizdas Lietuvoje (net jei išsisukinėtumėte, kad po kažkurio laiko susirinkimų vis mažėja) ir jų tyli neviltis dėl asmeninių aplinkybių atrodo tikra keliose audringose, bet graudžiose išgėrinėjimo scenose. Kuomet didėja pinigų įtaka, jų moralė ima smukti. Jie pradeda lažintis net iš susirgusių draugų gyvybių ir rengti sąmokslą prieš Ievą, kad ji būtų atleista, nes  sužinojo apie žaidimo egzistavimą. Toks jausmas, kad visa situacija darosi keista ir sudėtinga. Žaidimas sugadina visus, kuriuos paliečia, kol ankstesnė draugiška, jei ne materialistinė, grupė pradeda plyšti juokais iš įtampos, sukeltos netikėtų įtarinėjimų ir pagiežos. Tas neigiamas jausmas sukuriamas pasitelkiant stilingą ir apmąstytą filmo gamybos būdą, kuriame naudojami sulėtinti judesiai, dinamiškas kameros darbas ir kartais beveik nepakeliamai atonali, garsi muzika, sukelianti šiurpinančią įtampą.

Negalima teigti, jog po kurio laiko kai kurie gestai nebūna per daug perkrauti ir erzinantys. Kai Ieva sužino apie Vincento melą, ji surengia akistatą, grąžina pinigus, kuriuos Vincentas buvo davęs jos sūnaus gydymui vaistais, ir išeina, tačiau besisukanti kamera beprotiškai sukasi toliau, paversdama tą momentą melodramatišku, nors tai turėtų būti tyli, vidinė Vincento krizė. Naudodamas ypatingai sulėtintus judesius Jonynas siekia išryškinti savotišką atsijungimą nuo realybės, kuris filme užbaigiamas sėkmingai, bet galbūt panaudojamas pernelyg uoliai. Vis tiek negalime to užrašyti dėl pirmojo režisieriaus darbo energingumo, kur kitur jis ypač valdomas sceninių apribojimų ir nepagražintas, paslaptingas scenarijaus kūrimas, kuris puikiai išgyventas ir niekada nepalies mūsų nuoskaudų aiškinant išdėstymo būdu. Taip pat turėtumėme pastebėti, kad beveik malonu gebėti nurodyti trūkumus, kurie kyla dėl pasitikėjimo pertekliaus, o ne dėl jo trūkumo. Turbūt dėl savo kaip režisieriaus sėkmės, rodos, Jonyno nekankina abejonės ar neryžtingumo jausmas, dėl ko kiti pradedantieji jaudintųsi. Tikriausiai labiausiai filmo efektyvumui kenkia sutrumpinti pasirodymai persmelkti liūdesiu. Jonyno kuriamas moraliai purvinas mažas pasaulis, pristatomas atsitiktinai atitraukiančiu stiliumi panaikina susijungimą su veikėjais, kurie yra tie žmonės, kuriuos mes stebime ne dėl to, kad jie mums patinka, o dėl sociologinio smalsumo.

Nors ir trūksta nuoširdumo, mes linkę į tamsą, keistas istorijas, sudėliotas iš neįprastų, šiuo atveju, ypatingų situacijų, ir tai yra būtent tai, ko mes dažniausiai ir sulauksime. Ne visada būsime tikri dėl to, kaip žaidimas veikia, kokia jo technika ir taisyklės, bet tai filme ir nėra svarbiausia, nes daug pasakojama ne tik apie vidinį moralės praradimą, bet ir sėkmę, nors tai mums primena viešai siurrealistinį „Intacto“ ar net „13 Tzameti“, kuris atkuria pavojingą požeminį mirties žaidimą. Tačiau čia tikrosios žaidimo aukos yra padorumas, ištikimybė ir gerumas. Savybės, kurios yra vienos iš herojiškų, rūpestingų profesijų bruožų. Jei ne kas kitas, tai „Lošėjas“, filmas, gavęs specialųjį žiuri prizą Varšuvoje, yra pavyzdys, kaip daug galima padaryti turint mažą biudžetą.

Marakešo festivalio apžvalga publikuota indiewire.com

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: