„Emilija iš Laisvės alėjos“ – baimė žūti ar drąsa pasipriešinti?

Paskelbė: Data: 2017-02-16 07:17

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Emilija iš Laisvės alėjos" plakatas

Patriotizmo bei laisvės temos lietuviams visuomet buvo svarbios, apraudotos, artimos. Gerai tai, kad Lietuvos kino industrijoje jos taip pat populiarios. Režisierius Donatas Ulvydas (dar 2011m. režisavęs istorinį veiksmo filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, tapusį komerciškai sėkmingiausiu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje) laisvės idėją puikiai pertekė ir išpildė ne tik istoriniu, bet ir kinematografiniu bei estetiniu aspektu.

Emilijos iš Laisvės alėjos“ veiksmas nukelia mus į 1972-ųjų metų Kauną, juk šiame mieste, o ne kur nors kitur, vyko kultūrinis pasipriešinimas, Jono Jurašo spektaklių statymas ir uždraudimas, Kalantos susideginimas ir t.t. Žmonės, protestuodami prieš TSRS valdžią, rizikavo viskuo, kas brangu, bet aukojosi ir buvo drąsūs, tikintys šviesesniu rytojumi bei laisva Lietuva. Tai pasakojimas apie sunkius laikus, kuomet reikėjo rinktis tarp dorybės ir blogio, puikus pavyzdys, kaip Lietuvos sunkmečio istoriją, meniškai apipavidalinus, galima paversti sukrečiančiai emocingu reginiu.

Vis labiau įsigalėjant okupacinei sistemai žmogus priverstas apsispręsti – susitaikyti su esama padėtimi ir išlikti, ar leistis būti sunaikinamam, neišsižadant principinių vertybių. Nežinomybės baimė griauna laisvės troškimą, žmogus atsiduoda valdžiai ne todėl, kad ja tiki, o tik dėl to, kad bijo. Bijo mirties, bijo skausmo, bijo atsakomybės. Toks žmogus žino praradimo skausmą ir įkalina save ribotume, kad daugiau niekuomet nesijaustų pažeidžiamas. Jis pasirenka iliuzijų pasaulį, kuris jam tampa realybe. Filme toks archetipas atgimsta Leonido personaže (akt. Tauras Čižas). Kadaise buvęs partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, priverstas rinktis ir atlikti sunkiausią jo gyvenimo užduotį. Žmogžudystė – žaizda visam gyvenimui, sukelianti vidinę krizę ir paliekanti susiskaldžiusį žmogų amžinai kančiai. Vienintelė išeitis – paklusti, pamiršti, prarasti savastį ir susitapatinti su tuo, kuo ankčiau bjaurėjaisi.

Žiūrovas aiškiai gali pastebėti Leonido metamorfozę visos istorijos metu, kuomet doras žmogus, priverstas paklusti, praranda gyvenimo prasmę, o jauna, atkakli, ryžtinga ir drąsi mergina Emilija (akt. Ieva Andrejevaitė) sugeba pabudinti jo sąžinę. Konfliktas, tarp kaltės ir amoralumo vyrą parklupdo ant kelių ir jis jau nebesugeba atsitiesti. Jis pasiduoda, bet susigrąžina tai, ką jau seniai buvo praradęs – laisvę.

Veiksmo epicentras – Kauno valstybinis dramos teatras (dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras). Tad nenuostabu, jog išankstinė filmo premjera vasario 15 dienos vakare vyko būtent šioje vietoje. Dramos teatras yra išskirtinė Kauno vieta, kurioje net sovietmečiu pasipriešinimas skatino daugumą miesto gyventojų jungtis į ideologinę kovą su priešu. „Emilija iš Laisvės alėjos“ daugeliu aspektų mums primena teatrą. Negana to, jog istorija vystoma būtent teatre, daugelis filmo scenų primena spektaklį. Stiprūs monologai, aiški kalba, šiek tiek teatrališka, perdėta vaidyba, kuri taip būdinga lietuvių aktoriams. Tačiau jausmas, kurį sustiprina ypač mobilios kameros bei drąsus montažas, įmanomas tik kino ekrane.

Emilija is laisves alejos

Filmo “Emilija iš Laisvės alėjos” plakatas

Pagrindinė filmo veikėja – Emilija. Jos asmenybės virsmas taip pat aiškiai pastebimas. Iš naivios, linksmos merginos, svajojančios tapti dramos teatro aktore, ji tampa užsisglendusia savyje, liūdna bei vidumi sužalota asmenybe. Ji tampa žmogumi, kuris kentėjo, bet nepasidavė. Drąsos nestokojanti Emilija žengia Laisvės alėja į šviesesnį rytojų, nešdamasi sunkią naštą, kuri įkvėpė kitus taipogi nepasiduoti ir kovoti dėl savo gerovės. Dėl savosios šalies laisvės.

Emilija iš Laisvės alėjos“ juosta paveiki ne tik tiems žiūrovams, kurie patys patyrė sovietų priespaudą, bet ir jaunimui, nes jaunas žmogus šiais laikais turi labai daug galimybių, daug pasirinkimų, o atsakymų į klausimus dalinti niekas neskuba. Vasario 16d. premjeros metu Donatas Ulvydas atskleidė pagrindinę filmo idėją, leidžiančią suprasti, kodėl visi lietuviai turėtų šį filmą pamatyti: „Aš tikrai manau, kad Kaunas buvo ir yra tas patriotizmo lopšys ir sergėtojas to, kas mums brangu. Bet šitas filmas nėra apie tuos laikus. Šitas filmas yra apie mus. Manau, kad mes kiekvienas po šito filmo turim užduoti sau klausimą, kurį Marijonas (Mikutavičius) užduos dainuodamas finalinę filmo dainą: Ar tu esi tas, kuris gali kažką padaryti Lietuvai – saugoti, mylėti, duoti? Ir todėl manau, kad filmas nėra apie 1972m. Jis yra apie mus. Jis mums turėtų būti reikalingas.“

Taigi, filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ skelbia laisvės, pasiaukojimo, meilės bei pagarbos idėjas. Puoselėdamas lietuvybę, sukuria žiūrovui įspūdingą reginį, kuris dar ilgai išliks atmintyje. Remiantis realiais 1972-ųjų metų įvykiais, mes matome ir įdomią bei intriguojančią istoriją, kurioje gausu tiek neapykantos, tiek meilės, draugystės ir skausmo, laimės ir mirties. Kiekvienas save gerbiantis lietuvis šios juostos nepamirš, istoriją nešiosis su savimi ir patriotizmu bei drąsa dalinsis su kitais.

Taip pat skaitykite: Filmo „Tarp pilkų debesų“ kompozitorius Hauschka nominuotas „Oskarui“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt