Gerbiami kino mylėtojai,
Prisimenu laiką, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę keičiausi retais filmais su 2-3 draugais. Tuomet dažnai galvodavau, kad mano aistringa meilė kinui yra snobiškas vienišo žmogaus hobis. Tokio žmogaus, kuris realų pasaulį iškeičia į labiau patinkantį kino ekrane. Šiemet aš dalyvavau daugybėje renginių. Čia, Lietuvoje. Be tradicinių kino festivalių, tai buvo kino tematikos proto mūšiai, klubinės filmų peržiūros-diskusijos, kino maratonai, klasikos retrospektyvos…
Šiuose renginiuose padaugėjo draugų, pažįstamų kinomanų Lietuvoje. Dažnai negaliu išsimiegoti, nes socialiniuose tinkluose bendrauju su azartiškais kinomanais lietuviais (!), kurie godžiai žiūri naują ir seną kiną. Domisi jo istorija. Mūsų skoniai dažnai skiriasi. Ir mano pasirinktas filmų dešimtukas daug kam neįtiks. Bet į tai aš tradiciškai cituoju Kanų festivalio kino novelių almanachą – “Kiekvienam savas kinas”. Be to kiekvienas iš Jūsų išsirinksite savąjį.
Džiaugiuosi, kad tikrų kinomanų Lietuvoje daugėja. Jų aktyvumas neleidžia bijoti dėl kino mirties. Kinas gyvas ir šiemet švenčia savo jubiliejų. 120 metų prabėgo nuo pirmojo mokamo viešo kino seanso Paryžiaus Kapucinų bulvaro kavinėje 1895 gruodžio 28-ąją dieną.
Sveikinu visus su oficialiu kino gimtadieniu ir artėjančiomis šventėmis. Tradiciškai pateikiu 10 filmų, kurie man atrodė įdomiausi. Ir kurie, mano nuomone, atitiko laikmečio, meninės kokybės bei kino meistrystės reikalavimus.
2015-ųjų metų Top 10
1. „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“). Režisierius: Steven Spielberg
Steveną Spielbergą dažnas sieja tik su lengvabūdiško komercinio kino sėkme. Žinau ir aš šio seno vilko sėkmės receptus. Bet Stevenas Spielbergas yra ne tik tobulas profesionalas. Jis yra autorius su savo pažiūrų, vertybių sistema. S.Spielbergas yra humanistas, kuris tiki “Holivudine” laiminga pabaiga. Šiandien, kai politinė pasaulio situacija vėl yra įtempta, Stevenas Spielbergas prisimena savo vaikystę, kuomet buvo kur kas baisesni branduolinio susinaikinimo pavojai. Buvo neperžengiama Berlyno siena su spygliuotomis vielomis. Bet tame pačiame Berlyne buvo ir tiltai, ant kurių dvi Šaltojo karo pusės garbingai keitėsi belaisviais ir sugebėdavo susitarti.
Stevenas Spielbergas imituoja senamadišką Holivudo filmavimo stilių, XX amžiaus nuarą, pakeri fantastiškai tikslia režisūra, kurioje kiekviena detalė yra neatsitiktinė ir puikiai pateikta, apgalvota. Dvi su puse valandos trunkantis filmas žiūrisi vienu atsikvėpimu. Tai yra šnipų trileris, kuriame niekas nieko nenužudo, o žiūrėti filmą beprotiškai įdomu. Ir filmo autoriaus galutinis palinkėjimas pasauliui yra labai aiškus: aukščiau už viską pasaulyje yra taisyklių rinkinys, vadinamas įstatymu ir konstitucija. Jo reikia laikytis net karo atveju.
2. „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“). Režisierius: Alejandro González Iñárritu
Autorinis vesternas, kokio dar nematėme. Šis filmas veda mus į pasaulį, apie kurį svajojome, skaitydami Džeką Londoną, Džeimsą F. Kuperį… Kažką panašaus mums rodė XX amžiuje Sydney Pollack egzotiškame vesterne “Jeremiah Johnson”, kuriame Roberto Redfordo vienišas medžiotojas keršija indėnams už nužudytą sūnų. Ten irgi buvo sniegas, miškai ir žmogus atšiauriose sąlygose. Tačiau idealistiškai nusiteikęs Alejandro González Iñárritu perspjauna viską, kas buvo iki šiol panašaus rodyta ekrane. Realiai egzistavusio vedlio Hju Glaso istoriją jis perkelia maksimaliai realistiškai. Savo aktorius jis filmavo tikruose Kanados ir Argentinos laukinės gamtos kampeliuose. Naudojo natūralų(!) apšvietimą ir privertė vaidinti ant žmogaus galimybių ribos. Puikūs ir visada maksimaliai atsiduodantys vaidmeniui aktoriai Leonardo Di Caprio, Tomas Hardy ir kiti dabar populiarūs atlikėjai aukodamiesi tikra ta žodžio prasme padėjo režisieriui itin tikroviškai perteikti žmogaus išgyvenimo dramą. Ją režisierius sutvirtino dramaturgiškai aiškiais keršto dramos rėmais.
Prieš mus vėlgi yra lyg ir konkretaus žanro nuotykių kinas. Kita vertus, tai Alejandro González Iñárritu stiliui būdingas darbas, pažymėtas jo autorystės ypatumais. Kaip ankstesniame “Birdman” ar režisieriaus draugo A.Cuarono “Gravitacijoje” mums rodomas žmogus maksimaliai ribinėje situacijoje. Neveltui Leonardo Di Caprio kartais alsuoja tiesiai į kameros objektyvą. Nuolatinis režisieriaus palydovas operatorius virtuozas Emmanuel Lubezki ilgais planais vėl pasiekia maksimalios autentikos ir emocinio gylio. Todėl pirmoji indėnų užpuolimo scena ir Glaso dvikova su lokiu įeis į kino vadovėlius.
3. Kambarys“ („Room“). Režisierius: Lenny Abrahamson
Airių režisierių Lenny Abrahamson įsidėmėjau po Kanuose matyto filmo “Garažas”. Režisierius sugeba dirbti su mažais biudžetais, minimalistinėm priemonėm ir pasakoti “mažas kamerines istorijas”. Tokia yra ir filmo “Kambarys” istorija, adaptuota kino ekranui pagal Emma Donoghue romaną. Istorija įspūdinga, bet blogo režisieriaus rankose ji pasitarnautų tik eilinei “Įstatymas ir tvarka” serijai. Prievartautojo įkalinta mergina pagimdo vaiką, gyvena nelaisvėje…Geriau apie šio filmo siužetą nieko nepasakoti. Nors ypatingų posūkių jis neturi. Tai daugiau psichologinės įtampos ir emocijų kupina istorija. Ir aš labai abejojau, kad šis filmas man patiks. Bet ką reiškia talentingas režisierius. Maksimaliai išnaudodamas aktorius Brie Larson (pagrobtą merginą) ir jaunąjį Jacob Tremblay (jos 5 metų sūnų Džeką), režisierius pasiekia ypatingo dramatizmo.
Kriminalinis siužetas, pateiktas mažamečio vaiko akimis sukuria keistus kontrastus. Ypač su jo vaikiškais komentarais, fantazijom ir atitinkamu garso takeliu. Nekalbu apie tai, kad autorius turi paslėpęs ne vieną antra dugną pamąstymams. Tarkim, ar pasiaukojanti mamos meilė vaikui pasiteisina, jeigu ji galbūt galėjo padėti tam vaikui išvengti nelaisvės daug anksčiau? Visos meilės turi egoizmo. Juk vaikas suteikė prasmės norui išgyventi nelaisvę. Tačiau filmas daugiasluoksnis ir visko apie jį čia tikrai nepasakysiu.
4. „Kerol“ („Carol“). Režisierius: Todd Haynes
Režisierius Toddas Haynesas pastatė šį filmą pagal populiarios rašytojos Patricia’os Highsmith romaną „Druskos kaina” (The Price of Salt). Visose jos knygose dėmesio centre yra nusikaltimas. Ši knyga anot režisieriaus yra vienintelė, kurioje visas nusikaltimas yra dviejų žmonių meilė. Knyga pasirodė 1952-ais metais ir berods buvo pirmoji, kuri pasakojo apie dviejų moterų sekso santykius. Tikriausiai tik puikus stilistas Toddas Haynesas galėjo šį atrodytų šiandien nuobodoką (ir jau nebe tokį sensacingą) siužetą perteikti kine kažkaip ypatingai. Ir jis tai padarė. Filmas žiūrisi, kaip gražiausias metų kino saldainis nuo įžanginių titrų, pagrindinių personažių pažinties, jų kelionės iki ilgai lauktos erotinės scenos. 1950-ųjų metų Amerikos gatvės, stilius, viešbučiai, drabužiai, netikėtas pakeleivis, kuris pasirodo esąs samdytas šnipas, revolveris Kerol lagamine…visa tai užburiantis kino reginys iki pat finalo. Jame tobula pabaiga. Finalinis žvilgsnis byloja ne apie blogą visuomenę, kuri griovė dviejų moterų laisvę ir santykius. Filme svarbiausia yra tikra meilė ir jausmai, kuriuos režisierius perteikė sunkiai nusakomo stiliaus būdu. Jo narstyti nesinori. Tik būtina paminėti, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjos Cate Blanchett ir po „Mergina su drakono tatuiruote” visai kitaip atrodanti Rooney Mara privalo pasidalinti Oskaro statulėles. Abiem po vieną. Jūs tuo neabejosite, kai pamatysite filmą.
5. „45 Metai“ („45 years“) .Režisierius: Andrew Haigh
Britų režisierius Andrew Haigh taip pat rodo poros santykius. Tik pora kitokia ir santykiai visiškai atvirkštiniai. Lyg ir “normali” pora, vyras ir moteris, kuri be jokių kliūčių gyvena drauge 45 metus.
Šis filmas atkeliavo iš Berlyno festivalio ir jame pagrindinius vaidmenis atlikę britų kino veteranai Tom Courtenay ir Charlotte Rampling pelnė „Sidabrinio lokio“ apdovanojimus geriausiai aktorei ir geriausiam aktoriui. Tom Courtenay išgarsėjo dar 1962-ais metais filmu „Ilgų distancijų bėgiko vienatvė“.Charlotte Rampling apskritai vaidino visuose XX amžiaus intelektualų provokaciniuose filmuose. L.Cavani “Naktiniame portje”, L.Visconti, F.Ozono filmuose.
Filmas „45 Metai“ sukonstruotas aktorių dueto pamatu. Bet koks tai duetas. Jau lyg ir primiršta Charlotte Rampling savo garbiame amžiuje neseniai dar laimėjo už jį Europos kino apdovanojimą ir visai rimtai pretenduoja ateinantiems “Oskarų” apdovanojimams.
Filmo siužeto anonsas skambėtų banaliai, bet režisierius pagrindinį dėmesį paskyrė detalėms, menkiems veikėjų gestams, niuansams. Ir laimėjo labai daug. Prabėgo nemažai laiko nuo šio filmo peržiūros , o aš jį kasdien prisimenu. Filmas taip patiko tikriausiai todėl, kad šiandien pernelyg nuvalkiotos ir banalios tapo melodramos, šeimų dramos. O juk jėga slypi detalėse.
Be abejonės tai yra vienas iš geriausių metų ir britų filmų. Savo subtilumu priminęs Davido Leano klasikinį perliuką “Brief Encounter”, sukurtą 1945 metais. Lygiai prieš 70 metų.
6. „Sauliaus sūnus“ („Son of Saul“).Režisierius: László Nemes
Kanuose „Sauliaus sūnus“ buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu. Jam prognozuojamas ir Oskaras.
Filmas iš tikro yra stipriai sukaltas ir žada gabaus vengrų kino režisieriaus (Béla Tarro mokinio) atėjimą į kiną. Filmas buvo daromas su “lietuviškai mažu 2mln biudžetu”. Istoriniam filmui apie holokaustą tai labai mažai. Todėl filmo režisierius László Nemesas sugalvojo labai paprastą sprendimą.
Jo kamera yra nuolat susitelkusi į pagrindinio personažo Sauliaus Auslenderio, kurį suvaidino rašytojas Géza Röhrigas, veidą. Viskas, kas vyksta aplink jį, tampa sukrečiančiu, bet fonu. Jis pragariškas, nes žydas Saulius (žiūrėkite mitologiją) dirba konclagerio zonderkomandoje –palydi į dujų kameras naujai atvykusius, o paskui renka lavonus ir juos degina.
Šito pragariško fono kamera samoningai nefokusuoja ir lavonų krūvos arba vokiečių kareiviai tampa antrame plane esančiu neryškiu fonu, kuriame visas dėmesys sutelktas į Saulių ir jo vykdomą neįmanomą misiją-palaidoti neva savo vaiką žemėje pagal prideramas tradicijas. Toks filmavimo metodas, vaikščiojant su kamera nukreipta dažniausiai personažui į pakaušį arba sprandą padeda laikyti žiūrovą įtampoje, sekti paskui personažą nuolat laukiant, kas čia mums abiem su juo dabar tuoj nutiks.
Pasirinktas fono neryškumas padeda sutaupyti filmo biudžetą, neišleidžiant pinigų daugumai detalių. Ir tuo pačiu atitinka autoriaus koncepciją. Gudrus režisierius šiandien yra retenybė.
7. „Viktorija“ („Victoria“).Režisierius: Sebastian Schipper
Šis filmas trunka maždaug 140 minučių ir jis visas yra nufilmuotas vienu kameros paspaudimu. Tai labai sudėtingas metodas, kurį atliko jau ne vienas režisierius, bet “Viktorijos” autorius jį virtuoziškai naudoja ne veltui. Jis rodo gerą filmą jaunimui ir apie jaunimą. Visą filmo veiksmą mes matome realiuoju laiku. Siužetas iš esmės nuotykių, avantiūrinis, kriminalinis. Viskas vyksta Europos sostinėje Berlyne vieną naktį ir baigiasi filmas tuomet, kai dangus virš Berlyno jau švinta, negailestingai blaivydamas jaunus filmo personažus iš nerūpestingo romantizmo.
Filmo operatorius nuolat seka filmo herojus. Drauge su jais sėdasi į taksi, lipa ant daugiaaukščio stogo, seka tamsiomis gatvėmis. Ir visą tą laiką kūrėjai leidžia mums pamiršti pagrindinį filmo techninį triuką, kad jis filmuojamas nestabdant kameros nė sekundei. Pagrindinis autorių tikslas sukurti realybės šou atmosferą, kad mes maksimaliai priartėtume prie rodomų personažų.
Berlyne gyvenanti ir kavinėje dirbanti jauna Viktorija iš Madrido pramogauja naktiniame klube. Ten susipažįsta su linksmų vaikinų kompanija. Viktorija sutinka padėti naujiems draugams apiplėšti banką ir avantiūra tęsiasi, kol yra tamsi naktis. Tačiau filme labai gražiai parodytas ryto atėjimas, o su juo ir ne itin romantiškos pagirios.
Filmo moralas paprastas “Aš esu geras žmogus, bet pasielgiau neapgalvotai”. Kur kas svarbiau, kad prancūzų Naują Bangą primenantis vokiečių filmas leidžia įsijausti į situaciją, kai visiškai adekvatus žmogus palaipsniui įsivelia ir padaro tokius poelgius, apie kuriuos jis dieną anksčiau net galvoti nesutiktų. O už lengvai atliktus veiksmus tenka mokėti viso savo gyvenimo kainą. Tačiau filmo moralinė pusė būtų visai neįtikinama, jeigu ne autoriaus vieno plano filmavimas, kuris leidžia intensyviai stebėti personažus ir su jais susigyventi.
8. „Iš toli“ („From Afar“).Režisierius: Lorenzo Vigas
Šių metų prestižinį Venecijos kino festivalį gana netikėtai laimėjo debiutantas iš Venesuelos Lorenzo Vigas su savo pirmuoju pilno metražo vaidybiniu filmu. Ir gerai. Gana protinga festivalio Žiuri komisija atsisakė apdovanoti ne pačius geriausius Europos senukų kūrinius ir atkreipė dėmesį į naujus autorius “iš toliau”. Toks ir šios kuklios publikacijos tikslas. Lorenzo Vigas iki šiol padarė tik trumpą filmuką, bet su juo daug kur buvo pripažintas. Lorenzo Vigas baigė kino studijas Niujorke ir apsipratęs kino pasaulyje ėmėsi iškart ne vieno projekto.
Venecijoje nugalėjęs filmas pasakoja keistą istoriją. Vyresnio amžiaus dantų technikas Armando iš toli stebi jaunus gatvių dykaduonius, chuliganus. Paskiau kviečia kokį pas save ir dosniai moka pinigus. Jau jaučiu, kaip dauguma skaitytojų iškart ima purkštauti-“oi, vėl filmas apie gėjus”. Ne viskas taip paprasta. Festivaliuose būna daug filmų apie seksualines mažumas trečiame pasaulyje ir ne dažnai jie gauna tokius prizus.
Armando nieko neprašo iš tų chuliganų. Jis tik stebi juos. Neveltui filmas vadinasi “Iš toli”. Galima sakyti, kad kalbama apie distanciją tarp filmo personažų, kurios stengiamasi neperžengti. Taip viskas klostosi, kol Armandas nepastebi gaujos vadeivos Eldero. Anas yra homofobiškas, agresyvus. Vistik jiedu susitinka ir tuomet distancija yra pažeidžiama. Ne tik tiesiogine fizine prasme. Tuomet filmas negailestingai bruka neišvengiamo likimo nuotaiką.
Filmas yra įdomus ir ne visai vienareikšmiškai suprantamas. Kas aišku kiekvienam: Venesueloje ir panašiose šalyse tokia istorija gali nutikti ir socialinė filmo potekstė nekelia abejonių. Jaunimo gaujos ir noras uždirbti lengvų pinigų autoriaus tėvynėje nėra naujiena. Tačiau filmas kapsto kur kas giliau, negu dviejų vyrų santykių istorija. Filme labai aiškiai juntama tėvo tema abiems filmo personažams. Tai keista, nes režisierius Lorenzo Vigas augo turėdamas tėvą-žinomą dailininką.
Galima sakyti, kad filme juntamas fatalizmo, Edipo komplekso, incesto dvelksmas, nors filmo pabaiga gana atvira interpretacijoms. Režisierius, suteikęs patrauklų reginį, istoriją, palieka daug klausimų finale.
Labai svarbu pridurti, kad filmo komandoje dirbo geriausi Lotynų Amerikos kino profesionalai. Armandą suvaidino Čilės aktorius Alfredo Castro, kuris yra labai vertinamas ir suvaidinęs pripažintuose čiliečio Pablo Laraino filmuose (“Ne”, “Klubas”). Iš šiandien labai vertinamo Pablo Laraino Venesuelos filmas-laureatas pasiskolino ir operatorių (Sergio Armstrongą). O scenarijų rašė visame pasaulyje seniai įvertintas meksikietis Guillermo Arriaga. Nuolat rašęs Alejandro González Iñárritu filmams (Babelis, 21 gramas, Amores perros) ir Tomy LeeJones režisuotam “Trys Melkuadeso Estrados kapai”.
Puiki kūrybinė grupė, bet visi jos geriausi nariai priklauso Lotynų Amerikai. Todėl Lorenzo Vigaso filmas “Iš toli” tikrai gali būti priskiriamas šiam kontinentui.
9. „Naujausias testamentas“(„Le tout nouveau testament“).Režisierius: Jaco Van Dormael
Negaliu apsieiti be geriausios metų komedijos. Ja nedvejodamas vadinu belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio Lietuvoje teberodomą “Naujausią testamentą”. Chuliganiška ir laisvamaniška komedija, kurios autorius kuria retai, bet mes jo filmus žinome. “Toto the hero” ir “Ponas Niekas” su Jared Leto gerai žinomi mūsų kinomanams. Naujas belgų paradoksų meistro filmas-tai istorija apie mažametę Dievo dukterį, kuri neapsikentusi tėvo elgesio pabėga iš Dievo tėvo namų, prieš tai paleidusi į pasaulį žmonių mirties datas ir sugadinusi tėvo kompiuterį. Tai baisiausia, kas gali ištikti Dievą – jis nebetenka savo kompiuterio ir valdžios, nes žmonės supranta, kad patys yra atsakingi už save ir jokio Dievo jiems nebereikia. Dievo dukra Žemėje renka naujų apaštalų komandą ir rašo naują testamentą. Tai labai drąsus, linksmas ir šviesus filmas, kuriame lyrizmas neatsiejamas nuo klounados, o satyra nuo filosofijos.
Pagal žanrą filmas yra satyra apie Dievą ir jo sukurtą patriarchalinį pasaulį, kuriame vadovauja vyrai, nors jie kenčia ne mažiau už moteris. Pirmiausia prieš Dievą maištauja jo dukra. Tačiau galiausiai visko tvarkyti imasi iki tol tylėjusi ir klusniai viskam pritardavusi jo žmona. Tipiška namų šeimininkė. Filmas turi smagų feminizmo užtaisą. Kas žino, gal perkrovus pasaulį, moterims vadovauti seksis išties geriau.
10. „Pasakų pasaka“ („Tale of tales“).Režisierius: Matteo Garrone
Pabaigoje aš dažniausiai rekomenduoju kokį nors įspūdingą reginį. Bet šį kartą norėčiau nenukrypti į Holivudo remeikus, sykvelus ir prykvelus. Galite mane barti, bet pabaigai rekomenduosiu jums pasakų rinkinį. Kaip ir priklauso, jame bus daug pasakoms būdingų motyvų, pažįstamų siužetų…tik nelaukite labai gražiai adaptuotų pasakų masiniam skoniui. Toks buvo autoriaus uždavinys. Parodyti mums originalias pasakas. Tokias, kokios jos buvo sukurtos pirmą kartą-viduramžiais. Tais laikais, kai žmonėms miesto aikštėse viešai kirsdavo galvas.
Režisierius Matteo Garrone, visiems žinomas dėl realistinio filmo apie mafiją “Gomorra” naujame projekte gal daug ką nustebins. Visgi ir pasakose jis išlieka realistu, nes griebiasi pirmojo siužetų šaltinio. Žinoma, daug pasakų pasiekė mus iš įvairių tautų legendų. Bet viduramžiais italų didikas Džambatista Bazilė surinko ir parašė daug pasakų. Vėliau jas masiniam skoniui adaptavo ir sušvelnino kiti pasakų rašytojai-broliai Grimai ir Šarlis Pero. Kai Disnėjaus studija tokias pasakas ekranizavo, ji rėmėsi visai šeimai tinkamu “redaguotu” variantu, dar labiau pasaldindama tas istorijas, kurios iš tikro yra baisios ir atskleidžia žmonių ydas.
“Pasakų pasaka” pateikia tris -būtent Dž.Batistės istorijas ir parodo tris atskiras pasakojimo linijas apie du karalius ir vieną karalienę, kuriuos vaidina Vincent Cassel, Salma Hayek ir Toby Jones. Bet neskubėkite kviesti vaikų į šio filmo seansą. Jis labai gražus, bet pirmiausia atskleidžia žmonių
pavydą, kvailumą, gašlumą. Pasakos yra žiaurios ir dažnai negailestingos, su moralu, bet be laimingos pabaigos. Dauguma personažų kažko labai trokšta ir, kaip būna pasakose, tie troškimai atsisuka kita puse, nei galėjai tikėtis.
Siekdamas kuo labiau perteikti originalių pasakų stilių režisierius Matteo Garrone stebina įspūdinga filmo vizualine puse, bet atsisako kompiuterinės grafikos efektų. Labiau pasikliauna tais didžiais italų ir Europos dizaino meistrais, kurie kūrė pasakas P.P.Pazolinio egzotiškai trilogijai. Aš tikiu, kad būtent Matteo Garrone gražins italų kinui jo gerąsias tradicijas. “Pasakų pasaka”yra labai gražus filmas, kuris nepataikauja primityvizmui ir masiniam skoniui, bet vistik yra tai, ko mes norime iš kino-puikiu “entertainment”. Bet tai nereiškia , kad filme negalima atpažinti savo ydų.
Mes matėme vesternų apie laukinę gamtą. Net apie Hju Glasą yra senas filmas su Ričardu Hariu pagrindiniame vaidmenyje. Mes taip pat matėme filmų apie lesbiečių meilę. Trilerių apie Šaltąjį karą ir net apie rusų šnipą Rudolfą Abelį. Lengvai įrodyčiau, kad visi mano išvardintų filmų siužetai nėra originalūs. Bet…jeigu prabėgę metai kažko išmokė. Tai pirmiausia, kad išradingas autoriaus požiūris gali įkvėpti gyvybės labiausiai nuvalkiotai temai ir išvystyti iš jos visai kitokį, modernų kūrinį. Viskas priklauso nuo autoriaus proto ir širdies.
Todėl savo dešimtuke aš stengiausi pažymėti tuos režisierius, kurie pateikia savo kino istorijas kažkuo įdomesniu kampu. Atleidžiu jiems kompromisus platesnei publikai, nes šiandien net radikaliausiai eksperimentuojantys autoriai trina ribas tarp arthauzo ir pagrindinės srovės. Taip gimsta įspūdingiausi kūriniai. Geras to pavyzdys-vienas paskutinių didžiųjų autorių-Pedras Almadovaras. Vardinant jo geriausius filmus, negalvodami sakom: “Viskas apie mano mamą”, “Blogas auklėjimas”, “Pasikalbėk su ja”….O juk tai artimiausi pagrindinei srovei (“mainstream”)kūriniai.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Kinas bus įdomus tiek, kiek įdomūs ir ambicingi bus jo autoriai. Tokių linkiu kuo daugiau.
Ramių ir malonių Jums švenčių,
Protingo, įdomaus ir prasmingo Jums kino!
TOP 10 geriausių 2014-jų metų filmų!
