Kodėl pasirinkote šią temą ir būtent tokią formą?
Visų pirma ši idėja gimė ne iš karto. Esam Klaipėdos jaunimo teatro aktorės, kurios norėjom sukurti kažką savą, naują, moterišką, mum pačiom „fainą reikalą“. Kadangi muzika nėra svetimas dalykas nė vienai iš mūsų (studijų metais vienaip ar kitaip buvom pažindinamos su muzika, dainavimu, muzikavimu kartu), norėjom susieti tai su savo specialybe – aktoryste ir „išrėkti“ tai, ko nedrįsom ar negalėjom studijų metais. „Graži ir ta kita“ yra to pasekmė. Pradžioje idėja buvo paskutinis moterų grupės koncertas, kuriame tema būtų „pirmas kartas“. Pradėjom kurti, bandėm rašyti dainas ir supratom, kad kurdamos apie „pirmąjį kartą“, vis dėlto labai save įrėminam, nes kūryba savaime išsiplėtė iki tarpusavio santykių, santykių su vyrais, moteriškų ar net socialinių problemų. Tai nusprendėm neapgaudinėti savęs ir pradėjom kurti dainas apie viską, kas sukasi galvoje (o moteriškoje galvoje sukasi tikrai DAUG). Taip ir gimė nei tai spektaklis, nei tai koncertas „Graži ir ta kita“ apie tai, apie ką duelists nutyli ar pamiršta.
Ar turite ir kitų bendrų spektaklių?
Kadangi visos pastaruosius ketverius metus dirbam Klaipėdos jaunimo teatre, tad beveik kiekviename spektaklyje (kurių išties sukurta nemažai ir kūryba vis dar nesustoja) daugiau ar mažiau dalyvaujame kartu. Tačiau „Graži ir ta kita“ yra tas pasirodymas, kuriame viena kitą pažinom iš naujo kaip asmenybę, kūrėją ir beprotiškai gražią moterį. Tai suartino mus labiau nei bet koks kitas anksčiau buvęs kūrybinis darbas. Šį darbą režisavome mes pačios – tai tikrai jaučiasi. Bent jau mum. Už kiekvieną žingsnį, posukį, natą ar žodį scenoje esame atsakingos tik mes pačios ir tai duoda dar didesnį akstiną kurti toliau. Jei kas ir nudegs žiūrovų akivaizdoje, tai tik mūsų kailis, o ne koks nors dramaturgas, režisierius ar idėjos autorius „Džonas“. Manau nesuklysiu sakydama, kad prieš kiekvieną koncertą mes jaudinamės taip, kaip dar niekad nesijaudinom prieš bet kokią teatro premjerą.
Kas sunkiausia, dirbant kartu?
3Mūsų komandoje – šešios moterys. ŠEŠIOS. MOTERYS. Nežinau, koks darbas vyksta vyriškoje komandoje, tačiau mūsiškė – tai visų įmanomų emocijų ir jausmų kratinys. Vienas rašytojas puikiai pasakė, kad moteris – kaip oras, tu jo nepakeisi, jis keičiasi pats ir gan staigiai, bet tai ir yra visas oro žavesys. Nors viena kitos atžvilgiu esam tolerantiškos, gal net kiek perdaug, tad kažkokių didelių nesutarimų ar pykčių nėra buvę, tačiau kūryba iš esmės nėra lengvas dalykas. Visko pasitaiko. Sunkiausia dirbant kartu tikriausiai buvo atrasiti bendrą kūrybos vardiklį – sutarimą ką, kodėl ir kam visa tai darom. Tačiau tai atradus, kažko ypatingai sunkaus nebeliko, tik dainas rašyt ir „žaisti“. Gal tik tiek, kad esam velniškai skirtingos, tad kiekvienąkart dirbant reikia taikytis vienai prie kitos. Tačiau tai tik „gėlytės“.
Organizatrių archyvo nuotr.
Visų neišvengiamai turiu paklausti šito klausimo – kas šiandieninėje lietuviškojoje kultūroje labiausiai džiugina? O kas slegia?
Šiandieninėje lietuviškoje kultūroje turbūt labiausiai džiugina tai, jog kuo toliau, tuo daugiau jaunų, protingų, energingų menininkų buriasi į grupes (ar individualiai) ir drąsiai kalba apie tai, kas jiems rūpi ir skauda. Tai smarkiai jaučiasi teatre. Ir nesvarbu, ar jie į spektaklį surenka pilnas žiūrovų sales ar galbūt nemokamai dalina pakvietimus gatvėse, tačiau kažkodėl jie tai daro. Idėja ima viršų ir tai yra labai gerai. Kažkaip linkiu ir mum, ir visiem kitiem jauniem kūrėjam nepasiduoti nei sistemai, nei nepritekliui, nei kažkiekno kritikai, kuri gali greitai “užmušti“ bet kokį norą kurti.
Kas slegia? Sistema. Rinkimai. Sovietinis „palikimas“ visame kame. O jei rimtai – tai rimtai ir yra.
Kaip gimsta muzikiniai kūriniai? Ar juos rašote kartu?
Labai įvairiai. Kartais tekstas gali gimti per dešimt minučių, o muzika susilipdyti natūraliai. Bet gali nutikti ir taip, kad dainos kūrimo procesas užtrunka labai ilgai, vis keiti ir tobulini muzikines partijas bei tekstą. Visos dainos turi labai skirtingas istorijas. Kartais darbas prasideda nuo teksto, o tada ieškai tinkamos muzikos, kartais žinai melodija ir tada kuri tekstą, o kartais nežinai nieko, bet turi idėją, vieną frazę ar istoriją ir ieškai, kaip ją papasakoti. Mūsų atveju – visko po truputį. Vienoms žymiai lengviau sekėsi kurti tekstą, kitoms – muziką. Kadangi „Graži ir ta kita“ yra bendras mūsų darbas, nebuvo jokių problemų prašyti viena kitos pagalbos bet kokiu klausimu. Taigi, nėra dainos kurioje nebūtų įdėta mūsų visų darbo ar pasiūlymų, na, ar bent jau pritarimo, kad viskas tinka. Žodžiu, mūsų moteriškoje kompanijoje galioja visiška demokratija, visos gali reikšti savo nuomonę, nesvarbu, kieno tai kūryba. Nes šis koncertas yra bendras kūdikis, kuris, nors ir su didelėm pauzėm, bet gimė per nepilnus devynis mėnesius. Labai gerai pamenu, kaip visos jaudindavosi prieš pristatydamos viena kitai savo kūrinius. Atsimenu, atėjau su savo daina ir man buvo žiauriai baisu. Aš pasakiau, kad noriu savo dainą pristatyti tamsoje, kad drąsiau būtų. Dabar ši daina skamba koncerto pradžioje. Ir ji skamba puikiai!
Organizatrių archyvo nuotr.
Teatro poreikis šiandien. Kaip jaučiat?
Ah…šitas klausimas! Amžinas klausimas. Taip, reikalingas, kaip visada. Tik visais laikasi skirtingai, dėl skirtingų priežasčių. Bet kaip visada jis reikalingiausias mums patiems, tiems kurie jį kuriame.
Artimiausi planai, pasirodymai.
Mūsų koncertas niekada nestovi vietoje, dar nei vienas pasirodymas nebuvo toks, kaip praėjusysis. Mes visada jį keičiam ir tobulinam, jeigu pajuntam viduje, kad kažkurie dalykai, kurie praėjusį kartą tiko, o dabar netinka nesilaikom jų įsikibusios, o atsisakom ir ieškom naujų būdų išsireikšti. Procesas viduje vyksta, durys visada atviros papildyti koncertą naujomis dainomis. Šiais metais yra suplanuoti dar 2 koncertai. Gruodžio 8d.Kaune, o 9d. Kėdainiuose. 2017m. planai dar nėra suplanuoti, kol kas tik vienas koncertas Vilniuje. (Sausio18d.) Taip pat planuose turime klipo filmavimą. Visada esam atviros pasiūlymams, projektams ir kažkam keisto ir naujo.
Bilietai čia.
