TOP 10 visų laikų vesternų

Paskelbė: Data: 2016-03-23 08:31

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Django Unchained" kadras

Nepaisant to, kad dauguma vesternų buvo nufilmuoti apie praeito amžiaus vidurį, prie šio žanro norėsis sugrįžti dar ne kartą. Vieniši kaubojai visada dėvi keistas, bet jiems tinkančias skrybėles, rūko cigarus, geria viskį, nešiojasi spindinčius revolverius ir visada jais šaudo geriau už bet kokį blogiuką. Su dialogais nepersistengiama, herojui visada tenka susidurti moralinėmis dilemomis, o kartais tik filmo pabaigoje pasidaro aišku kuris veikėjas buvo gerasis, o kuris blogasis. Taip, vesternai turėjo savotišką nuotaiką, kurią ne visada pavyksta atkartoti.

10. Ištrūkęs Džango (Django Unchained, 2012) — vokiečių kilmės premijų medžiotojas daktaras Šulcas išlaisvina juodaodį Džango iš vergovės, kad šis jam padėtų susekti jo buvusius šeimininkus. Po puikiai atlikto darbo Šulcas jam pasiūlo toliau medžioti premijas ir jie tampa pilnaverčiais partneriais. Užsidirbus pakankamai pinigų Džango nusprendžia išpirkti laisvę savo žmonai, kuri dirba plantacijose. Tačiau filmo veiksmas vyksta keletą metų prieš pilietinį karą, taigi tarp baltųjų vaikštantis juodaodis sukelia daug pasipiktinimo. „Ištrūkęs Džango“ nėra stipriausias Tarantino darbas. Istorija vystoma kiek netolygiai, o veikėjai atsiskleidžia nepilnai. Vis dėl to, Tarantino vėlesnių darbų gerbėjų filmas nenuvilia. 19-ojo amžiaus visuomenė vaizduojama groteskiškai, o žudynes (kurių netrūksta tiek vesternų žanre, tiek Tarantino kūryboje) palydi kaip visada keistas Tarantino humoras. Tai nėra klasikinis vesternas, kuriuose pasenęs stilius tik prideda egzotikos, o greičiau režisieriaus eksperimentas. Eksperimentas, kuris gali patikti net ir klasikinių vesternų nemėgstantiems žiūrovams.

9. Makkeibas ir ponia Miller (McCabe & Mrs Miller, 1971) — paslaptingas lošėjas Makkeibas atvyksta į atokų Vašingtono miestelį ir ten įkuria viešnamį. Netrukus miestelyje pasirodžiusi Konstansa Miller pasisiūlo viešnamiui vadovauti. Miesteliui suklestėjus į jį plėstis pradeda turtinga kasyklų kompanija, kuri Makkeibui pasiūlo parduoti jo verslą. Net ir girdėjęs gandus apie tai, kad visi nesutikę parduoti savo turto būna nužudyti, viešnamį parduoti jis atsisako. Baimindamasis premijų medžiotojų Makkeibas apsaugos kreipiasi pas teisininkus, tačiau kasyklų kompanija iš jo nusprendžia padaryti pavyzdį, taigi neišvengiama pralieto kraujo. Nors iš pirmo žvilgsnio nuo kitų vesternų filmo istorija neišsiskiria, dalis ekspertų šį filmą vadina anti-vesternu. „Makkeibas ir ponia Miller“ paneigia kelis esminius vesternų bruožus. Jėga atimtas nuosavas verslas simbolizuoja griūvančią amerikietišką svajonę, o istorijos herojus Makkeibas nėra užkietėjęs kovotojas ir aiškiai bijo prieš jį pasiųstų premijų medžiotojų. Melancholiškas ir pesimistiškas pasakojimas apie neigiamą kapitalizmo pusę nėra tipiškas vesternas, tačiau išlieka neabejotinai svarbi žanro istorijos dalis.

8. Tikras išbandymas (True Grit, 2010) — pagal Čarlzo Porčio romaną pastatytas filmas pasakoja apie keturiolikmetę mergaitę, kurios tėvą nužudė garsus banditas. Įtikinusi seną, girtuokliaujantį (kadaise grėsmingos reputacijos) maršalą jai padėti, abu herojai patraukia ieškoti į pavojingą indėnų teritoriją pabėgusio žudiko Tomo. Netrukus jie sutinka Teksaso reindžerį, kuris, pasirodo, seka tą patį banditą dėl senatoriaus žmogžudystės. Kelionės metu kiekvienas veikėjas patiria savus išbandymus ir turi galimybę pilnai atsiskleisti. Brolių Coenų statytas filmas puikiai suderina „vesternišką“ stilių su moderniais kinematografijos metodais, tobulai savo roles atitinkančiais aktoriais, gudriu humoru. Labai pagirtina tai, jog filmas detaliai seka 1968-ųjų metų romaną, priešingai, nei ankstesnė knygos ekranizacija. „Tikras išbandymas“ ko gero nėra stipriausias brolių Coenų filmas, tačiau tai tvirtas įrodymas jog „tikrus“ vesternus pastatyti gali ir šiuolaikiniai režisieriai.

7. Vidurdienis (High Noon, 1952) — ilgametis miestelio maršalas Vilas Keinas pagaliau nusprendžia vesti savo sužadėtinę ir atsisakyti įstatymo sergėtojo duonos. Tačiau miestelyje greitai pasklinda gandai jog maršalo atvyksta Frenkas Mileris — kadaise maršalo sučiuptas banditas, kuris tik per plauką išvengė kartuvių. Vidurdienio traukiniu atvykstančio Milerio traukinių stotyje jau laukia jo sena gauja. Nusprendęs su savo priešais susidurti akis į akį Vilas pagalbos kreipiasi į saugoto miestelio gyventojus, tačiau niekas jam padėti nesiveržia. Čia Vilas susiduria su dilema: ar paskutinį kartą pabūti miestelio maršalu ir stoti prieš banditus, ar vengti konflikto ir bėgti, kam labiau pritartų jo žmona. *Spoileris* Filmas baigiasi kai blogiukus nušovęs maršalas numeta savo žvaigždę priešais miestelėnus ir išjoja kartu su sužadėtine. Klasikinė vesterniška pabaiga.

6. Pašėlusi gauja (The Wild Bunch, 1969) — senų plėšikų gauja, kaip paskutinį savo darbą, nusprendžia apiplėšti banką. Tačiau banke plėšikai užklumpami iš pasalos. Kyla didžiulis susišaudymas. Gaujos likučiai pabėga į Meksiką, kur ant nosies revoliucinis karas, o iš Teksaso juos atsiveja premijų medžiotojai. Įdomu tai, kad per penkis dešimtmečius požiūris į šį filmą pakito radikaliai. Filme daug smurto, kurio niekas nesistengia pagrąžinti. Žiūrint „Pašėlusią gaują“ šiais laikais, smurto kiekis atrodo normalus, pagal savo žanrą, beveik vidutinis. Tačiau šeštajame dešimtmetyje to pakako sukelti didžiulę kontroversiją, kuri filmo žavesį trukdė įžvelgti net ir kritikams. Vis dėlto, šis filmas ne apie smurtą ir susišaudymus. Tai filmas apie laukinių vakarų nykimą, ir tai puikiai suvokiančių banditų būrelį. „Pašėlusioje gaujoje“ pakanka gilių temų, kad laukinių vakarų kaubojus iškeitus į didmiesčio italų mafiją gautume visai neblogą filmą apie gangsterius.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų su įspūdingai kietomis herojėmis

5. Bučas Kesidis ir Sandensas Kidas (Butch Cassidy and the Sundance kid, 1969) — du gudrūs banditai draugai plėšia vietinius traukinius ir bankus. Traukinių kompanijai neapsikentus nuolatinių nuostolių, plėšikus susekti jie pasamdo premijų medžiotojus, kurie Bučą ir Sandensą nuveja iki pat Bolivijos. Pirmas keletą filmo minučių rodomas nespalvotas vesternas (kuris atrodo senas ir pagal tų laikų standartus) savotiškai nuteikia nesitikėti tradicinio vesternų stiliaus. Ir iš ties, filme sulaužoma daugybė tradicinių vesternų standartų, pradedant nuo to, kad protagonistai (kuriuos nuoširdžiai norisi palaikyti) yra nusikaltėliai. Svarbu pažymėti tai, kad visi Bučo ir Sandenso apiplėšimai išskirtinai baigdavosi be aukų. Negana to, kaip vėliau paaiškėja, plėšikų pora kol kas nėra nieko nušovę. Be romantizuoto laukinių vakarų vaizdavimo ar panašių vesternams būdingų atributų, „Bučas Kesidis ir Sandensas Kidas“ pasižymi ir savo humoru. Kai ginkluoti plėšikai įsiveržia į banką, esame pratę iš jų nesitikėti jokių empatijos ar žmogiškumo ženklų — blogiukai banke tam, kad jį apiplėštų, o vėliau būtų susekti šerifo ar premijų medžiotojų. Šiame filme blogiukai įžengę į Bolivijos banką… suvokia, kad nemoka ispaniškai sušukti „čia apiplėšimas!“

4. Ieškotojai (The Searchers, 1956) — Etanas Edvardsas, pilietinio ir indėnų karų veteranas grįžęs namo randa savo šeimą išžudytą indėnų. Vienintelė gyva likusi dukterėčia pagrobiama. Etanas (kartu su savo sūnėnu Martinu) prisiekia surasti indėnus, išlaisvinti pagrobtą dukterėčią ir atkeršyti už išžudytą šeimą. Etanas indėnų nekenčia iki kaulų smegenų, taigi faktas, kad vienas jo sūnėno Martino protėvių buvo indėnas kelia įtampą. Ne gana to, po penkis metus trukusių paieškų paaiškėja, kad pagrobtoji dukterėčia pati perėmė indėnų kultūrą, taigi Etanas nebežino, ar labiau nori ją išlaisvinti, ar pribaigti. Apie nesaugų gyvenimą indėnų teritorijų pakraščiuose pasakojantis filmas yra klasikinis senosios eros vesternų pavyzdys. Filme smarkiai jaučiamas rasizmas — indėnai vaizduojami tik iš neigiamos pusės, tačiau ir pats pagrindinis veikėjas pristatomas ne ką geriau. Nors Etanas Edvardsas yra pagrindinis veikėjas, su kuriuo įprasta tapatinti save, jo pagieža, rasizmas ir senamadiškas užsispyrimas visiškai neslepiami. Etanas Edvardsas simbolizuoja tamsiąją populiaraus laikotarpio istorijos pusę.

3. Menantis pikta (Unforgiven, 1992) — mažame miestelyje gyvenimas slinko ramiai, kol vieną dieną du kaubojai peiliais subado vietinio viešnamio prostitutę. Miestelio šerifui nesiimant veiksmų nubausti kaltininkus, pačios prostitutės paskelbia tūkstančio dolerių premiją už žudikų galvas. Pagrindinis herojus, Klinto Istvudo vaidinamas Viljamas Meinis, visai nesiekia sugrįžti prie senojo premijų medžiotojo gyvenimo, tačiau jo prižiūrima ferma neneša pelno, taigi jis priverstas paskutinį kartą leistis į nusikaltėlių paiešką. Svarbiausią „Menantis pikta“ privalumą įvardyti paprasta — tai Klintas Istvudas. Įdomu tai, kad per visą vesternų istoriją vos saujelė filmų buvo apdovanoti oskarais, ir „Menantis pikta“ yra vienas iš jų. Puikiai savo rolę atlikęs tiek kaip režisierius, tiek kaip pagrindinis aktorius, Klintas Istvudas šiuo filmu tapo vienu geriausiai atpažįstamu vesternų žanro simboliu.

2. Kartą Laukiniuose Vakaruose (Once upon a time in the west, 1968) — Džilė Makbein išteka už fermerio, tačiau nespėjusi net su juo apsigyventi sužino, kad jis ir jo vaikai buvo nužudyti. Kaip paaiškėja, žmogžudystę užsakė vietinis žemvaldys Mortonas, kuris per ūkininko žemę nori tiesti geležinkelį. Užsakytasis fermerio žudikas Frenkas suklastoja įkalčius bandydamas apkaltinti kitą banditą Šajeną. Jis, keršydamas Frekui, nusprendžia ginti našlė Džilę. Tuo metu į miestelį atklysta paslaptingas, lūpine armonikėle grojantis atvykėlis, kuris taip pat turi nesuvestų sąskaitų su Frenku, taigi visų trijų kaubojų laukia neišvengiamas konfliktas. Premjeros metu šis filmas didelio dėmesio nesulaukė. Trijų valandų trukmės filme nedaug tiek dialogų, tiek veiksmo. Visas filmo genialumas slypi kinematografijoje, nestandartiniame aktorių parinkime ir galybėje kūno kalbos detalių. Pilnai įvertinti ši filmą reikia pastangų. Tie, kas filmus vertina tik kaip lengvą pramogą „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ beveik garantuotai laikys nuobodžiu. Tačiau, tie kas nepagailės trijų valandų savo laiko ir skirs dėmesio detalėms galės suvokti kodėl kritikai šį filmą vadina šedevru.

1. Geras, blogas ir bjaurus (The Good, the Bad and the Ugly, 1966) — pilietinio karo metu vykstanti istorija pasakoja apie tris herojus: paslaptingą, daug nekalbantį atėjūną „Gerą“, šaltakraujį premijų medžiotoją „Blogą“ ir apsukrų, bet ne itin protingą Meksikos banditą „Bjaurų“. Trijulė lenktyniauja bet kokia kaina rasti nežymėtame kape užkastą auksą. Iš tiesų, visi trys pagrindiniai veikėjai nėra nei geresni, nei blogesni už vienas kitą. Desperatiškose aukso paieškose net ir „Geras“ veikėjas ne kartą nusižengia tiek įstatymams, tiek moralei. Nuo aktorių rolių ir įsimintinų eilučių iki veikėjų aprangos ir garso takelio — sunku surasti detalių, kurios dar nebūtų panaudotos kaip įkvėpimas tolimesniems vesternams. Plačiai pripažintas vienu geriausiu net tik tarp vesternų, bet ir tarp filmų apskritai, „Geras, blogas ir bjaurus“ kiekviena scena nusipelno dėmesio.

Taip pat skaitykite: TOP 10 naujausių laikų kino filmų

Sužinok daugiau! Spausk čia ir tapk mūsų draugu „Facebook’e“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt