Bjork © Wikimedia Comons archyvo nuotr.

Björk muzikos industrijoje dirba jau 30 metų ir ne be reikalo vadinama pop žvaigžde, išties  ji yra užsimaskavusi menininkė.

„Aštuoniasdešimt procentų mano muzikos – tai mano sėdėjimas prie kompiuterio redaguojant dainas. Savaičių savaitės paskirtos kiekvienai dainai“, – sako atlikėja. Dabar jau viskas atlikta, dabar ji dirba su savo įvairiomis idėjomis – muzikaliomis, abstrakčiomis, sąmoningomis, pasąmoningomis – bandydama sulipdyti viską į vieną masę. Prie šio albumo ji užtruko du metus su puse.

Björk prie savo albumo dirbo nuo jos paskutiniojo turo. „Utopija“ albumas prasidėjo kaip ir visi kiti jos albumai: kaip abu, reakciją į pastarąjį albumą ir lūkestis dėl sekančio. Jos albumas „Velnicura“, išleistas 2015 metais, buvo niūrus. Jis buvo sklidinas dainininkės kančios po skyrybų su menininku Matthew Barney, jos ilgalaikiu partneriu ir dukros Izadoros tėvu. Dainų žodžiai buvo pilni jautrumo ir kartėlio, pavyzdžiui, „esu viena žaizda, pulsuojanti kentėjimu… Tu bijai mano begalinių jausmų, manęs nejaudina tavo apokaliptiniai apsėdimai… Tu nebeturi ko duoti, tavo širdis tuščia“. Muzikantė sakė man, – „tai liūdniausia mano parašyta daina“.

Todėl Björk tai reiškė, kad jos naujasis albumas turi būti priešingas praeitam albumui: „optimistiškas“. „Nepasakojantis, gražus, universalus“.

„Utopijos“ albumas yra elegantiškas, žavingas ir tiesiog atima žadą savo arfų ir fleitų atlikimais, kartu su tikrais paukščių garsais sukuria magišką garsų mišką. Kartais Björk balsas yra vos girdimas, aidi kažkur žemai, o kartais muzikantės balsas skamba taip dinamiškai su muzika, kad jis atrodo esantis dar vienas instrumentas. Tai nėra pop albumas, nors labai pasistengę galite rasti vieną ar kitą pop stiliaus dainą, šis albumas yra labiau orkestrinis su atidirbtomis detalėmis, visą apimantis.

Björk savo utopiją įsivaizduoja kaip salą išgyvenusią ekologinę katastrofą, salą, kurioje augalai turi burnas ir skraido kaip kolibriai, arba auga tiesiog iš rankų. Savo vaizduotėje moteris stengiasi sukurti geresnę visuomenę. Ten žmonės atneša vaikus, muziką, ekologiškas technologijas, „ir tada vyksta kasdienis gyvenimas saloje“.

Viena iš priežasčių padėjusių sugalvoti utopijos idėją yra tai, kad šiais gąsdinančiais Trumpo laikais, ji norėjo parodyti jog optimizmas yra pasirinkimas. „Jį išrinko, kai aš ties albumu buvau pradirbusi jau porą metų“ – sako ji, „ir aš pagalvojau, gerai, dabar yra pats laikas būti sąmoningiems. Jei jauti, kad šis pasaulis eina negera linkme, tada turi būti kaip vienas tų žmonių iš „pasidaryk pats“ ir pasistatyti sau tvirtovę nuošaliau“.

Dainose atskleidžiama naujos vietos idėją kur moterys remia kitas moteris, palikdamos senąsias santvarkas praeity (savo dainoje „Tabula Rasa“ ji dainuoja: „nutrauk mūsų tėvų klaidų grandines“). Taip yra stiprių užuominų apie naująjį mylimąjį („Blissing Me“: „aš vis pamilstu jo dainą“). Ir pojūtis dėl sudėtingų santykių pabaigos, judėjimo į priekį („Sue Me“). Žinoma, galbūt aš tiesiog pernelyg tiesiogiai priimu dainų žodžius. Björk juokiasi kai cituoju jai jos dainų žodžius, bei klausiu apie jos meilės reikalus.

„Pasakysiu tik tiek, kad mano meilės reikalai dabar yra pakankamai aktyvūs“, – prasitarė dainininkė. „Manau, kad dar per anksti kalbėti kažką konkretaus apie tai. Aš labai džiaugiuosi, kad žmonės vis dar klausosi mano muzikos po šitiek metų, tačiau kartais susidarau įspūdį, kad jie ne taip supranta dainų žodžius. Žmonės nepastebi pajuokavimų. Daugelis tų tekstų dainose yra tiesiog mano kvailiojimas, juokimasis iš savęs pačios…“.

Björk leidžia dienas Islandijoje ir Niujorke. Ji prie to pripratusi (netgi devintajame dešimtmetyje praleisdama daug savo laiko Londone, pusei metu grįždavo į Islandiją). Dukrai Izadorai dabar yra 15, ir eina į mokyklą abiejose vietose – „rudenį čia, o pavasarį Brukline“. Visi jau yra pripratę prie šio kasmetinio ritmo. Björk visados supa vaikai. Pati būdama vyriausia iš šešių vaikų šeimoje, sako: „Man yra visiškai normalu kai nors du vaikai tampo mano sijoną“. Pati savo pirmagimio, sūnaus Sindri, susilaukė būdama 20 metų.

Iki 1990-ųjų Björk buvo narė daugybės Islandijos punk/gotiškų/indie muzikinių grupių, o po to atlikėja „prasimušė“ muzikos industrijoje. Jos pirmasis solo albumas „Debut“ išleistas 1993 metais sulaukė didelio pripažinimo JAV.

„Pamenu kaip eidavome „tūsinti“ Mančesteryje“ – dalinsi prisiminimais atlikėja, „tik aš ir mano draugai, su kuriais eidavome į klubus, o devintajame dešimtmetyje buvo svarbu būti aseksualiu. Svarbiausia, kad galėtum praleisti prakaiduodamas 5 valandas savo rūbuose, kurie primindavo maišus. Mes mąstėme, kad tokiu būdu mes užtikriname tarpusavio lyčiu lygybę. Tai buvo tarsi maištas, nenoras pasakyti ar tu mergina ar vaikinas.“

Björk savo Facebook anketoje parėmė aktorius, kurie apie seksualinį priekabiavimą ir smurtą paskelbė viešai. Atlikėja pripažino, kad ji taip pat patyrė seksualinį priekabiavimą dirbdama filmų industrijoje. Nors ji neminėjo jokių vardų, buvo akivaizdu, kad ji kalba apie „Šokėja tamsoje“, kurioje ji vaidino bei filmo prodiuserį Larsą von Trier. Aišku, prodiuseris atmetė bet kokius kaltinimus. „Mano pažeminimas patyrus seksualinį priekabiavimą buvo laikoma norma ir toleruotina iš kolegų pusės“ rašė ji. Ilgą laiką praleidusi muzikos industrijoje, moteris buvo nustebusi, kad aktorės neturi jokios įtakos.

„Tai padariau vardan moterų, kurios negali pasakyti ne“ – kalbėjo atlikėja, „ar tiesiog nė negavo galimybės pasakyti ne. Aš nenoriu, kad šis pasisakymas suktųsi apie mane. Aš palyginus visai gerai išsisukau su savo problema, ne? Ir kadangi ateinu iš pasaulio, kur seksualinis priekabiavimas nėra norma, aš matau aiškų kontrastą tarp šių dviejų pasaulių. Norėjau pasakyti, „ne, jūs neįsivaizduojate šiuos dalykus – jie egzistuoja“.

„Išties smagu matyti, kad berniukai šiais laikais keičiasi“ – teigia muzikantė, „Paaugliai berniukai, jie dabar yra tikrai emocionalūs. Galbūt tai yra sekantis dalykas į ką mums reikia atkreipti dėmesį. Kur vyrai deda savo jausmus? Jie yra nerangūs, ir jie nežino kur tuos jausmus dėti. Mano kartos vyrams bene dvidešimt metų buvo sakoma, kad jie privalo „uždusinti“ emocijas, o tada moterys ant jų rėkia esą kur jų jausmai. Todėl jie pradeda širsti: „Palauk minutėlę. Tu nenori, kad aš būčiau emocionalus, o tada reikalauji, kad būčiau emocionalus? Ar gali pati apsispręsti?“ Taigi, taip ir turime baltojo vyro istoriją. Jeigu egzistuoja koks universalus ir tylus naratyvas, tai jis apie savigailą vyrų, kurie po truputį netenka savo galios. Sunku tokį dalyką užjausti, bet yra aišku, kad jiems skauda.“

Taip pat skaitykite: Į Lietuvą atvykstanti Fever Ray: švediškas eksperimentas su ekstravagantišku fasadu

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: