Daugybė režisierių kūrė Hamleto portretą, tad ne veltui ši pjesė yra tapusi teatro sinonimu. Kiekviena karta turi savo atsakymą į būties klausimą. Tiek Hamletui, tiek jo bendraamžiams, režisieriui Vidui Bareikiui ir aktoriui Vainiui Sodeikai (Hamletas), teatras ir scena yra vietos ieškoti to, kas yra „ne melas“, su jaunatviška viltimi rasti bent trupinėlį to, kas yra tiesa.
Hamleto asmenybė Vido Bareikio spektaklyje – tikrai ne romantiškas herojus, turbūt ir ne idealistas, o žmogiškas žmogus tikrąja to žodžio prasme. Jis ieško tiesos ir jo jausmai nėra iš pasakų pasaulio, – tiek meilė, tiek karštligiškas kerštas, tiek gedulas, tiek nirštas, tiek neviltis – sukuria tai, ką galim vadinti tikru žmogumi, su visomis jo spalvomis ir atspalviais. Turbūt tai ir yra tai, kas jau daugiau nei keturis šimtus metų šią pjesę išlaiko aktualia.
Šis spektaklis – V. Bareikio pamėgto „teatro teatre“ principo tąsa. Teatras veikia kaip veidrodis, versdamas įsižiūrėti, jis atskleidžia tai, kas dažnai lieka šešėlyje – paties aktoriaus misiją, jo asmenybės dualumą, būtį ir buvimą teatre ir už jo ribų. Hamletas žvelgia į teatrą kaip į paskutinę tiesos instanciją.
Turėdamas panašių vilčių į teatrą kaip Hamletas, Vidas Bareikis stato šią pjesę. Jo teatro sąvoka yra nemoralizuojantis veidrodis publikai. Teatras yra vienintelė vieta, kurioje užsidėjęs bepročio kaukę jis gali perskrosti dabartį ir su humoru bei elegantiška ironija parodyti nuogą ir begėdišką pasaulio realybę. Šiame pastatyme legendinė tragedija neapseina be geros porcijos juoko pro ašaras, nes tik su humoru žiūrint į savo likimą (Fortūną), įmanoma pamatyti tikrą Hamleto būties tragišumą bei universalumą.
Hamletas klausia – kodėl mes pasiduodame aplinkai? Ar mūsų gyvenimai gali tapti mažiau primityvūs? Kas yra pareiga? Kodėl retas peržengiame savo ribotumą? – tai tik keli klausimai, į kuriuos V.Bareikis ir devyni NKDT aktoriai įnirtingai ieško atsakymų.
Didžioji scena
Dviejų dalių spektaklis
Premjera –2015 m. gruodžio 18, 19, 20, 30 d.
