Vladimiras Putinas Rusijai vadovauja panašiai kaip Seppas Blatteris vadovauja FIFA. Apstu tviskesio ir triukšmingo mulkinimo, galinčio sudaryti įspūdį, kad vyksta kažkas didinga. Iš tikrųjų prabangus gyvenimas viršūnėje užsitikrinamas dosniai atsilyginant pagrindiniams rėmėjams. Brangiai apmokami viešieji ryšiai palaiko didžiausiu garsu bliaunantį liaupsintojų chorą. Tų, kas sutinka bendradarbiauti, laukia gardūs kąsneliai, bet kritika atmetama kaip savanaudiškas išankstinis nusistatymas. Lengva įžvelgti, kodėl šie abu lyderiai – autoritariški, slapūs ir godūs – puikiai sutaria.
Suprantu tą pusiau religinį užsidegimą, kurį kursto futbolas (nors mano atveju liguistą susižavėjimą ir isteriją kursto kitas sportas: kriketas). Kai rungtynės itin gražios, galima susilaikyti nuo nemeilės žmonėms, kurie joms vadovauja.
Taip pat suprantu svaiginantį potraukį Rusijos kultūrai. Jeigu esi tarp laimingųjų, gebančių skaityti rusų poeziją originalo kalba, jauti nenutrūkstamą ryšį su jos kilmės šalimi. Tie sentimentai yra stiprūs.
Bet jeigu laisvė ir teisingumas mums labiau rūpi negu futbolas, priežasčių boikotuoti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą daugiau negu pakankama.
Pirmutinė priežastis: FIFA gaubiantis korupcijos dvokas. Jis apnuodija ne vien suktą šios organizacijos vadovybę, bet ir visus, turinčius su ja reikalų: rėmėjus, kainų siūlytojus ir bankus. Aišku, gali būti, kad Rusija laimėjo teisę rengti pasaulio čempionatą, nešališkai išnagrinėjus konkurentų pasiūlymus. Tačiau tai nėra labai tikėtina, juolab kai toks pats sprendimų priėmimo procesas suteikė teisę rengti 2022-ųjų čempionatą Katarui: šis pasirinkimas yra ir absurdiškas (nes tos šalies klimatas nepakeliamai karštas), ir atgrasus (dėl 1 200 darbininkų, kurie jau žuvo plušėdami kaip vergai tenykštėse statybose).
Daug metų FIFA nerodė jokio noro leisti kruopščiai ištirti jos aferas arba taisyti savo akivaizdžius trūkumus. Net dabar ji niekaip nedemonstruoja bendradarbiaujanti su amerikiečių ir šveicarų tyrimais dėl kyšininkavimo, pagrįstais triuškinamais įrodymais apie nederamą elgesį. Ponas Blatteris organizacijos statutams jaučia tokią pačią panieką kaip ponas Putinas – Rusijos konstitucijai. Kaip gali FIFA narės apsaugoti sportą nuo korupcijos savo šalyse (kur susitarimai dėl rungtynių rezultatų yra pavojinga ir didėjanti problema), jeigu jos pateisina piktnaudžiavimą taisyklėmis šio sporto aukščiausioje institucijoje?
Padės tik boikotai. FIFA pasikeis, kai rėmėjai nutrauks kontraktus, kai bankai uždarys FIFA sąskaitas ir kai Europos šalys bei klubai – kurie tebėra svarbiausios jėgos pasaulio futbole – pareikš nebenorintys žaisti.
Kita priežastis boikotuoti 2018-ųjų čempionatą – dėl to, kad svarbūs sporto renginiai užima centrinę padėtį putinistiniame valdymo modelyje. Visai kaip Romos imperatoriai, pridengdavę savo nevykusį valdymą „duona ir žaidimais“, Kremlius tikisi, kad pasaulio futbolo čempionatas atitrauks vietos ir tarptautinės bendruomenės dėmesį nuo jo nesėkmių (tokių kaip korupcija ir atsilikimas). Vien jau karas Ukrainoje būtų pakankama priežastis vengti to turnyro.
Vertinant plačiau, Vakarų problema reaguojant į netinkamą elgesį – ar tai būtų korupcija sporte, ar geopolitinės sanklodos ardymas – yra kolektyvinės valios stygius. Esama pakankamai stiprūs, kad susitvarkytume su ponu Blatteriu, ir lygiai taip pat lengvai galėtume susitvarkyti su ponu Putinu, jeigu būtume labiau pakentėti ir rizikuoti. Žinome, kas yra blogai ir ką reikia atlikti. Mes tiesiog nenorime to daryti. Tai daug lengvesnis ir populiaresnis būdas užsitikrinti ramų gyvenimą.
Dabar Amerika, kurioje futbolas tėra smagi pramoga, ėmėsi vadovauti pastangoms reikalauti FIFA atsakomybės. Tai turėtų sugėdyti Europą ir paskatinti atlikti pavėluotų žingsnių, siekiant susitvarkyti su pono Blatterio – ir pono Putino – groteskiškomis imperijomis.
———-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
