Ar sulauksime lietuviškos žydų gelbėtojos Onos Šimaitės istorijos?

Paskelbė: Data: 2016-11-14 12:04

Spausdinti | Komentarai

M. Burokas. D. Kučio nuotrauka

Jeigu išėję iš Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos pasuksite kairėn ir Universiteto bei Gaono gatvėmis kilsite į viršų, nepriėję Stiklių gatvės atsidursite ten, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo įėjimas į žydų getą. Tokiu maršrutu 1941–1944 metais vaikščiojo VU bibliotekininkė Ona Šimaitė, Vilniaus geto žydų gelbėtoja, viena pirmųjų lietuvių, kuriai suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. Šiemet lietuviškai išleista Kanados lietuvių rašytojos Julijos Šukys knyga „Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“, kurią iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas. Su juo apie šią knygą susitikome pasikalbėti taip pat universiteto bibliotekoje.

Kaip knyga tapo prieinama Lietuvos skaitytojams? Ar ji Jus atrado, ar Jūs ją?

Turbūt knyga mane, nes iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos sulaukiau pasiūlymo ją išversti. Perskaitęs knygą originalo kalba nusprendžiau, kad imsiuosi šio darbo. Paprastai gana atsargiai renkuosi, kokias knygas versti. Dažniausiai perskaitau visą knygą ir tik tada priimu sprendimą.

Ar iki tol buvote ką nors girdėjęs apie pačią Oną Šimaitę ir jos gyvenimą?

Tiesą sakant, labai miglotai. Žinojau, kad gyveno tokia moteris, žinojau keletą paskirų faktų, ir tiek. Gal iš dalies šią knygą sutikau išversti todėl, kad ji užpildė mano žinių spragą. Pagalvojau, kad būtų gerai ir kitiems ją užpildyti, nes tai prieinamai, aiškiai ir visiems suprantamai parašyta knyga. Joje telpa ne tik Onos Šimaitės, bet ir Kazio Jakubėno, kitų žmonių istorijos.

Koks knygos epizodas labiausiai sukrėtė, paveikė emociškai?

Visa knyga pilna tokių vietų, nes Onos Šimaitės gyvenimas buvo neeilinis, sudėtingas ir sunkus. Bet kažkodėl vis prisimenu Kazio Jakubėno istoriją, kuri į šią knygą įterpta tarsi novelė ar apsakymas romane. Buvau apie šį poetą girdėjęs, tik nežinojau jo istorijos.

Kita istorija, kuri lygiai taip pat įterpta ir puikiai įsimena – tai Aldutės ir sovietinės psichiatrijos istorija. Galiausiai paveikė pačios Onos Šimaitės gyvenimas ir bandymas pasakyti, kas nepasakyta, arba nepasakyti laiškais. Dabar visa Vilniaus žydų geto istorija, Vilniaus žydų likimas aprašytas, ačiū Dievui, ne vienoje, dviejose ar trijose knygose. Šioje monografijoje informacija apie žydus suasmeninta, todėl ją lengviau įsisąmoninti, ji gerokai paveikesnė.

Ar prieš pradėdamas versti susisiekėte su autore? Ar vertėjai linkę taip elgtis?

Vertėjai dažnai taip daro, bet aš nesusisiekiau. Mes prasilenkėme Amerikoje. Prieš porą metų ten dalyvavau tarptautinėje knygų mugėje. Sustojus prie vienos leidyklos stendo ir tiesiog įsišnekėjus paaiškėjo, kad mugėje yra ir Julija Šukys. Galvojau susitikti, bet nepavyko. Vėliau nei elektroniniu paštu, nei kaip nors kitaip neteko bendrauti, ji tik atsiuntė papildomą medžiagą. Greta knygos, turėjau didžiulį žalią aplanką su lietuviškais Onos Šimaitės laiškais ir jų paaiškinimais, papildymais. Laiškų nereikėjo versti, o tik perrašyti į kompiuterį. Tad pusę darbo užėmė jų surinkinėjimas.

Su autore daug bendravo knygos redaktorė. Kadangi Julija Šukys gyvena Kanadoje, reikėjo patikslinti tam tikrus sovietinio gyvenimo faktus. Netikslumai buvo ištaisyti, kad sovietmečiu gyvenusiems žmonėms, kurie skaitys knygą, nekiltų klausimų. Jeigu aptinki netikslumų, tuomet kūrinys pasirodo nepatikimas, sumažėja pasitikėjimas juo, nors visa kita gali būti gerai.

Ar nesigailite, kad sutikote išversti šią knygą?

Ne. Jeigu jau imuosi versti, paprastai nesigailiu. Jeigu galiu rinktis, renkuosi knygas, kurias malonu versti. Ši buvo viena jų. Nors iš žinomų literatūros asmenų esu girdėjęs, kad jiems knyga nepatiko. Svarstau, kad gal dėl autorės požiūrio į pačią heroję, gal dėl feministinio rakurso ar kitų priežasčių. Besikalbant su šiais žmonėmis išplaukė mintis, kad reikėtų parašyti lietuvišką Onos Šimaitės istorijos variantą. Žydų gelbėtojų ar naikintojų tiek pavienės, tiek platesnės biografijos mūsų dar nenagrinėtos ir neaprašytos. Jas reikėtų pateikti visuomenei, tačiau ne mokslinėmis monografijomis ar įvairių centrų tyrimais, kuriuos skaito siauras žmonių ratas.

Kaip manote, ar realu, kad apie Oną Šimaitę ir jos gyvenimą galėtų parašyti lietuvių autorius?

Netgi labai realu ir būtų labai gražu, jeigu kas nors to imtųsi. Ne tik rašytų apie Oną Šimaitę, bet ir apie kitus Pasaulio Tautų Teisuolius lietuvius. Tik kas to imtųsi? Tam reikia ne tik mokslininko talento, bet ir sugebėjimo patraukliai rašyti. Lietuviška versija būtų įdomi.

Kiek paradoksalu, kad Oną Šimaitę atrado Kanadoje gyvenanti rašytoja Julija Šukys, ir apie mūsų tautietę pirmiausia sužinojo anglakalbiai skaitytojai. Kaip manote, kodėl užsienio autoriai išskirtinius mūsų tautiečius suranda pirmiau?

Šiuo atveju sunku pasakyti. Manau, kad autorė Oną Šimaitę pasirinko kaip įdomią, išskirtinę lietuvių asmenybę, kurios gyvenimas mažai tyrinėtas. Be to, dar ir patogią jos tiriamai moterų gyvenimo, moterų saviraiškos krypčiai. Mūsų spaudoje apie Oną Šimaitę buvo mažai rašyta. Pas mus Holokausto, žydų naikinimo, kolektyvinės atsakomybės ir kaltės aspektai tik visai neseniai pradėti nagrinėti. Ačiū Dievui, ledai jau pajudėjo, padaugėjo šia tematika ir tyrimų, ir grožinės literatūros. Matyt, mums prireikė tiek laiko visa tai suvirškinti ir atitolti. Nauja karta nori žinoti istoriją arba jaučiasi mažiau slegiama bendro slopinimo iš tėvų, senelių ar prosenelių. Galbūt čia esi psichologinių priežasčių.

Ar, Jūsų nuomone, Julija Šukys visapusiškai atskleidė Onos Šimaitės asmenybę, gyvenimą?

Galbūt kai kas liko praleista, kai ką būtų galima plačiau patyrinėti. Pasirinktas rakursas gali kažkam nepatikti ar būti ginčytinas, bet jis toks yra. Žmogui aprašyti yra daugybė variantų. Vienas jų galėtų būti Onos Šimaitės gyvenimas, veikla Vilniuje, kas knygoje praleista ir per daug neakcentuojama. Kaip ir kairysis judėjimas, ryšiai su Kaziu Boruta, Rusijos socialistais revoliucionieriais, Rytų Europos pogrindiniais judėjimais. Tai labai įdomu ir mažai tyrinėta. Pas mus dėl praeities, sovietinio, komunistinio antspaudo vis dar bijoma nagrinėti kairiuosius judėjimus.

Man Onos Šimaitės asmenybė šioje knygoje atrodo gana vienpusė. Autorė koncentravosi ties laiškais, bet man pritrūko psichologinio, gilesnio Onos Šimaitės portreto. Tačiau daugelio žmonių jau nebėra, tad jų daug ko nebepaklausi, o archyvus autorė iškniso labai nuodugniai.

vilniaus-getas

Vilniaus getas. Rūdninkų gatvė. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo

Kaip manote, kodėl Ona Šimaitė, nors ir raginama rašyti memuarus, vis dėlto jų neparašė? Ji argumentavo laiko stoka, prievole rašyti laiškus, be to, kaip pati prisipažino, jai svarbiau gyvi žmonės, o ne negyvi tekstai.

Gal dar ir dėl žmogiškos priežasties, kad ji tiesiog neprisiruošė. Visų antra, praeitis yra traumuojanti. Visų trečia, Ona Šimaitė sąmoningai, kaip pati yra minėjusi laiškuose, stengėsi pamiršti konkrečius vardus, datas, kad netyčia neišduotų per tardymą. Po visų kankinimų ir koncentracijos stovyklos traumų tuos dalykus skaudu prisiminti, ne visi ryžtasi juos užrašyti. O gal ji nematė prasmės to meto Lietuvai rašyti savo išgyvenimų. Sau gal ir matė. Bet neparašė, nes žinojo, kad jeigu parašys, teks arba sunaikinti, arba tie rankraščiai vis tiek bus išleisti Prancūzijoje ar Lietuvoje. Ji turėjo daugybę pažįstamų abiejose šalyse. Susirašinėjo su pačiais įvairiausiais lietuviais, siųsdavo jiems knygas. Tokio stebėtino veiklumo žmogus nusipelno gal ir daugiau knygų ar net romano.

Turbūt ne kartą su aplinkiniais esate vienaip ar kitaip kalbėjęs apie Oną Šimaitę ir jos veiklą. Ar Jūsų aplinkos žmonės buvo anksčiau ką nors apie ją girdėję?

Dažniausiai sulaukdavau klausimo: „Kas tokia?“ Arba: „Kas ji?“ Iš tų, kurie apie ją žinojo, išgirsdavau tik sakinį, kad ji buvo lietuvė, gelbėjusi žydus. Ir viskas. Dabar, aišku, žmonės žino, kad Vilniuje yra jos vardo gatvė. Sakyčiau, ji labai geroj vietoj, sankirtoje su Česlavo Milošo laiptais. Geresnės vietos turbūt nesugalvosi.

Gal reikėtų daugiau šios moters įprasminimo ženklų?

Neduok, Dieve, pristatyti visokių paminklų, bareljefų ir panašiai, bet reikėtų galbūt kitaip įprasminti Onos Šimaitės atminimą: rašyti, publikuoti surinktą medžiagą. Reikėtų ją padaryti prieinamą plačiajai visuomenei. Tokius žmones ir apskritai Holokausto, žydų gyvenimo Lietuvoje istoriją reikėtų įtraukti į vadovėlius ir suprantamai, aiškiai dėstyti, skiriant ne vieną ir ne dvi pamokas. Ona Šimaitė mokyklos ar universiteto programoje, manau, rastų deramą vietą ir taip neliktų pamiršta. Tai būtų geriausias jos gyvenimo įprasminimas.

Koks dabar Jūsų santykis su šia knyga?

Ją jau tiek kartų perskaičiau, kad turbūt iš naujo nebeskaitysiu, nebent prireiktų ką nors pasitikslinti. Saugau ne visas knygas, kurias išverčiau, ar jų originalus, bet šios knygos originalą ir vertimą pasilikau. Manau, jie gulės mano bibliotekoje tol, kol perskaitys vaikai. Kiek teko girdėti, ši knyga sukėlė susidomėjimą. Be to, manau, kad kam nors ji gali tapti postūmiu parašyti Onos Šimaitės istoriją.

Straipsnis parašytas įgyvendinant projektą „Šviečiantys ekranai, kalbantys akmenys. Lietuvos žydų palikimo refleksija“, kurį remia „Geros valios fondas“, EVZ fondas ir Goethe‘s institutas Lietuvoje. 

Manoteisės.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt