Spektaklio „Mūsų miestelis“ premjera Kaune kvies žiūrovus atsigręžti į svarbiausius gyvenimo momentus

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-12-29 02:15

Spausdinti | Komentarai

D. Rabašauskas / Organizatorių archyvo nuotr.

2018 m. sausio 4 d. žiūrovai kviečiami į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kur bus pristatyta premjera pagal Thornton Wilder pjesę „Mūsų miestelis“. Spektaklis yra bendras Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro darbas, režisierius – Darius Rabašauskas. Šiame spektaklyje žiūrovai išvys gerai žinomus Lietuvos teatro aktorius – Valentiną Masalskį, Rimantą Pelakauską, Vitaliją Mockevičiūtę, Dianą Anevičiūtę, Velerijų Jevsejevą.

Šią pjesę pasiūlė Klaipėdos jaunimo teatro komanda. Kūrinys labai įdomus, nuoširdus ir gana nemadingas šiai dienai. Pati pjesė labai paprastai kalba  apie pamatinius mūsų gyvenimo aspektus: apie gyvenimą ir apie mirtį, apie akimirkos pamatymą ir jos išnaudojimą, apie buvimą kartu su tais, kuriems lemta sustikti šiame gyvenime. Buvimas su žmonėmis yra bene svarbiausias dalykas šioje pjesėje. Man pasirodė, jog čia yra įdomi tema, kurioje yra ką nagrinėti, apie ką pagalvoti, yra apie ką kalbėti. Ir, žinoma, aktorine prasme – yra ką vaidinti, teatrui taip pat įdomu susidurti su tokia medžiaga,“ ­– kalbėjo spektaklio režisierius D. Rabašauskas.

1982 metais „Mūsų miestelį“ pirmą kartą pastatė Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas. Tuokart spektaklis sulaukė įspūdingos sėkmės ir buvo rodomas net 19 metų. Paklaustas, ar nesibaimina, jog naujoji spektaklio versija galimai bus lyginama su pirmąja, D. Rabašauskas teigia, jog taip ir turėtų būti.

„Manau, jog yra nemažai žmonių Kaune, būtent ten, kur vyks premjera, kurie yra matę pirmąjį šio spektaklio pastatymą ir ateis palyginti su šiuo. Man pačiam jau nebeteko pamatyti G. Padegimo spektaklio, žinau, kad jis buvo daug metų rodomas ir žiūrovų mylimas, tačiau baimės tikrai nėra. Gerai, kad lygins. Galbūt vieni dalykai bus panašūs į pirmąjį spektaklį, o galbūt bus visai nepanašūs. Bet juk taip visada būna su labai stipria medžiaga, su kuria verta dirbti ir apie kurią verta galvoti. Juk spektaklis, mano supratimu, yra inspiracija žiūrovo vaizduotei. Jis gimsta ir pasibaigia stebėtojo galvoje.“ – mintimis dalinosi D. Rabašauskas.

Vienu iš didžiausių iššūkių, kuriant spektaklį, režisierius įvardijo paprastumo perteikimo sudėtingumą. Taip pat ne mažiau svarbiu uždaviniu tapo išlaikyti pjesės autoriaus sukurtą pasaulio suvokimą. Pasak D. Rabašausko, kuriant pagal labai konkrečias pamatines vertybes analizuojančią medžiagą, svarbu yra išlaikyti režisūrinių sprendimų pusiausvyrą.

„Iš profesinės pusės, visada sunku, kai spektaklyje vaidina daug žmonių, nes visai aktorių komandai reikia labai susikaupti ir stipriai dirbti. O kalbant apie pačią pjesę, didžiausias iššūkis turbūt yra jos nesugadinti, nes ji parašyta labai taikliai ir tiksliai. Ir tokiais atvejais, kai tekstas yra tikslus, negalima labai daug kažko prisigalvoti. Žinoma, kiekvienas darytų skirtingai, bet man atrodo, jog išlaikyti šitą pjesės autoriaus užduotą viziją to pasaulio, kurį jis sukuria, yra vienas iš didesnių uždavinių. Iš pirmo žvilgsnio pjesė yra labai paprasta. Ir tame paprastume yra tam tikri spąstai, nes išgauti tą paprastumą nėra taip jau paprasta. Juk ir komedijoje nėra paprasta padaryti taip, kad būtų iš tikrųjų juokinga. Todėl daug dalykų reikia sudėlioti ir daryti labai atidžiai. Šioje pjesėje nereikia labai ryškių režisūrinių sprendimų. Čia kaip tik reikia išlaikyti labai aiškų, tikslų autoriaus sukurtą vidinį pasaulį.“ – pasakojo D. Rabašauskas.

Į klausimą, kodėl tik dabar nusprendė sukurti spektaklį, remdamasis Th. Wilder‘io kūryba, režisierius atsako paprasati – viskam turi ateiti laikas. „Juk neveltui yra sakoma, kad medžiaga pati susiranda aktorius ir režisierius. Man atrodo, jog šiandieniniam mūsų laike ši pjesė yra labai aktuali ir svarbi. Ji – galimybė sustoti. Sustoti realiai, pasėdėti teatre ir pabūti ne tik tame „kitame“ pasaulyje, bet tuo pačiu pabūti ir savajame. Manau, jog mūsų gyvenime yra nemažai „paviršiaus“, nesigilinimo, tarsi netikrumo, „fasado“. Ir šis „fasadas“ dažnai yra pateikiamas kaip pagrindinė vertybė. Mes turim labai daug ironijos, kuri suteikia neva kažkokią viršenybę virš kitų. O juk būti nuoširdžiu yra gerokai sunkiau nei būti ironiškam. Ir, mano suvokimu, ši pjesė būtent apie tai ir kalba. Tiek menine, tiek vidine prasme“. – savo pamąstymais dalijosi D. Rabašauskas.

Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Spektaklio herojai – paprasti, viename miestelyje gyvenantys žmonės, kuriuos netikėtai sujungia įsiplieskusi vaikų meilė. Iš pradžių gali pasirodyti, jog pjesėje rodomi niekuo neišsiskiriantys žmonių gyvenimai su, atrodytu, ir šiandien mus ištinkančiomis situacijomis. Tačiau trijų dalių pjesė pasakoja žiūrovui apie pačius svarbiausius, tačiau dažniausiai nepajaučiamus gyvenimo momentus – gimimą ir vaikystę, brandą ir santuoką, laidotuves ir pomirtinį gyvenimą. Primena mums, kad taip, kaip atėjome į šį pasaulį, taip pat teks ir išeiti iš jo. Per šią nelengvą gyvenimo kelionę spektaklio stebėtojus ves ir susimąstyti ragins pagrindinis veiksmo herojus – „režisierius“, kurio vaidmenį atliks aktorius Valentinas Masalskis.

Th. Wilder‘is buvo garsus amerikiečių rašytojas ir dramaturgas. Didžiąją dalį savo vaikystės jis praleido Kinijoje. Ir, manoma, jog būtent ši priežastis lėmė jo, kaip rašytojo ir drmamturgo polinkį savo kūriniuose akcentuoti ramaus ir paprasto dabarties gyvenimo ir mirties faktą. Th. Wilder‘is net tris kartus buvo apdovanotas Pulicerio premija už pjeses „Per plauką nuo pražūties“ ir „Mūsų miestelis“, taip pat už romaną „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“. Už savo knygą „Aštuntoji diena“ rašytojas apdovanotas Nacionaline knygų premija.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt