Cenzūra Lietuvoje?

Paskelbė: Neilas Dainius Babonas Data: 2018-01-23 03:35

Spausdinti | Komentarai

Neilas Dainius Babonas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kantrūs eiliniai vargdieniai taip ir nepakels balso, jei už juos kas nors garsiai nesušuks.

Susiklostė taip, kad vis tenka atlikti savotišką „bizūno“ vaidmenį, plakant kažkieno užsisėdėjusius užpakalius.

Temą paviešinti paskatino vienas atsitikimas. Bet apie tai – pabaigoje, taip sakant, desertui

Jau dvidešimt septintus metus ragaujame nepriklausomybės vaisius, tačiau, nuo kai kurių nepriklausomybės medžio šakų vaisiai – vis dar nesunokę… Viena iš tokių šakelių – krečiama skandalų LRT.

Kaip tenka stebėti televizijos aktualijų laidose, daugelis tenykščių (LRT) klerkų, išlaikomų mokesčių mokėtojų pinigais, savo nepriklausomybę supranta savaip, jaučiasi prieš nieką neatsakingi ir neprivalantys atsiskaitinėti (net prieš savo darbdavius, t. y. mus ar mūsų išrinktą seimą), ir iki šiol niekaip nesusivokia, kad LRT – ne UAB’as, o visuomeninis transliuotojas.

Tačiau palikime politikavimus nuošalyje, ir pažiūrėkime į vieną mozaikos lopinėlį, kuris atspindi LRT radijo skelbiamus konkursus bei juose vyraujančias kryptis (nemėgstu skolinio „tendencija“).

Ne paslaptis, kad LRT radijas dar 2017-ųjų rudenį paskelbė populiarios dainos konkursą, kuriame dalyvauti pakvietė tiek visko mačiusius muzikinio pasaulio dinozaurus, tiek ką tik išsiritusius naujokus. Kaip skelbiama konkurso taisyklių „I. Bendrosios nuostatos“ skyriaus 2-ojoje nuostatoje: „Konkursas skirtas LRT Radijo talentingų dainų autorių ir profesionalių muzikantų kūrybiškumui skatinti, lietuviškos populiariosios dainos žanro prestižui kelti, pildyti LRT Radijo programą naujomis dainomis.“

Toliau sekdami organizatorių publikuojamas konkurso taisykles (http://www.lrt.lt/projektai/radijodainos/taisykles#skip), skyriuje „IV. Konkurso reikalavimai Dainoms“ galime pamatyti tokį tekstą:

„<…> 19. Dainų stilistika ir tematika gali būti įvairi. Prioritetas – pagavioms, teigiamas emocijas, pozityvius jausmus žadinančioms, šiuolaikine muzikine kalba sukurtoms dainoms.

20. Dainos tekstas turi būti lietuvių kalba. Dainos tekstą muzikos autoriai sukuria patys arba gali pasinaudoti kitų autorių ar profesionalių poetų tekstais. Jie neturi skatinti rasinės diskriminacijos, alkoholio ir narkotikų vartojimo, žmonių supriešinimo ir kitokių negatyvių reiškinių. Vengti necenzūrinių, vulgarių žodžių.

21. Konkursui teikiama Daina (muzika) turi būti originali, niekur nepublikuota, niekieno neįsigyta iki 2018 m. vasario 12 dienos (imtinai).

22. Dainos trukmė – iki 4 min.

23. Dalyviai, kurių Daina neatitinka reikalavimų, konkurse nedalyvauja. <…>“

Atkreipkite dėmesį, jau 19-oje nuostatoje gan aptakiai ir daugiaprasmiškai bandoma formuluoti, kokioms dainoms bus teikiama kompetentingos vertinimo komisijos (anot nuostatų, „Ją sudaro Lietuvos populiarios muzikos atlikėjų, kūrėjų, LRT kūrybinių darbuotojų atstovai, nepriklausomas ekspertas bei LRT kalbos kultūros redaktorius.“) pirmenybė.

Ar atsirastų Lietuvoje bent vienas auksaburnis, kuris drįstų pateikti objektyvų subjektyvių sąvokų – „pagavioms“ bei „šiuolaikine muzikine kalba“ išaiškinimą, kad net eiliniam klausytojui nebekiltų abejonių dėl kokių nors dviprasmybių, kurias galima traktuoti kaip tik nori? Tarkime, ar šiandien retro stiliumi (akustiškai) atliekamas kūrinys jau „perlipa“ per „šiuolaikinės muzikinės kalbos“ kartelę? Anot vieno (red. žinomo) žymaus ir tikrai nusipelniusio (Lietuvos muzikos arimuose) garsų ir vaizdų žaismo virtuozo (nemėgstu skolinio „prodiuseris“), nepaisant kūrinio žanro, viskas, kas sukurta ne per seniausiai, savaime suprantama, yra su etikete „šiuolaikiška, ir organizatoriai tokiais aptakiais terminais paprasčiausiai stengiasi dangstyti sąvoką „madinga.

Ar liūdnas bliuzas gali sužadinti „teigiamas emocijas“ ir „pozityvius jausmus“? Ką įsivaizdavo konkurso organizatoriai, kurpdami tokias sąlygas? Gal, turima omenyje, kad dainos turėtų skambėti taip nuotaikingai, linksmai ir kalbiškai kultūringai, kaip, tarkime, „…pasiekčiau saulę le le le, čiuožki čiotkai čiotkai čiotkai, su tavim faina faina, sau dainuoju fainą dainą“?

Kodėl paleidau tokios ironiškos išraiškos vadeles laisvėn?

Pasigilinus į skelbiamus viešus faktus/duomenis, panašu, kad konkurso kompetentingos komisijos nariai atmestinai atliko savo „namų darbus“ (jei išvis juos atlikinėjo).

Tarp praėjusių pirmąjį atrankos etapą dainų (http://www.lrt.lt/projektai/radijodainos/dainos#skip) komisijos narys – LRT kalbos kultūros redaktorius – dainų tekstuose, kurie, pagal konkurso sąlygas, privalėjo būti komisijai pateikti raštu, net nepastebėjo tokioje tekstų šūsnyje prasprūstančių akivaizdžių stiliaus klaidų (apie skyrybą jau nekalbu, nes kableliai ir kiti skyrybos ženklai nedainuojami). Tai apie kokią kalbos kultūrą galima čia kalbėti? Kas tas „redaktorius“, kuris net dainų pavadinimuose NEMATO gramatinių klaidų? Kokia jo kompetencija kalbos kultūros srityje? Kokią įtaką apskritai jis daro kalbos, transliuojamos per LRT, kultūrai? Apgailėtina…

Galima būtų dėti riebų klaustuką ir ties konkurso taisyklių 22-ąja nuostata – apie dainos trukmę (iki 4 min.). Tarp viešinamų tolimesniems liaudies balsavimams pateiktų dainų galime rasti nemažai kūrinių, kurie viršija šios nuostatos rėmus. Kažkas komisijoje pamiršo „prisisukti laikrodį“?

Taip pat, tarp toliau besivaržančiųjų kūrinių, galima aptikti liūdnų, sept-minorinių, dziaz-bliuz-folk-psichodel-lopšin-raudų, kurios nors ir palieka savotišką įspūdį, bet sunkiai „pliusuojasi“ prie aukščiau išdėstytų sąvokų (žr. „…pagavioms, teigiamas emocijas, pozityvius jausmus žadinančioms, šiuolaikine muzikine kalba sukurtoms…“). Tai kaip ten su tuo „ ...Dalyviai, kurių Daina neatitinka reikalavimų, konkurse nedalyvauja.“? Ką komisijoje veikia nepriklausomas ekspertas, kuris nuo nieko nepriklauso (o gal – nuo jo nepriklauso niekas)?

Norėdamas nušviesti tolimesnę įvykių faktinę eigą, esu priverstas pacituoti masiškai išsiuntinėtą standartinį konkurso organizatorių atsakymą visiems, kurie nepateko į tolimesnes varžytuves (skyrybos ženklai netaisyti):

Dėkojame, kad nepabūgę konkurencijos, išpildę konkurso Taisyklių sąlygas, bet ne į visas jas atsižvelgę, tvarkingai atsiuntę mums dainas, jų tekstus, kūrybinius aprašus, dalyvavote LRT RADIJO Lietuviškų dainų konkurse. Todėl ne pats maloniausias darbas yra pranešti, kad Jūsų dainos NEPATEKO į antrąjį turą.

Tačiau užtikriname, kad dainos, dalyvavusios perklausose, bet nepatekusios į antrąjį turą, liks mūsų Radijo fonotekoje ir mes jas grosime eteryje.

Nepaisant nieko, visiems Jums linkime tobulinti profesinę, kūrybinę patirtį, ieškoti savito stiliaus, nekopijuoti jau pabodusių muzikinių standartų, siekti šiuolaikiškumo, šiuolaikiškesnės muzikinės kalbos. Priežastis, kurias čia nurodžiau, nebūtinai turite prisiimti sau. Iš 200-jų šimtų dainų-dalyvių, į antrąjį turą pateks apie 40 dainų. Todėl nepatekusiems kiekvienam asmeniškai atrašyti – tiesiog neįmanoma fiziškai.

Siunčiame Jums oficialią padėką, kuri, bet kokiu atveju taps Jūsų kūrybinės biografijos dalimi ir kai kitą kartą dalyvausite panašiame konkurse, į savo aprašą galėsite įsirašyti, kad dalyvavote LRT Radijo dainų konkurse su pakankamai griežtomis sąlygomis. Už tai dar kartą dėkojame. Įspūdingas dalyvių, norinčių save realizuoti ir įprasminti skaičius Lietuvoje ir už jos ribų, byloja apie tai, kad tokių konkursų arba panašaus pobūdžio muzikinių varžytuvių Lietuvos kūrėjams labai trūksta. Ir tai mus įpareigoja ateityje juos rengti dažniau.

Gal būt (su tarpu, aut. past.) jau kitais metais mes rengsime kitą konkursą su liberalesnėmis sąlygomis, nes šis parodė, kad ne visi esame pribrendę aukštesniam skrydžiui.

Su pagarba ir meile…

Ypač keistai, mano (ir ne tik) manymu, skamba žodžiai apie „aukštesnius skrydžius“. Galima pamanyti, kad bet kas, sugebėjęs atsiųsti bet kokį garsų kratinį, kuris, savaime suprantama, nepatrauktų niekieno dėmesio, susilaukia dalyvio garbės, kaip kokiose olimpinėse žaidynėse (svarbu – sudalyvauti!), su raštiška „padėka“, kuri liudija, kad dalyvavusysis pripažintas lyg ir „skraidančiu objektu, nors ir ne aukštesniuose skrydžiuose.

Taip organizatoriai, sėdėdami savo aukštai kabančiame „dirižablyje“, pagal jiems vieniems aiškius kriterijus, nustatinėja madą „skrydžių aukščiui“, „greičiui“ ir „krypčiai“. Taip, taip – krypčiai. Štai, ir atėjo metas apie tai užsiminti.

Vienam iš konkurso dalyvių (red. žinomas), negavus atsakymo (dėl dainos patekimo į kitą turą), žmogus kreipėsi asmeniškai į konkurso organizatorius. Buvo sulaukta atsakymo, kurio ištrauką belieka tik pacituoti:

„<…> Bet dabar jau neturiu kitos išeities – sakau, deja, bet NE. Nepateko. Aš buvau už, o likę komisijos nariai įžiūrėjo, o tiksliau išgirdo, kad kūrinys parašytas sena gera tradicija paimta iš ilgus metus mus globojusios šalies.
Daina lieka mūsų fonduose, manau, kad tautinių ar patriotinių švenčių metu ją tikrai pagrosime.

Ačiū Jums už pasiaukojimą vardan tos, bet gavosi, kaip gavosi. Jei iš 5 komisijos narių tik vienas pasisako už – svertų perkalbėti likusius mažai.
Nenusiminkite…
<…>“

Ir pasakyk, žmogeli, kad toks gudrus, kokia gi ta šalis, taip blogai (sprendžiant iš konteksto, vėjas iš tos šalies pusės – negeras vėjas) „ilgus metus globojusi“ mus? Kiek gi tų globėjų per ilgus metus (ilgai kapstant istoriją) mes ant savo sprando turėjome? Ir kas dabar, perėmęs globos estafetę, mus ilgai ir nuobodžiai „geriau ar blogiau globos“? Tad, kokie gi dabar  garbinami mados vėjai? Tie liberalieji, kurie visai smegenis perpūtė kiaurai, kad net blaiviai mąstyti nebesugebame? Tai juk taip akivaizdu (bent jau tiems, kas užuovėjoje stovi) iš tokios oksimoroniškos sakinių (mano paryškintų) formuluotės tame atsakyme.

Manau, ne vienas jau seniai yra pastebėjęs peršamą madą, kaip skirtinguose eteriuose metų metais užsiciklina atitinkami veikėjai su besikartojančiais tais pačiais veidais, tais pačiais muzikiniais motyvais, kuriuos kepa tas pats siauras muzikos kepėjų personalas, kaip beveik vienodose pramogų laidose (tik skirtingais pavadinimais) tie patys veikėjai vieni kitus įvertina (žiuri – atlikėjus, o po to pasikeičia vietomis, ir atlikėjai, užėmę žiuri vietas, atsidėkoja vertindami buvusius „teisėjus“). Kur jau ten mums iki LRT palinkėjimų ieškoti savito stiliaus, nekopijuoti jau pabodusių muzikinių standartų, siekti šiuolaikiškumo, šiuolaikiškesnės muzikinės kalbos…“.

Su tokiu požiūriu lietuviškos populiariosios dainos žanro prestižas dar ilgai ne(pa)kils…

Pabaigai, norėčiau palinkėti visiems vadovautis savo galva ir joje likusia sveika logika, o ne lakstyti paskui besikeičiančius (ar kitų keičiamus/pakišamus) „nuogus karalius“. Kurkite tikrai originalius kūrinius (nes tobulėjimui ribų nėra) ir stenkitės juos realizuoti bei garsinti alternatyviose kūrybinėse erdvėse, kur kompetentinga komisija – liaudis, atėjusi jūsų pasiklausyti, ir į jus pažiūrėti. Tada ir visokie butaforiniais/niekiniais tampantys konkursai praras paklausą…

Su pagarba visiems paprastiems skaitytojams ir klausytojams,

Neilas Dainius Babonas (Dtech)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt