Pabėgėliai paaugliai pasakoja išgyventus siaubus, patirtus bandant patekti į Europą

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2016-12-09 09:24

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons nuotr.

Šiuo metu mes nebežinome kur yra apie 10 000 pebėgėlių vaikų Europoje. Jie tiesiog dingo iš akiračio ir dabar gyvena pakelėse ir, jeigu pasiseka, dirba nelegaliai, o jei ne – būna parduoti. Tai yra patys beviltiškiausi atvejai. Vieniši vaikai, bijodami mirties palieka savo namus ir blaškosi svetimose teritorijose tiesiog bandydami išlikti gyvi. Kai kuriems iš jų yra vos devyneri metai.

Kai Europos šalių sienos užtrenkiamos, atsidaro nauji keliai, kurių kiekvienas yra vis pavojingesnis. Po Europos Sąjungos ir Turkijos gegužės susitarimo sustabdyti pabėgėlių bangą per Graikiją, Sicilija bei netoliese esanti sala Lampeduza, artimiausi Europos taškai nuo Afrikos, tapo nauja fronto linija. Pasak organizacijos Gelbėkim vaikus, šiais metais į Italijos krantus išmestų vienišų paauglių skaičius siekia 4 100 –  keturis kartus daugiau nei praėjusiais metais.

Ir kas kartą jie vis jaunesni. Dabar trylikamečiai ir keturiolikmečiai yra įprastas dalykas, o skubios pagalbos centrai įsikūrę Sicilijos kalvose yra pilni jaunų berniukų (berniukų yra žymiai daugiau; 90 procentų nelydimų nepilnamečių yra vyriškos lyties.) kovojančių už savo išlikimą. Vienas pagrindinių kelių išvedančių iš Afrikos veda per Libiją, kur karaliauja tamsus chaosas ir kiekvienas jį perėjęs berniukas nešasi su savimi pragariškas istorijas apie įkalinimą, priverstinį darbą ir smurtą.

„Mūsų tikslas yra suteikti šiems berniukams įrankius, padėsiančius jiems tapti nepriklausomais,“ teigia organizacija Gelbėkim vaikus, kuri pasirūpina skubia pagalba vos berniukai išlipa iš valties. Įspūdingas siekis.

Gelbėkim vaikus centre Sicilijoje naujienų portalas vice.com paprašė keleto jaunų pabėgėlių papasakoti savo istorijas.

Drissa, 17, iš Malio.

Užtrukau du metus kol atsiradau čia. Palikau savo šalį dėl pilietinio karo. Gyvenau Bamake, Malio sostinėje, ir mes buvome kryžminėje ugnyje. Mes galima sakyti gyvenome apgultyje savo pačių namuose – buvo sudėtinga išeiti į lauką, netgi pasirūpinti maistu. Mokykla užsidarė jau senai, mano tėvai mirė kai buvau mažesnis, o vyresnis brolis buvo nužudytas konflikto metu, todėl neturėjau kitos išeities, kaip tik išvykti.

Močiutė davė šiek tiek pinigų ir aš išvykau 2014 balandį, nuvykau į Dramblio Kaulo Krantą. Gyvenau ten beveik metus ir pardavinėjau plastikinius pirkinių maišelius, bandžiau susitaupyti likusiai kelionei.

Vos išvykęs iš Dramblio Kaulo Kranto supratau kiek sunkumų manęs laukia. Nebuvau pakankamai drąsus ir norėjau grįžti. Paskambinau savo močiutei, bet ji perspėjo, kad negaliu grįžti, nes paplito ebolos virusas.

Keliavau per Gvinėją, Nigerį iki Libijos. Ją pasiekiau šių metų vasarį ir buvau iškart uždarytas kažkokiame privačiame kalėjime, kažkieno namuose. Buvau ten penkias dienas, iki kol keli vyrai mane pasiemė ir privertė jiems dirbti. Jie man nieko nemokejo. Aš turėjau pripildyti maišus smėliu ir nešioti juos iki statomo namo.

Galiausiai jie mane paleido. Nedelsiant nusigavau į paplūdimį, kad pabandyčiau kirsti jūrą. Policija mane sustabdė man dar nespėjus įlipti į valtį ir atėmė visus mano pinigus. Išplaukėmė vidurnaktį. Vos įlipus į valtį pagalvojau: Štai čia bus mano galas. Buvau tikras, kad mirsiu. Buvo labai baisu. Ačiū Dievui, dešimtą ryto, Italijos gelbėjimo laivas mus ištraukė iš jūros.

Kalbėjau su savo močiute telefonu. Ji labai džiaugiasi, kad man pavyko čia atvykti, bet mintis, kad aš čia, o ji liko ten yra labai skaudi. Stengiuosi apie tai negalvoti. Viskas yra labai blogai.

Sunny, 17, iš Pakistano

Nepamenu kada išvykau iš Pakistano. Turbūt maždaug prieš 6-8 mėnesius. Gyvenau netoli Afganistano sienos. Pabėgau po to, kai du mano geriausi draugai buvo pagrobti ir įtraukti į teroristinę grupuotę. Niekada nemaniau, kad tokie dalykai ištikro vyko. Nežmoniškai bijojau, kad kitas būsiu aš. Pasitariau su mama ir tėčiu, jie pritarė, kad dėl mano saugumo, man geriausia būtų išvykti. Turiu dėdę Italijoje, taigi nusprendžiau vykti pas jį.

Keliavau per Iraną, Graikiją, Makedoniją, Kroatiją, Serbiją ir Austriją. Mano tėvas jau baigęs tarnybą kariuomenėje, jis davė man €6,000. Iš esmės keliavau mokėdamas žmonėms, kad mane pavežtų savo mašinose. Dažnai ten būdavo daugybė susispaudusių žmonių – dešimt gale ir penki priekyje. Tam, kad patekčiau į Graikiją įlipau į maždaug metro pločio ir dviejų su puse ilgio valtelę. Buvau pusiau vandenyje pusiau valtyje. Kai atplaukėm, armija mus nukreipė į stovyklą ir buvome nusiųsti į Vokietiją, o vėliau į Siciliją.

Stengiuosi kalbėti su savo mama, tėčiu ir dėdėmis kuo dažniau. Tėtis man atsiuntė mano diplomus iš Pakistano. Turiu vieną iš verslo administravimo ir du iš Skautų stovyklos. Tikiuosi jie padės man susirasti darbą.

Bo, 15, iš Nigerijos

Gimiau Nigerijoje ir esu jauniausias savo šeimoje. Kai man buvo 12, grupelė vyrų atejo į mano namus ir apsupo mano šeimą. Man pasisekė, nes buvau už lango, todėl jie nežinojo, kad ten esu. Mačiau, kaip jie surišo mano brolio kojas, rankas ir paskerdė, kaip ožką. Mačiau verkiančius mamą ir tėtį. Tada jie nužudė mano tėtį su durklu, tiesiog perpjovė jo kaklą. Jie nužudė ir tris kitus mano brolius. Mačiau viską.

Mama parodė, kad bėgčiau, nes žinojo, kad dabar bus mano eilė. Pradėjau bėgti. Pamačiau sunkvežimį su atidarytom galinėm durim ir tiesiog įšokau. Po aštuonių dienų atsiradau Nigeryje ir pradėjau gatvėse maldauti pinigų. Kartą priėjo vyras ir paklausė ar norėčiau važiuoti į Libiją. Aš nežinojau kur ir kas yra Libija, bet jis sakė, kad ji yra geriau nei Nigeris.

Įlipau į labai didelį, ilgą sunkvežimį. Jis buvo pilnas žmonių, ir daug kas iš jų mušėsi. Ten buvo daug žmonių – iš Senegalo, Nigerijos, Malio, Ganos – ir jie visi norėjo į Libiją. Kelionė užtruko apie tris dienas, nes sunkvežimis sugedo viduryje dykumos. Man pasisekė, kad turėjau truputį savo vandens, o kadangi buvau mažas vaikas, niekas nebandė jo iš manęs pavogti.

Kai atsidūriau Libijoje, buvau suimtas. Maniau, kad jie buvo policininkai, nes buvo su uniformom. Man pasakė, kad aš atvykau į šalį nelegaliai, ir tuomet prasidėjo blogiausias mano gyvenimo etapas. Buvau pasodintas į kalėjimą dvejiems metams, kur buvau linčiuojamas, kartais aukštyn kojom, ir mušamas dieną naktį. Jie mane surakino grandinėm – iki šiol turiu randus. Kai mums duodavo maisto, duodavo kaip šunims. Jie numesdavo maistą ant grindų ir glostydavo galvas, kol valgydavom tiesiai nuo grindų. Kekvieną dieną prarasdavau vis daugiau sveiko proto.

Vieną naktį pamačiau žmones bėgant, tad bėgau ir aš, ir tada pamačiau valtis. Neįsivaizdavau kas yra ta Italija ir kur ji buvo, bet vistiek bėgau ir šokau į valtį. Metai iš metų matydavau, kaip žmonės miršta priešais mano akis, pamaniau – bet kas bus geriau, nei kur aš buvau.

Aš dabar čia ir esu laimingas būdamas gyvas. Nežinau, kur yra mano mama, nekalbėjau su ja nuo tada kai pabėgau. Jeigu man leis likti Italijoje, mielai pasilikčiau. Norėčiau eiti į mokyklą, dirbti ir sužinoti, kas yra gyvenimas.

Joseph, 17, iš Gvinėjos

Ir mano tėtis ir mama yra mirę. Po jų mirties, nebuvau pakankamai drąsus likti Gvinėjoje. Turiu vieną vyresnę sesę, bet ji turi sužadėtinį, todėl ji saugi. Kai jai pasakiau, kad noriu išvykti, ji mane palaikė. Ji davė man pinigų, kad pasiekčiau Senegalą. Ten vienus metus dirbau durininku, kad susitaupyčiau tolimesnei kelionei. Tada keliavau per Malį, Burkina Fasą ir Nigerį. Kai tik atsidūriau Libijoje, buvau įkištas į kalėjimą. Mano kalintojai liepė paskambinti savo šeimai ir pasakyti, kad atsiųstų pinigų. Pasakiau jiems, kad neturiu šeimos ir jie mane primušė.

Neįmanoma nupasakoti, kaip blogai buvo kalėjime. Mūsų buvo apie 10-15. Mes būdavom pakeliami šeštą ar septintą ryto ir verčiami dirbti. Už dyką. Maždaug po mėnesio jie staiga mus tiesiog paleido.

Naktį išėjome valties. Mūsų buvo šimtas penkiolika, visi susispaudėme labai mažoje valtyje. Visi kiti bijojo, bet aš buvau ramus. Tai tik kai kas, ką turiu padaryti, masčiau. Kai paskambinau savo sesei ir pasakiau, kad pasiekiau Italiją, ji negalėjo patikėti. Ji be galo dėl manęs džiaugėsi.

Taip pat skaitykite: Jie terorizavo mano dukras ir nužudė mano kūdikį. Štai kodėl mes bėgame iš Sirijos.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt