TOP 10 neo-noir kino šedevrų

Paskelbė: Justina Markuckytė Data: 2015-01-16 12:00

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "No Country for Old Men" kadras

Film noir – vienas charakteringiausių ir stilingiausių kino žanrų. Žiūrovų simpatijas užsitarnavęs dar penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, savo pozicijų šis žanras neužleidžia ir šiandien – dabar jau kaip neo-noir.

Film noir (pranc. juodasis kinas) žanro ištakos siekia dar 1940-uosius. Kino istorikai vis dar nesutaria dėl konkretaus šio žanro apibrėžimo. Film noir – tai daugiau ne žanras, o stilius, šis terminas dažniausiai naudojamas apibūdinti 1940-1950-ųjų Holivudo kriminalines dramas. Film noir stiliaus elementai – tamsi atmosfera (tiesiogine ir perkeltine prasme), ryškūs šviesotamsos kontrastai, juodai baltas vaizdas. Pasakojimas dažniausiai nelinijinis, veiksmas šokčioja į ateitį ar praeitį, o ekrane vykstančius įvykius apibūdina balsas už kadro. Savo niūrumu film noir juostos primena vokiečių ekspresionistinio stiliaus filmus. Filmuose keliami sudėtingi moraliniai klausimai, jų veikėjai dažnai papuola į nemalonias situacijas iš kurių turi kapstytis, smurto ir pesimizmo ekrane taip pat netrūksta. Neretai siužeto ašis – nusikaltimas ir jo tyrimas.

Ilgainiui film noir evoliucionavo į neo-noir – šio žanro juostas dažnai žiūrovams pristato ir nūdienos režisieriai. Neo-noir stiliaus filmuose naudojami tie patys film noir elementai, tačiau jų temos ir problemos aktualios jau šiuolaikiniam žmogui. Jūsų dėmesiui atrinkome dešimt įdomiausių neo-noir juostų, vienaip ar kitaip įėjusių į kino istoriją. Gero žiūrėjimo.

10. ,,Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (,,No Country for Old Men“, 2007). Režisieriai: broliai Coenai.

Kiekvienas brolių Coenų filmas kino pasaulyje laukiamas su dideliu nekantrumu, tačiau su „No Country for Old Men“ jie pranoko patys save. Filmas sutiktas kritikų ir žiūrovų liaupsėmis, daugelis apibūdina jį kaip geriausią brolių kūrinį. Daug pasako ir pelnyti apdovanojimai – filmas 2007-aisiais gavo net 4 Oskaro statulėles, vieną jų – už geriausią metų filmą.

Siužetas – būdingas noir stilistikai. Nedidelio Teksaso miestelio gyventojas, Vietnamo karo veteranas, netikėtai tragiškai pasibaigusioje narkotikų perdavimo scenoje randa lagaminėlį su dviem milijonais dolerių. Svajodamas apie geresnį gyvenimą, vyras nusprendžia pinigus pasilikti sau, nežinodamas, kad šis sprendimas privers jį sprukti ir kovoti už savo gyvybę. Ant kulnų vyriškiui mina ne tik miestelio šerifas, bet ir psichopatas samdomas žudikas, kurio užduotis – atgauti pinigus.

Filme kalbama ne tik apie nusikaltimą, jame gvildenamos ir tokios temos kaip likimas, sąžinės priekaištai. Filmo herojus tampa aplinkybių auka, dėl to jo gyvybei iškyla mirtinas pavojus. „No Country for Old Men“ – ne tik neo-noir, bet ir neo vesterno pavyzdys. Filmas pasižymi tamsia atmosfera, jame gausu veiksmo ir įspūdingų veikėjų charakterių.

9. „Dievo miestas“ („Cidade de Deus“, 2002). Režisieriai: Fernando Meirelles, Katia Lund.

Ši brazilų kriminalinė drama pasakoja dviejų berniukų, augančių skurdžiame Rio de Žaneiro priemiestyje, istoriją. Filmas paremtas to paties pavadinimo Paulo Lins romanu, kuriame iš dalies remiamasi tikrais įvykiais.

Iš esmės „Dievo miestas“ yra apie pasirinkimą. Du berniukai auga tomis pačiomis sąlygomis – mieste, kuriame karaliauja smurtas, gaujų karai ir narkotikai. Vienas jų trokšta tapti fotografu, o kitas, aplinkybių ir valdžios troškimo vedamas, tampa gaujos vadeiva. Filmas užduoda klausimą – ar plaukti pasroviui ir leisti tavo aplinkai tave pasiglemžti, ar būti tuo, kuo trokšti būti?

„Dievo mieste“ puikiai perteikiamas Rio priemiesčio skurdas, jo gyventojų beviltiškumas, kasdienė kova už būvį. Filme netrūksta smurto scenų, kartais norisi prisidengti akis. Visgi puikiai perteikta realybė atnešė „Dievo miestui“ net 4 Oskaro nominacijas, filmui netrūko tiek žiūrovų, tiek kritikų liaupsių, jis pasirodė ne viename geriausių 2002-ų metų filmų sąraše.

8. „Memento“ („Memento“, 2000). Režisierius: Christopheris Nolanas.

„Memento“ galima vadinti ne tik vienu įdomiausių 2000-ųjų, bet ir dešimtmečio filmų. Filmas atnešė jo režisieriui Ch. Nolanui tarptautinį pripažinimą, buvo nominuotas 2 Oskarams ir jau tapo kultiniu.

„Memento“ unikalus tuo, jog filme įvykiai teka ne įprasta vaga, o yra pasakojami nuo pabaigos į pradžią – pirmoje filmo scenoje pamatome filmo pabaigą, vėliau režisierius veda žiūrovus ten, kur viskas prasidėjo. Norint sužinoti, kaip prasidėjo istorija, būtina žiūrėti filmą iki galo.

Daug įtakos filmo pasisekimui turėjo ir pagrindinis veikėjas, kurio vaidmenį atliko aktorius Guy Pearce. Jo vaidinamas Leonardas – antiherojus, persekiojamas vidinių demonų. Vyro vienintelis tikslas – atkeršyti žmonos žudikui. Bėda tik ta, kad Leonardas neatsimena, kas nužudė jo žmoną, neatsimena jis ir to, ką veikė vakar – vyrą kamuoja trumpalaikės atminties sutrikimas. Kad nepamirštų savo tikslo ir išsiaiškintų, kas nužudė jo žmoną, Leonardas paverčia savo kūną metraščiu – jis tatuiruojasi viską, kas jam nutinka, išryškindamas svarbiausius įvykius.

Dėl savo neįprasto pasakojimo būdo, vidinės pagrindinio veikėjo kovos ir depresyvios atmosferos „Memento“ yra ne tik puikus neo-noir pavyzdys, bet ir vienas originaliausių visų laikų filmų.


7. „Senis“ („Oldboy“, 2003). Režisierius: Chan-wook Park.

2003-aisiais pasirodęs Pietų Korėjos mistinis trileris „Senis“ – keršto istorija, pasakojanti apie žmogų, siekiantį rasti žmones, laikiusius jį nelaisvėje 15 metų.

Oh Dae-Su – niekuo neišsiskiriantis vidutinio amžiaus vyras. Vieną dieną jis pabunda užrakintas mažame kambarėlyje, nesuvokdamas nei buvimo jame priežasties, nei kas galėjo jį ten uždaryti. Nežinioje Oh Dae-Su praleidžia 15 metų, o kompaniją jam palaiko tik kambaryje esantis televizorius, informuojantis vyrą apie anapus sienų vykstančius įvykius. Per tiek metų Oh Dae-Su širdyje auga neapykanta ir jis prisiekia kada nors atkeršyti savo skriaudikams. Staiga vyras paleidžiamas laisvėn taip pat netikėtai, kaip buvo pagrobtas. Pasitelkęs į pagalbą per nelaisvėje praleistus metus išlavintus kovos menų įgūdžius, Oh Dae-Su leidžiasi ieškoti savo pagrobėjų ir išsiaiškinti netikėto laisvės atėmimo priežasčių.

Filmas sukurtas remiantis to paties pavadinimo japoniškais manga komiksais. Ekrane netrūksta ekstremalaus smurto, todėl „Senis“ – tikrai ne silpnų nervų žmonėms.

2004-aisiais filmas triumfavo Kanų kino festivalyje, savo simpatijas režisieriui išreiškė pats Quentinas Tarantino.

Po dešimties metų nuo „Senio“ pasirodymo Holivude buvo pastatytas filmo perdirbinys tokiu pat pavadinimu. Deja, originalo sėkmės jam pakartoti nepavyko – filmas nesudomino tiek žiūrovų, kiek tikėtasi, ir buvo finansiškai nuostolingas.

6. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (,,Blade Runner“, 1982). Režisierius: Ridley Scottas.

Net ir prabėgus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo „Blade Runner“ premjeros, šis filmas laikomas viena geriausių mokslinės fantastikos juostų. Filmas sukurtas pagal Philipo K. Dicko romaną „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“.

„Blade Runner“ perkelia žiūrovus į 2019-ųjų Los Andželą. Čia specialūs policijos pareigūnų padaliniai yra atsakingi už replikantų – identiškų žmonėms androidų – sunaikinimą. Vienas tokių pareigūnų Dekardas (akt. Harrisonas Fordas) pasiunčiamas surasti mieste besislapstančių replikantų grupę, tačiau pažintis su eksperimentine replikante Rachaele, kuri tiki esanti žmogumi, priverčia Dekardą suabejoti savo darbo teisingumu.

Nors „Blade Runner“ vos tik išleistas nebuvo labai populiarus ir kultiniu filmu tapo tik vėliau, jo idėjos įkvėpė ne vienos populiarios mokslinės fantastikos juostos kūrėjus. „Robotas policininkas“, „Matrica“, „Penktasis elementas“ buvo sukurti pasiskolinus idėjų iš „Blade Runner“. Kritikų liaupsių filmas sulaukė ir už savo specialiuosius efektus.

5. „Septyni“ („Se7en“, 1995). Režisierius: Davidas Fincheris.

Psichologinis trileris „Septyni“ – vienas sėkmingiausių 1995-ųjų filmų, vėliau tapęs įkvėpimų ne vienam tokio žanro kūriniui ir tapęs kultiniu.

Filme pasakojama apie du žmogžudysčių skyriaus pareigūnus, persekiojančius žudiką maniaką, savo nusikaltimus konstruojantį kaip septynių didžiųjų nuodėmių išraišką. Tyrimo eigoje detektyvai ne tik pasijunta esą psichopato marionetėmis, bet ir stoja akis į akį su savo vidiniais demonais.

Filme netrūksta šokiruojančių vaizdų, tačiau „Septyni“ nėra tiesiog dar vienas trileris, kuriame kraujas naudojamas kaip priemonė įbauginti žiūrovą. Filme maišomi kriminalinio trilerio ir siaubo elementai, ir siaubas šiuo atveju labiau jaučiamas negu matomas – baugina ne filme matomos žmogžudysčių scenos, o žudiko sumanymai, nusikaltimų nežmoniškumas. Ne veltui „Septyni“ kritikų vadinamas tamsiausiu Davido Fincherio filmu.

4. „Nuodėmių miestas“ („Sin City“, 2005). Režisieriai: Frankas Milleris, Robertas Rodriguezas, Quentinas Tarantino.

„Nuodėmių miestas“ – vienintelis filmas šiame sąraše, kone visiškai atitinkantis film noir stilistinę charakteristiką. Filmas sukurtas remiantis milžiniško pasisekimo sulaukusia to paties pavadinimo grafinių novelių serija.

Filme pasakojamos trys išgalvoto miesto Basin City, kuriame vyrauja korupcija, smurtas ir prostitucija, gyventojų istorijos. Pagrindiniai veikėjai – gangsteris Marvas, siekiantis atkeršyti už mylimosios mirtį; Dwightas, bandantis nuslėpti policininko nužudymą ir detektyvas Hartiganas, gelbėjantis striptizo šokėją Nancy iš žudiko maniako nagų. Veikėjai tokie pat kontrastingi, kaip ir pats filmas – jo kadrai juodai balti, išryškinant spalvomis tik svarbiausias stilistines detales, pavyzdžiui, ryškiai žalias herojės akis ar besisukančias policijos mašinų sirenas. Tokie režisūriniai sprendimai ekrane atrodo tikrai įspūdingai – kai kurios scenos beveik nesiskiria nuo grafinėje novelėje pavaizduotų. Nenuostabu – juk vienas filmo režisierių yra pats „Nuodėmių miesto“ sumanytojas Frankas Milleris.

Brutalus ir stilingas „Nuodėmių miestas“ – puikus neo-noir pavyzdys. Vos pasirodęs, filmas tapo kultiniu visame pasaulyje, sulaukė palankių tiek žiūrovų, tiek kritikų atsiliepimų. Filmo tęsinys pasirodė pernai, praėjus beveik dešimčiai metų nuo originalo išleidimo. Visgi pirmajai daliai aukštai iškėlus kartelę, tęsinys lūkesčių nepateisino ir finansiškai buvo nepelningas.

3. „Amerikos psichopatas“ („American Psycho“, 2000). Režisierė: Mary Harron.

Trečioje vietoje – psichologinė juodoji komedija „Amerikos psichopatas“, pasakojanti apie turtingą Manheteno bankininką, gyvenantį dvigubą gyvenimą: dieną jis – sėkmingas visuomenės grietinėlės atstovas, naktį – šaltakraujis žudikas maniakas. Filmas paremtas to paties pavadinimo Breto Eastono Elliso romanu.

Pagrindinį Patricko Batemano vaidmenį atlieka aktorius Christianas Bale‘as ir šis vaidmuo – rizikingiausias jo karjeroje. Dar prieš Bale‘ui sutinkant imtis psichopato vaidmens, jis buvo agento įspėtas, jog, jei filmas bus nesėkmingas, šis vaidmuo dėl savo specifikos gali būti paskutinis aktoriaus karjeroje. Nepabūgęs tokio scenarijaus, Bale‘as vis dėlto sutiko vaidinti Batemaną, o filmui pasirodžius kritikai labiausiai išliaupsino būtent jį – pagrindinio vaidmens atlikėją.

Juosta „Amerikos psichopatas“ nėra tiesiog istorija apie dvigubos tapatybės žudiką maniaką, tai – ironiškas bandymas pažvelgti į visuomenės keliamą spaudimą. Žinoma, būdas, kuriuo su spaudimu tvarkosi filmo herojus – nerekomenduotinas.

2. „Tamsos riteris“ („The Dark Knight“, 2008). Režisierius: Christopher Nolan.

Antrojoje dešimtuko vietoje – vėl režisierius Christopheris Nolanas su antrąją savo trilogijos apie Betmeną dalimi.

Režisieriaus bandymas kitaip pažvelgti į visiems puikiai pažįstamą žmogų-šikšnosparnį buvo sėkmingas nuo pat pradžių – pirmoji trilogijos dalis „Betmenas: Pradžia“ sulaukė teigiamų įvertinimų ir žiūrovai su nekantrumu laukė antrosios, kuri dabar laikoma ne tik geriausiu filmu apie Betmeną, bet ir vienu geriausių visų laikų filmų apskritai.

„Tamsos riterio“, o taip pat ir visos trilogijos sėkmės priežastis – Betmeno sužmoginimas. Ch. Nolano vizijoje Betmenas – veikiau antiherojus, negu superdidvyris. Jo filmuose viskas pateikiama labai realistiškai, viskam yra logiškas paaiškinimas. Pavyzdžiui, Bruce‘as Wayne‘as netampa Betmenu, kai jam įkanda radioaktyvus šikšnosparnis – kovotoju už teisingumą jis tampa sąmoningai, vedamas asmeninių priežasčių, o jo technika – anaiptol ne futuristiniai žaisliukai, o eksperimentiniai kariniai prietaisai. Betmenas Nolano filmuose nevaizduojamas kaip didvyris, jis turi savo silpnybių, vidinių demonų, dažnai praranda savitvardą. Su tokiu antiherojumi susitapatinti gali kone kiekvienas.

Prie „Tamsos riterio“ sėkmės prisidėjo ir meistriškai atliktas charizmatiško blogiuko Jokerio vaidmuo. Vaidmenį atliko aktorius Heathas Ledgeris, kuris už šį vaidmenį pelnė Oskaro statulėlę. Tiesa, jau po savo mirties – aktorius mirė perdozavęs vaistų, taip ir nepamatęs filmo, už kurį gavo prestižiškiausią kino pasaulio apdovanojimą.

1. „Kovos klubas“ (,,Fight Club“, 1999). Režisierius: Davidas Fincheris.

Sąrašo viršuje – vėl „Septynių“ režisierius Davidas Fincheris su filmu „Kovos klubas“ sukurtu pagal to paties pavadinimo Chucko Palahniuko romaną.

Filme pasakojama apie paprastą valstybės tarnautoją, kamuojamą nemigos. Su liga vyras kovoja nesėkmingai, kol nenueina į pagalbos grupę sergantiems vėžiu. Išsunktas emocijų, kurias patiria apsimetęs vėžiu sergančiu pacientu, vyras pagaliau gali vėl miegoti. Pagalbos grupių lankymas tampa manija, o su vienoje verslo kelionių sutiktu vyru jis įkuria savo pagalbos grupę – klubą, kuriame, norėdami išlieti emocijas, vyrai kaunasi iki sąmonės netekimo. Ilgainiui herojus ima abejoti savo sveiku protu, o riba tarp realybės ir fantazijų nenumaldomai nyksta.

„Kovos klubas“ dėl atvirai propaguojamo smurto tapo vienu kontroversiškiausių 1999-ųjų filmų ir netruko tapti kulto objektu. Filme kalbama apie asmenybės metamorfozę, kovą prieš sistemą, o svarbiausia – apie pastangas vartotojiškoje visuomenėje vėl jausti, kad gyveni.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt