„Apsirenkime kaip k….!” Vaivos Rykštaitės romano „Trisdešimt” ištrauka

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-01-31 09:01

Spausdinti | Komentarai

Vaiva Rykstaite Trisdesimt

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) – ketvirtos kartos kaunietė, baigusi filosofijos studijas VDU ir Londone. Dirbo modeliu Milane, šešerius metus gyveno Londone, daugiau nei metus praleido keliaudama po Indiją. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dukrą. „Trisdešimt“ – penktoji autorės knyga.

Smetonos laikų Kaunas su lapių kailiais pasipuošusiomis damomis ir nūdienos Londonas – su barais ir vienišių butais, kuriuose netyla šmaikštūs, dažnai nepadoriai nuoširdūs jaunų moterų pokalbiai. Tarpukario Kaunas mena Silvijos istoriją, o po mūsų dienų Londoną blaškosi savo trisdešimtojo gimtadienio paniškai bijanti jos proanūkė Jurga – įsimylėjusi klestintį finansininką, bet niekaip nesugebanti pamilti savęs. Vakarais Jurga susitinka su bičiule Brigita, kalbėdamosi apie artėjantį trisdešimtmetį ir savo nesutvarkytą gyvenimą jos kas kartą pasižada iš pagrindų jį keisti. Ir vis nesiima. Kol vieną dieną jųdviejų kelyje pasipainioja Gulzaras – smulkutis, miniatiūrinis senukas iš Irano…

Šį kartą užsimojau stoti į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, nes „po to jau tik viską stangrinti ir maskuoti. Esi long life milk“, kaip kartą man sakė bičiulis. Nes viską suspėti, atrodo, reikia iki trisdešimties… O kiek metų buvo mano prosenelei, kai prasidėjo karas? Ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip tau ne gėda teršti švento prosenelės atminimo banaliomis išlepusių mergų trisdešimtmečio krizėmis?“ Bet reflektuoti save man visada buvo svarbiau nei pasakoti apie kitus, dabartis visada bus sodresnė už praeitį, o retkarčiais dvejodama dėl savo kūrybos egocentriškumo aš atsigręžiu į sujauktą menininkės Tracey Emin lovą, jau tapusią šiuolaikinio meno eksponatų ikona. Ir ne – man ne gėda. Tik truputį baisu.

***

Mano prosenelė, motė, čia nuliūsdavo, ir imdavo kalbėti lėčiau, su ilgomis pauzėmis, žvelgdama į man nematomus tolius, kartais tikrai atrodė reginti praeities vaiduoklius, čia vėl prisiminusi ką nors linksmesnio pratrūkdavo kikenti taip, kad artrito susustais pirštais nespėdavo braukti trykštančių linksmybės ašarų. Tada giliai atsidusdavo ir pagaliau pažvelgusi man į akis, tarsi pasitikrinusi, ar man vis dar įdomu, pradėdavo naują, jau ne kartą girdėtą, gyvenimo tarpukario Kaune istoriją.

„Būdavo, Staselis kartais negrįždavo per visą naktį. Bet jis man iš anksto pasakydavo:

– Silvyte, tu nepergyvenk, miegok rami – aš Karininkų Ramovėje iki ryto lošiu kortomis. – Taigi, pasako kur bus, ir aš rami. Svarbu žinau, ką veikia, su kuo, kad ne bledavoja. Tik durnos bobos visko prisigalvoja. Arba…

– O mano tėtis irgi naktimis kortomis lošia? – klausdavau kas kartą, bet motė visada tik giliai atsidusdavo ir pažiūrėdavo į mane taip aiškiai leisdama suprasti, kad nesu ta durna boba. Ir aš supratingai linksėdavau galva, ir apkabindavau motę, ir prašydavau kitos istorijos. Man buvo penkeri.

Kartą per savaitę mudvi ruošdavomės pas ponią Marytę į svečius. Visada pas ją, nes pas mus tada dar buvo per mažai vietos. Motė aprengdavo mane gražiausiu sijonuku ir bliuzele, į plaukus įrišdavo didelį baltą kaspiną, patikrindavo, ar švarios panagės ir paausiai, ir mudvi eidavome susikibusios už rankų ramiomis Vilijampolės gatvėmis, išdidžios, apsiavusios savo geriausiais batais, motė pasidažiusi lūpas bantuku, besišypsanti kaimynams savo baltais perliniais protezais, kuriuos vakare užmerkdavo stambiabriaunėje stiklinėje – bet tai buvo mūsų paslaptis, kurios nežinojo, maniau, net pati ponia Marytė, pasitikdavusi mus kartais net lauke, ant laiptinės slenksčio, ir drąsindavusi užeiti vidun.

– Ponia Silvija, jau tik nesiaukit!

Bet mes visada nusiaudavome.

– Panele Jurgita, kaip gyveni?

– Ačiū, gerai. O kaip jūs, ponia Maryte? – pasiteiraudavau jusdama drąsinantį motės žvilgsnį.

– Zlodka moja… – būdavo, jai išsprūsdavo jau po visų formalumų.

Mes sėdime ant sofos, šiurkštus katės šlapimu trenkiantis kilimas bado mano nailoninėmis kojinėmis apmautas pėdas, bet aš nesimuistau, laukiu, kol pani Marytė nuolat kretančiomis rankomis išlaupys iš bufetuko su stiklinėmis durelėmis ištrauktą šokoladinių saldainių dėžutę ir pasiūlys man, panelei Jurgitai, pasivaišinti. O netrukus, jau prakandusi saldainį, randu jame gelsvą besirangančią kirmėlaitę ir jaučiu, kaip nugarytė drėksta nuo šalto prakaito, nes dabar tai tikrai nebežinau, ar padėti prakąstą saldainį atgal, ar suvalgyti, ar pasakyti tiesą poniai Marytei, ką tik įsidėjusiai visą saldainį į burną į kurios raukšlėmis išvagotus kontūrus išsilieję vyšninės spalvos lūpų dažai, o ji pati tik supratingai linkčioja, klausydamasi, matyt, įstabaus buvusio motės pasakojimo. Dabar daug ką atiduočiau, kad sužinočiau apie ką anuomet kalbėdavosi jaunystės laikų draugės, išgyvenusios du pasaulinius karus. Turbūt motės turėta ir didesnių paslapčių, ir man nepasakotų istorijų, nes dažnai ji mano akivaizdoje prabildavo lenkiškai, kartkartėmis Marytei į lietuvių kalbą išversdama jai nesuprantamus žodžius, iš kurių man niekaip nepavykdavo sudėlioti jokios prasmingos pasakos, todėl grįžusi namo kartą paklausiau:

–  Teta Rože, o ką reiškia kurva?

– Iš kur tokie žodžiai pas tave?

Aš nieko jai daugiau nesakiau, bet jau tą patį vakarą pasodinta prie lango laukan spjaudyti vyšnių kauliukų, girdėjau kaip Rožė telefonu guodėsi draugei. „Įsivaizduoji? Aš jai kurva… Nors kiekvieną savaitgalį pasiimu Jurgytę ir ariu kaip arklys, kol jos mylimas anūkas „tarnauja“ ir rusų boboms šiknas graibo… “ Kodėl Rožė  pagalvojo, kad motė šitaip kalbėjo apie ją pačią, nesumojau. „Kurva“ tada man rodėsi labai gražus, uždraustas žodis, kuriuo motė kartais atsiliepdavo apie mano mamą. Tai moteris, pati daranti kažką uždrausta. Vėliau, įsidrąsinusi, net motės paprašiau:

– Apsirenkime šiandien kaip kurvos! – iš tiesų juk aš minty turėjau džinsinį švarkelį su dideliais pečiais ir perlamutrinį lūpdažį, kaip mamos nuotraukoje. Bet motė tada baisiai supyko, pagrasino tvoti atbula ranka. Grasindavo ji dažnokai, bet taip niekada ir netvojo.

Gal pyko, kad norėjau būti panaši į mamą?

– Kai užaugsiu aš irgi rūkysiu ir raudonai lakuosiuosi nagus, – pareiškiau.

Bet užaugau panaši į motę, nors tai supratau neiškart, jau daug vėliau, apsigyvenusi Londone, kai užėjusi į vintažo parduotuvę pasijutau kaip namuose. Tačiau vakarais, nusivaliusi visus dažus, apsukusi kūną baltu rankšluosčiu, žiūriu į save veidrodyje ir nepažįstu, sau nepatinku, noriu būti kažkuo kita, ta moterimi, kuria atrodau esanti virtualiuose pasauliuose – besišypsanti, retušuota, be veido porų, vėjo taršomais plaukais ir pilnomis kišenėmis angliškų frazių apie gyvenimo prasmę, pasisukusi liekniausiu kampu ir vis tiek ne tokia laiminga, kaip kitos. Man kažko trūksta.

Penktoji Vaivos Rykštaitės romanas “Trisdešimt” jau knygynuose.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vilis Normanas „Masturbacija“ (N-18)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt