Prof. Dainius Pūras. Vito Jadzgevičiaus/VU nuotr.

Ne per seniausiai Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą prof. Dainius Pūras paskelbė savo pranešimą. Ypatingą dėmesį ekspertas skyrė psichikos gerovei, kurią ignoruoja tikrai ne viena pasaulio valstybė. Pasak jo, netinkamai ir netolygiai paskirstytos investicijos, skirtos sveikatos sričiai gerinti, problemų nesprendžia, bet tik dar labiau jas gilina.

Rengdamas pranešimą, konsultavotės su įvairiais psichikos sveikatos specialistais. Kokie ir iš kokių šalių tai buvo žmonės?

Turėjau galimybę konsultuotis su visų suinteresuotų pusių atstovais beveik visuose pasaulio regionuose. Vienas tokių konsultacinių renginių vyko pernai spalį Vilniuje. Kitas svarbus renginys vyko Ženevoje, kai konsultavausi su šiame mieste reziduojančiais įvairių valstybių diplomatais.

Psichikos sveikatai skiriu daug dėmesio, kai vyriausybių kvietimu vykstu į oficialius vizitus. Todėl daug konsultacijų turėjau Malaizijoje, Paragvajuje, Nigerijoje, Alžyre, Kroatijoje, Indonezijoje. O kokios gi tos suinteresuotos pusės? Šiais laikais turėtų būti suprantama, kad tai – ne tik psichiatrai ir kiti psichikos sveikatos specialistai, bet ir paslaugų vartotojai, jų artimieji, politikai, valdininkai, atsakingi už psichikos sveikatą, žmogaus teisių aktyvistai, teisininkai, socialinių ir biomedicinos mokslų akademinio sektoriaus atstovai.

Kuo jų įžvalgos prisidėjo prie jūsų galutinių išvadų?  

Labai svarbu matyti platų vaizdą ir kontekstą, kuriame formuojama ir vykdoma psichikos sveikatos politika. Būtent konsultacijos su įvairiais ekspertais, pristatančiais savo įžvalgas  ir patirtis, padėjo parengtį šį pranešimą. Vienas iš  svarbiausių klausimų buvo – kas gi atsitinka, kad daugumoje pasaulio valstybių psichikos sveikatos politika dokumentuose suformuluojama gerai, o realybėje ją įgyvendinant, jei ir yra tam skiriami ištekliai, jie naudojami ne tiek psichikos sveikatai gerinti, kiek ydingoms sistemoms ir nužmoginančioms įstaigoms remti. Taigi, ištekliai dažnai naudojami ne tiek žmonių ir visuomenės psichikos sveikatai gerinti, kiek  stiprinti stigmą, diskriminaciją, socialinės atskirties, smurto ir bejėgystės apraiškas.

Pranešime atkreipėte dėmesį, kad psichikos sveikata jokiu lygmeniu nėra traktuojama taip pat kaip fizinė: skiriasi valstybės politika, biudžeto lėšos ir t.t. Kodėl taip vis dar yra?

Deja, iki šiol psichikos sveikata ir jos problemų turintys vaikai bei suaugę yra diskriminuojami remiantis labai seniai atsiradusia nerašyta taisykle: pirma, pasirūpinkime žmonių fizine sveikata, o psichikos sveikata gali palaukti geresnės ekonomikos laikų. Taip laukiama dešimtmečius ir šimtmečius, o jei ir pagerėja ekonomika, tai  vis vien atsiranda pateisinimų didesnes lėšas vėl ir vėl skirti brangiems kūno ligų diagnostikos ir gydymo būdams. Toks pusiausvyros sutrikimas sveikatos politikoje labai brangiai kainuoja. Jau senokai paskaičiuota, kad didžiausią naštą visuomenėms dabar sukelia psichikos sveikatos problemos, ypač kai jos netinkamai sprendžiamos. Nuo tokio disbalanso kenčia ne tik psichikos, bet ir fizinė sveikata. Jei, pavyzdžiui, didelėje bendro profilio ligoninėje yra tik vienas kitas psichikos sveikatos specialistas, tai ten besigydantys žmonės negaus visapusės kvalifikuotos pagalbos, o viso labo bus „paremontuotas“ tik vienas kitas vidaus organas. Be rimto dėmesio psichikos sveikatai šiandien visos kitos medicinos paslaugos tampa nelabai veiksmingos.

Kokias pagrindines diskriminacijos formas išskirtumėte psichikos sveikatos srityje?

Nuo tos akimirkos, kai vaikui ar suaugusiajam diagnozuojamas psichikos ar elgesio sutrikimas, pasipila daugybė jį diskriminuojančių dalykų. Vieni jų yra įstatymuose (de jure), kiti – žmonių požiūriuose (de facto). Ironiška ir skaudu, kad žmonės pasaulyje daug labiau kenčia nuo šių diskriminuojančių nuostatų, o ne nuo natūralių pačio sutrikimo pasekmių. Pavyzdžiui, dabar  galima  sirgti schizofrenija ir, jei tokių žmonių teisių nepažeidžia valdžia, visuomenė ar psichiatrai ir jei veikia geros bendruomeninės paslaugos, tai tokie žmonės gali džiaugtis kokybišku gyvenimu visuomenėje. Deja, pasaulyje ne tiek daug valstybių, kurios užtikrina žmonėms su psichikos negalia tokią gerą gyvenimo kokybę.  Absoliuti dauguma valstybių, deja, investuoja tik į medikamentinį gydymą. Kadangi, vien  jo niekaip neužtenka, šie žmonės  daug kartų vežiojami į psichiatrijos ligonines, kol giminės pavargsta ir  psichiatrams patarus „nebeperspektyvų“ ligonį visam likusiam gyvenimui apgyvendina nuolatinės globos įstaigoje.  Taip atsitinka  daug kur ir nuolat, ne tik ten kur nėra lėšų, bet ir ten, kur  skiriamos lėšos, ir aš apie tai aiškiai pareiškiu savo pranešime, kad dėl tokių ydingų tendencijų pasaulyje  XXI a. sužlugdomi milijonai likimų. Skaudžiausia, jog toks žmonių luošinimas vyksta medicinos ir psichiatrijos vardu, naudojant gausias mokesčių mokėtojų lėšas.

Ypatingai kritikuojate pertekliniu būdu taikomą biomedicininį (vaistais grįstą) modelį, teigiate, kad jį ištiko krizė. Kokia ji? 

Prieš maždaug 30 metų psichiatrijos mokslas kartu su farmacijos industrija pažadėjo esmines permainas gydant psichikos sutrikimus. Daug investuota į  psichotropinių vaistų kūrimą, jų įtraukimą į  psichiatrijos praktiką ir jų kompensavimą, kai pacientams tokių vaistų reikia. Deja, pristatant vaistus visuomenei, medikams ir sveikatos politikams, būta daug gudravimo ir nesąžiningo informavimo. Ilgainiui paaiškėjo, kad, nors vaistai esant tam tikroms psichikos sutrikimų formoms ir yra būtini kaip dalis bendro gydymo, jų veiksmingumas ir vaidmuo gydant psichikos sutrikimus nėra toks didelis kaip tikėtasi. Labai dažnai vaistai skiriami  tada, kada jų nereikėtų skirti.

Šiandien vis labiau aiškėja, jog gydant psichikos sutrikimus, ypač didelis įvairių psichosocialinių intervencijų vaidmuo. Deja, valstybių ir sveikatos draudimo schemų biudžetai labai dosnūs vaistų kompensavimui, o psichosocialiniai gydymo būdai daug kur diskriminuojami. Todėl turime labai neskaidrią situaciją, kai gydytojai skiria vaistus net ir tada kai jie nėra reikalingi. Pavyzdžiui, esant nesunkioms depresijos formoms, pirmiausia, reikalinga psichologinė terapija, bet ji dažnoje valstybėje nekompensuojama ir gydytojai renkasi skirti antidepresantus. Taip gali būti daroma  žala  pacientams,  viešiesiems ištekliams, visuomenės interesams. Toks neatsakingas jų skyrimas kenkia ir pačių vaistų bei psichiatrijos reputacijai.

Psichiatrijoje prie perteklinio vaistų naudojimo stipriai prisideda ir farmacijos kampanijų spaudimas. Kaip reikėtų sumažinti jų įtaką?

Tiesiog būtina, kad psichiatrijoje atsirastų sprendimų priėmimo skaidrumas, kuris jau vykdomas kitose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse. Farmacijos industrija, kaip ir kiekvienas verslas, turi savo interesus, ir ji daro didelę įtaką sveikatos sistemai, ypač veikdami per svarbiausius jos dalyvius. Taip iškyla akademinės medicinos ir akademinės psichiatrijos atsakomybės klausimas. Kokią žinią siunčia pacientams, gydytojams, sveikatos politikams, medicinos studentams tie, kurie laikomi medicinos ekspertais ir konsultantais? Kokia yra jų atsakomybė už  tai, jog jie informuoja nesiremdami naujausiomis mokslo žiniomis? Ar užtenka vien jų pasakymo, kad „mes esame gydytojai  su titulais, dėl to geriausiai žinome, kas yra mokslo tiesa ir visi, kurie mums nepritaria, yra neteisūs“? Deja, dar yra nemažai valstybių, kuriose iki šiol ignoruojami gerai žinomi mokslo duomenys apie tai, jog psichotropinių vaistų vaidmuo gydant svarbiausius psichikos sutrikimus buvo stipriai pervertintas.

Lietuvoje vaistai, gydantys psichikos sutrikimus, kompensuojami gana didele dalimi. Tačiau kokybiškos psichoterapijos ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos brangios ir tikrai ne visi, kuriems jų reikia, gali jas įpirkti. Kokią žalą dėl to patiria visuomenė?

Labai didelę. Tai tiesiog sunkiai suvokiamas dalykas, kai 2017 metais  Europos Sąjungos valstybėje svarbias pozicijas užimantys žmonės kartoja pasenusią mantrą, kad, esą, veiksmingas  gydymas psichiatrijoje – tai psichotropiniai vaistai, psichiatrijos ligoninė ir dar elektros traukulių terapija, o visokios „talking therapies“ tėra lėšų švaistymas.

Laikas kažkam prisiimti atsakomybę už tokį visuomenės klaidinimą. Dar kartą noriu pabrėžti, jog niekas vaistų nenurašo, tiesiog laikas juos pradėti naudoti atsakingai ir atverti žalią šviesą psichosocialiniams gydymo metodams, kuriuos taip pat reikės naudoti labai atsakingai. Apie tai, kad reikia atstatyti stipriai sutrikusią pusiausvyrą tarp biomedicininių gydymo būdų (kurių yra per daug) ir psichosocialinių gydymo būdų (kurie prieinami tik tiems kurie yra turtingi ir gali patys susimokėti), aiškiai pasakyta 2007 m. Seimo priimtoje Psichikos sveikatos strategijoje. Ji iki šiol nepradėta įgyvendinti ir, manau, kad tai yra skandalinga. Jei Seimas kaip tautos atstovybė gerbia save, tai negi sunku vykdyti parlamentinę kontrolę ir išsiaiškinti, kas yra tie veikėjai, kurie tiek metų  trukdo prasidėti permainoms psichikos sveikatos priežiūros sistemoje?

Kita didelė problema – požiūris į proto ir psichikos negalią turinčius žmones. Atrodo, jog norint juos „apsaugoti“, dažnai pateisinamos ir kraštutinės priemonės, kartais pasibaigiančios ir pacientų mirtimi – smurtas prieš pacientus, priverstinis gydymas, veiksnumo atėmimas, izoliacija nuo bendruomenės. Šie veiksmai būtų viešai pasmerkti, jei taip būtų elgiamasi su proto ar psichikos negalios neturinčiu asmeniu. Kodėl psichikos sveikatos srityje žmogaus teisių reikalavimai mažesni?

Žmogaus teisių situacija pasaulio psichiatrijoje tragiška ir absoliučiai nepateisinama. Tik nedidelė dalis valstybių turi gerai veikiančius mechanizmus, apsaugančius žmones, kurie vartoja psichiatrijos paslaugas, nuo sisteminio jų teisių pažeidinėjimo. Būtina pabrėžti, jog tie pažeidimai paprastai daromi su gerais ketinimais, kai patys psichiatrai laikosi gerokai pasenusio paternalistinio požiūrio į pacientus. Maždaug taip: „jie dėl ligos nieko nesupranta, tai mes už juos padarysime tokius sprendimus, kokių jiems reikia“. Štai dėl tokio požiūrio ir turime situaciją, kai milijonai žmonių pasaulyje yra uždaryti keistose nužmoginančiose įstaigose, iš jų atimamos pilietinės teisės, nepagrįstai taikomas laisvės atėmimas ir priverstinis gydymas, daroma daug kitų pažeidimų. Stebina ir valdžios bei visuomenės nejautrumas šiai kraupiai situacijai galvojant, kad čia viskas gerai.

Vienas didžiausių Lietuvos skaudulių – institucinė proto ar psichikos negalią turinčių asmenų globa. Kaip manote, ar yra vilties, kad šios sistemos pertvarka pajudės iš sąstingio, kuriame yra dabar?  

Ne tik yra vilties – mes tiesiog privalome ryžtis proveržiui, kad ir labai pavėluotam. Lietuva turi vieną kartą baigti šį pasibaisėtiną, mums kažkada svetimų jėgų primestą eksperimentą. Iki šiol apie 6000 suaugusių mūsų bendrapiliečių (čia neliečiu vaikų globos namų temos)  yra uždaryti keistose įstaigose, kitaip sakant, jiems yra suvaržyta laisvė. O uždarose įstaigose paprastai susikuria terpė, palanki sisteminiams žmogaus teisių pažeidimams. Turime visas galimybes pakeisti Lietuvos psichikos sveikatos sistemą, kad ji  taptų veiksminga ir draugiška žmogaus teisių prasme.  Nesvarbu, kas to imsis pirmieji – politikai, medikai, psichologai, pacientai, jų artimieji ar šiaip aktyvūs piliečiai. Labai daug tikiuosi iš jaunimo, pavyzdžiui, jaunųjų psichiatrų. Manau kad jiems, kartu su naująja politikų karta,  lemta nutraukti užsitęsusią Lietuvos psichiatrijos stagnaciją .

Lietuva per beveik tris atkovotos nepriklausomybės dešimtmečius kol kas nepasinaudojo galimybe perimti geriausias pasaulio praktikas psichiatrijos srityje. Pritaikyti Vakarų medikamentinio gydymo naujoves nepakanka. Psichiatrijoje svarbiausia yra žmogaus teisių apsauga, o būtent šiuos dalykus iki šiol ignoruoja ir Lietuvos psichiatrų asociacija, Sveikatos apsaugos ministerija, ir medikus rengiantys Lietuvos universitetai.
Manoteisės.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: